Romualdas BALIUTAVIČIUS

Atrodytų, gyvenant mūsų amžiuje, civilizuoti žmonės seniai turėjo pamiršti prietarus. Bet šitaip tik atrodo. Žinoma, vargu ar kas bekreipia dėmesį į kelią perėjusią juodą katę, tačiau tenka pastebėti, kad prietarai irgi pakito, prisitaikydami prie laikmečio ir mūsų. Matyt, žmoguje yra įdiegta kažkokia „mikroschema“, dėl kurios ieškome aukštesnių, nežemiškų ir dvasinių dalykų. Bėda ta, kad dažnas beieškodamas pats pasiklysta...

Neseniai per televiziją rodė filmą apie kunigo R. Mikutavičiaus žudikus ir jų vadeivą V. Belecką. Nuteistas kalėti ligi gyvos galvos anas turėjo pakankamai laiko apmąstyti savo juodus darbus, tačiau kupinas sunkiai tramdomo pykčio tik svaidė kaltinimus visiems, jų nešykštėdamas ir bylą tyrusiems kriminalistams, ir prokurorams, ir kam tik nori – tik ne sau. Į kalbą (matyt, dėl didesnio svorio) nuteistasis vis įterpdavo žodį „Dievas“. Ir jeigu žudikas savo žodžius dar kažkiek valdė, užspęsto žvėries judesiai ir pykčio kupinos akys rodė, kuo pertekusi širdis...
Neatsitiktinai pradėjau šią kalbą. Žodis „Dievas“ gyvenime neretai vartojamas ne sakraline, bet pagoniškąja prasme: toks apykvailis „diedukas“, kuriam nesunku „kabinti makaronus“ ir kurį lengva vedžioti už nosies. Arba mūsų norų vykdymo aparatas: Dieve, duok man tą, duok aną...

Dažnam amžininkui toli iki religijos ar panašių dalykų. Priešingai, pasineriama į magiją, okultizmą, burtus, astrologiją, Rytų mokymus, domimasi ezoterika bei skraidančiomis lėkštėmis, nepaaiškinamais fenomenais ir t. t. Visus tuos dalykus Šventasis Raštas kuo griežčiausiai draudžia, bet apie tai šiandien kalbėti draugijoje nepriimta...

Dažnas ekstrasensas savo praktikoje naudoja šventųjų paveikslus ar kitą religinę atributiką. Prieš porą dešimtmečių teko fotografuoti renginį – vietinė pusiau beraštė moterėlė, save tituluojanti ekstrasense ir ne bet kokia – baigusia bent kelias aukštąsias Tibeto mokyklas (!), buvusiame kino teatre rodė „galias“ ir pliauškė apie gerąsias ir blogąsias kosmoso energijas, mojuodama prieš susirinkusią auditoriją didžiuliu kryžiumi.

Stebėjau žmones: daugelio akyse matėsi tai, ką pavadinčiau „stebuklo nuojauta“. O čia dar kryžius... Šventa toji ekstrasensė, ne kitaip! Ir nė motais, kad kryžius ir prietarai yra visiškai nesuderinami dalykai!

Štai pirmasis žydų karalius Saulius, norėdamas pakalbėti su mirusiu pranašu Samueliu, kreipėsi į žynę, gebančią iškviesti mirusiųjų dvasias. Netrukus Saulius prarado ir sostą, ir savo gyvastį.
Panašu, kad anapusinis pasaulis nieko nedaro „už ačiū“, labdarai, dėl ko bėgdamas nuo vilko žmogus lengvai užšoka ant meškos. Galima šitais dalykais tikėti ar netikėti, tačiau laikui atėjus nenuovokusis gaus už anapusines paslaugas sąskaitą, ir tokią, kad mažai tikrai nepasirodys.

Per lietuviškuosius televizijos kanalus nedaug spekuliacijų artėjančios pasaulio pabaigos proga. Ir gerai daro: meluoti irgi reikia mokėti! O štai mūsų kaimynai rusai šią temą eksploatuoja labiau, negu faraonas eksploatavo savo vergus statant didžiąją Cheopso piramidę. Kiekvieną dieną aptariama vis kita versija, kaip visa tai turės įvykti. Kartais netgi po kelias versijas vienu metu: 2012-iesiems baigiantis į Žemę įsirėš didžiulis asteroidas, o kilęs kelių kilometrų aukščio cunamis nušluos civilizaciją. Nespėjo patiklus žiūrovas atsitokėti po patirto šoko, iš karto jam siūlomas ir kitoks apokalipsės scenarijus: asteroidas neįsirėš – juos, pasirodo, gaudo tamsioje Mėnulio pusėje bazes pasistatę lunatikai! Žemei neva gresia visai kas kita: magnetinių polių pasikeitimas vietomis, kai ilgesniam ar trumpesniam laikotarpiui Žemė liks be apsaugos – magnetinio lauko ir ją tiesiog išdegins Saulės vėjai bei radiacija. Planeta virs dykuma be gyvybės, panašiai kaip Marsas.

Pagal dar vieną scenarijų globaliniai kataklizmai kol kas negresia: žmonės susinaikins save patys: jei ne branduoliniame kare, tai savo pačių rankomis užnuodyta aplinka ir t. t.
Kitas pranašas prieštarauja: prie Žemės artėja dar senovės šumerų aprašyta dievų planeta Nebiru, kurios įtakoje gruodį suaktyvės vulkaninė veikla, lydima galingų žemės drebėjimų, potvynių ir t. t. Dar kažkas tikina, jog pasislinkus tektoninėms plytoms ant įkaitinto branduolio plūstels vandenynai ir Žemė tiesiog bus suplėšyta milžiniško garo slėgio. Nieko gero, ar ne?

Dar kitas pasakorius remiasi NASA slaptųjų duomenų baze (kaip jis ten pateko – lieka mįslė) ir teigia, jog ties Saulės sistemos riba teleskopai užfiksavo Žemės link judančius tris didžiulius objektus, kurių kiekvienas yra apie 240 kilometrų ilgio ir 70 kilometrų pločio. Aišku, kad mums tai nieko gero nežada. Pasak filmo kūrėjų, kosmolėkiais į mūsų planetą atskrenda kraugeriški ateiviai, kuriems užkariauti Žemę – minučių darbas. Va, tik neaišku, ar žmonės bus išnaikinti, ar paversti vergais. Kai kas netgi tikina, kad galbūt ateiviai negeriečiai mus augins kaip naminius gyvulius – maistui. Ir nesvarbu, kad tie objektai pastebėti jau seniai, o jų atvykimas buvo numatytas dar šią gegužę. Dabar „randevu“ nukeltas į metų pabaigą...

Galima pamanyti, jog kosmoso klajūnai susigriebė, pakoregavo planus ir atvyks tiksliai pagal grafiką – šių metų gruodžio 21-ąją. Kaip punktualūs sveteliai kad renkasi pasveikinti jubiliato – ant pačios pasaulio pabaigos...

Būtų galima ilgai tęsti. Žmonėms patinka, kai kutenami jų nervai, patinka paslaptys: o jeigu visa tai tiesa? Pasak mokslininkų, kada nors Saulė taps raudonąja milžine ir praris savo planetas. Bet iki tol dar keli milijardai metų. Ir žiloje senovėje parašytos knygos, viena iš kurių – Biblija, teigia, kad mūsų pasaulis nėra amžinas. Tačiau TOS dienos nežino nė vienas žmogus ar kita būtybė, o tik visa ko Kūrėjas. Todėl turint vidinį kompasą, galima gyventi ramiai, žinant, kad guodžio 21-oji ateis ir praeis. O į visas šiurpinančias spėliones bei artimiausios ateities prognozes galima žiūrėti kaip į vientisą pseudomokslinės fantastikos humoro laidą.