Mindaugas LAURINAITIS

Demokratiniais pagrindais gyvenančioje visuomenėje valdžia turėtų būti tos visuomenės atstovai. Dirbti žmonėms, vardan žmonių ir miesto ar šalies gerovei. Nacionalinius kubilus, degutus ir grybus palikime nuošalėje. Be abejo, jie kelia rūpestį, bet kad kas nors keistųsi, reikia pradėti nuo savo kiemo. Jis, deja, nesutvarkytas ir apleistas. Lyg tundra.

Valdininkai apsidairo po kitus miestus ir miestelius. Jeigu galvos nepakelia, tai jiems baksteli pirštu kas nors kitas – žiniasklaida, visuomenė, žmonės. Valdininkai liūdnai pakraipo galvomis, atsidūsta, „yra kur tobulėti“ ištaria, tačiau po metų istorija ir vėl kartojasi. Sakoma, klysti žmogiška. Bet mokytis iš klaidų irgi reikia.
Valdžia yra žmonių išrinkti atstovai, miesto valdytojai, kuriems patikėtas visų mūsų ūkis. Tik ar tikrai patikėjome tais, kuriais galima pasitikėti? Užuot buvę arčiau žmonių, valdininkai atleidžia pačius silpniausius ir užsirakina devyniais užraktais.

Jaučiasi saugūs lyg kokioje pilyje. Važinėja dideliais automobiliais tamsintais stiklais. Kai pravažiuoja gatve, nesuprasi, kas čia pravažiavo. Valdininkai mus mato, bet ką matome mes? Savo atspindį tamsinto stiklo lange.
Ypatingomis progomis (ar tik sutapimas, kad tos progos kartojasi kas ketverius metus?) valdžiažmogiai pasirodo visuomenėje spindinčiais veidais, plačiomis šypsenomis. „Štai mes čia, jūsų išrinktieji, mylėkit mus, štai kiek gero jums padarėme – sulopėme gatvę ar įrengėme vaikų žaidimo aikšteles“. Nesvarbu, kad tą gatvę sulopyti buvo žadama trejus su puse metų.

Važiuojant apleistomis miesto gatvėmis, iš didžiulių reklaminių skydų žvelgia kompiuterinėmis programomis stipriai retušuotos ir niekada gyvenime nematytos galvos. Įvairūs ir nieko konkretaus nesakantys šūkiai jokios informacijos taip pat nesuteikia – nei kas tie žmogystos, nei kodėl jie čia pakabinti. Gal tai valiklio ar dantų pastos reklama?
Reklamos gamintojai jau puikiai įvaldė savo darbą. Parduos bet kokią biografiją. Tie žmonės, kurie prisimena valdžios praeities klaidas, vis tiek ignoruoja rinkimus. Visi kiti seniai užmiršo ir balsuos už tą, kurio šypsena mieliausia. Tad tie patys veidai kiekvienais metais ir neišnyksta.

Arčiau žmonių ir žmonėms. Tačiau keista yra tai, kad žmonės neapsikentę patys imasi įgyvendinti tai, ką valdininkai būna pasižadėję ir turėtų padaryti. Visuomenininkai iš savo lėšų organizuoja šventes, renginius, gaivina miestą ir iš valdžios neprašo nė cento. Nes žino, kad vis tiek negaus. Svarbiausia, kad valdininkai tik nesutrukdytų ir nesikištų.
Tad jeigu žmonės taip sėkmingai pradeda verstis be valdžios, kyla natūralus klausimas – kam reikalingas tas aparatas ir ta milžiniška pilis, jeigu jie naudos jokios neduoda, su žmonėmis nebendrauja ir mokesčių mokėtojų pinigus naudoja nežinia kur? Dažnai kyla klausimas, ar jie ir patys žino, kur tie pinigai nukeliauja...

Europiniai projektai, finansavimas, lėšų įsisavinimas, modernizacija – tokios skambios frazės ir žodžiai sklinda iš valdžiažmogių lūpų. Milijonai litų išleidžiama kompiuterinėms sistemoms modernizuoti, tačiau valdininkai nesugeba į elementarius klausimus atsakyti elektroniniu paštu. Dėl menkiausios priežasties paprastas žmogus turi blaškytis po miestą, gaišti dienų dienas, kad gautų visus parašus, visus leidimus.
Tad kur dingsta tie milijonai kompiuterinių sistemų modernizavimui, jeigu valdininkai, suaugę vyrai ir moterys, nesugeba naudotis kompiuteriais? Tada kiek reikės dar papildomų milijonų įsisavinti, kad visi valdžios vyrai ir moterys išmoktų kompiuterinio raštingumo?

Pažiūrėjus, kokiomis sumomis valdininkai disponuoja, ant galvos plaukai šiaušiasi. Jiems dešimt tūkstančių ar dešimt milijonų beveik niekuo nesiskiria. Lyg vaikui dešimt centų saujoje. Ir kai pagalvoji, kad tai žmonės, kurie nesugeba miesto sutvarkyti, bet disponuoja tokiomis sumomis... Jeigu sūnus ar dukra nesusitvarko kambario, tėvas paprastai geriausiu atveju nebeduoda kišenpinigių. Blogesniu atveju išsitraukia diržą...

Bet ką reikia daryti su valdžiažmogiais, jeigu jie kaip tie vaikai, kurie neturi tėvų? Keisčiausia tik tai, kad visuomenė yra labai kantri. Miestas lenda į skolas ir griūna, tačiau žmonės tik patrauko pečiais ir tarsteli: „Nieko čia keisto, juk valdininkai visuomet taip darė ir darys“. Žinoma, darė ir darys. Bet ar turėtų?