Romualdas BALIUTAVIČIUS
Gyveno sau Šiauliuose toks amerikėnas su jauna žmona. Būtent „amerikėnas, o ne „amerikonas“, nes jie save vadina „ameriken“! Stivas buvo jo vardas, kurį dėl savaime suprantamų priežasčių pakeičiau. Taigi gyveno jis kurį laiką, mokėjo vieną kitą žodį lietuviškai, bet daugiausiai su juo bendraudavome angliškai, nes darbe susidurdavau kone kasdien. Jų pora vaikų neturėjo – kažkokios ten medicininės problemos. Nesigilinau kokios – man ir savų problemų per akis. Stivas Lietuvoje gyveno jau treti metai, draugų neturėjo, dėl to laisvu nuo darbo laiku džiūvo iš nuobodulio. Sužinojęs, jog mėgstu grybauti ir kiekvieną savaitgalį praleidžiu rinkdamas miško gėrybes, anas lyg tarp kitko užsiminė, jog per savo beveik keturiasdešimties metų gyvenimo stažą nėra nė sykio grybavęs...

Vargšas amerikėnas! Pagailo žmogaus: visą gyvenimą tik nežinia kokioje „chemijoje“ užaugintus pievagrybius ir tevalgė! Ir nė nenutuokia, kokios gražios yra voveraitės, kokie skanūs baravykai, kokie išvaizdūs raudonikiai, kaip akyse pamėlynuoja pirštu paspaustos makavykų apačios arba kaip lengvai gomuriu žemyn slysta virti kazlėkai...
O čia kaip sykis žvalgyba pranešė, jog Raudėnų parapijoje grybautojai baravykus tiesiog priekabomis šluoja. Girdi, išlipa iš traukinio, pereina bėgius, ir... renka maišus baravykų!
Tuose miškuose nė sykio nebuvau, todėl nutariau, kad geriausiai būtų bent jau pirmą kartą vykti kaip ir daugelis – traukiniu. Kompetentingi grybautojai man jau nupasakojo, kur sukti, kur eiti išlipus... Tačiau Stivas pareiškė, kad belstis kažkur traukiniu yra baisiai nepatogu – važiuokime jo automobiliu. Greitai, smagiai, su komfortu – visai kaip gimtojoje Pensilvanijoje...

Rytą paaiškėjo, jog stotis liko vienoje plento pusėje, o gyvenvietė – kitoje. Kaip su mašina pervažiuoti bėgius? Planams pasikeitus pasukome į miestelį, tiksliau – į už jo esantį mišką.
Aš avėjau guminius batus, turėjau apsiaustą nuo lietaus... Stivas – lyg iš madų žurnalo viršelio: balti baltinukai, pilkas kostiumas, laku spindintys batukai... Maniau, bent bagažinėje vežasi tinkamą apavą ir drabužius – juk buvau įspėjęs. Kur tau...
Ilgai vinguriavę tenykščių miškų keliukais, galiausiai sustojome po augalota egle ir išskubėjome ieškoti grybų. Amerikėnas net kibiro su peiliu nepasivargino iš namų pasiimti... Gal tikėjosi serviso po egle ar gatavai supakuotų grybų?

Perlipę melioracijos griovį išvaikščiojome visą kvartalą. Rezultatas apgailėtinas: radau kelis šilbaravykius, o Stivas – įspūdingo dydžio šungrybį... Tikrųjų baravykų – nė užuominos.
Pasiūliau eiti toliau, į gretimą kvartalą, bet ten apskritai buvo tuščia. Ne tik kad baravykų – apskritai jokio šungrybio nesimatė. Kai, kaip man atrodė, grįžome du kvartalus atgalios, prie paliktos mašinos, buvau nemaloniai nustebintas: nei augalotos eglės, nei mašinos... Būtent „buvau“ nustebintas, o ne „buvome“... Amerikėnui tas faktas, kad pasiklydome, nepadarė jokio įspūdžio: jis toliau šypsojosi plačia holivudiška šypsena ir bravūriškai laidė amerikėnišką samojų. Bandžiau paaiškinti situacijos keblumą: jei būtume atvykę traukiniu, tada nedidelė bėda – vis vien kur nors išeisi beeidamas, pagausi pakeleivingą mašiną ir t. t. Tačiau nepažįstamame miške po egle palikome keliasdešimt tūkstančių litų – automobilį. Kaip jį surasti? Juk net sutiktas eigulys negalėtų padėti, kadangi tikslios vietos ar kokių orientyrų neįsiminiau. Pamanyk, didelė šakota eglė! Miške eglių milijonas...

Tačiau mano argumentai nesudrumstė amerikėno vidinės harmonijos, jis maloniai, sakyčiau, vakarietiškai šypsojosi ir niūniavo sau po nosimi „Yankee doodle“ melodiją. Berods ja sovietmečiu prasidėdavo visos „Amerikos balso“ radijo laidos.
Saulė tuo metu jau krypo vakarop. Tiek numaklinome pažliugusiais miško keliukais ir jokio rezultato. Jokio žmogaus nesutikome šitose „pempynėse“.Tada šovė mintis žūtbūt surasti gyvenvietę, per kurią atvažiavome rytą, o nuo jos bandyti atsekti kelią, kuriuo tuomet judėjome... Idėja šiaip sau, bet vis geriau negu iki nakties sukti ratą po rato...
Nuovargis vis atkakliau smelkėsi į kūną. Stivas, iki šiol laidęs pokštus ir rūpestingai apeidavęs kiekvieną balutę, dabar jų tarsi nebematė: labai surimtėjęs jis maknojo tiesiai it robotas, taškydamas į šalis purvo purslus. Be abejo, Stivo lakiniai bateliai buvo kiaurai permirkę, o pats apkibęs voratinkliais, spygliais ir iki krūtinės apsitaškęs purvu. Sakyčiau, liko tik baltus dantis demonstravusio amerikėno šešėlis...

„Norėjau parodyti lietuviško grybavimo malonumus, panašu, būsiu parodęs“, - pagalvojau žiūrėdamas į nusikamavusį bendrą.
„Ką darysime?“ - paklausiau. Greičiau todėl, kad nusibodo tylėti, nes iš bendrakeleivio, žinojau, šioje situacijoje naudos, švelniai sakant, ne per daugiausiai...
„Mums reikėtų pasiekti miestą, paskambinti ir išsikviesti sraigtasparnį“, - rimtai patarė Stivas.

„O taip, žinoma! Vienintelį sraigtasparnį iš Nemirsetos! Ką čia reiškia: paskambinai ir kaip mat atlėks. Dar du šimtus gelbėtojų bei savanorių pagriebs prie to paties. Keista, kodėl aš nepagalvojau apie šitokią puikią išeitį anksčiau! Amerikėnas aiškiai neįsivaizdavo kur esąs. Sraigtasparnis, jei ir atplasnotų, vėliau už automobilio paieškas reikėtų parduoti patį automobilį. Bemintijant tokias neguodžiančias godas ir nepaliaujant žingsniuoti, pasirodė tarp medžių išsidraikiusios dūmų garbanos. Valiooo! Pagaliau rasime žmonių!

Anapus sukrypusios tvoros, bakūžės, primenančios raganos namelį ant vištos kojos, fone, aštuoniasdešimtmetė bobutė pasilenkusi ilgu peiliu kapojo runkelių lapus. Palinkusi prie krūvos mūsų jį nematė, tik ritmingai švytravo savo mačete. Prisiartinęs iš už nugaros garsiai pasilabinau. Moteris nekreipė jokio dėmesio. Šūktelėjau garsiau – irgi be efekto. Tada apibėgau krūvą ir atsistojau priešais. Toji sviedė peilį žemėn, pažvelgė į mus kažkokiu keistu žvilgsniu ir, pasikėlusi sijoną, pustekinė nuskuodė į trobą. „Jeigu išeis su dvivamzdžiui, bėk zigzagais – sunkiau bus pataikyti“, - pasakiau atsisukęs į amerikėną.
„Oh, my God!“ - išlemeno tas, dėl visa ko pasitraukdamas atatupstas keletą žingsnių.
Netrukus senoji grįžo nešina pageltusia laikraščio skiaute ir pieštuko galiuku bei gestais parodė, kad užrašyčiau, ko noriu. Kurčnebylė! Problemos esmę aprašiau lakoniškai, keliais žodžiais – vietos laikraščio paraštėse ne tiek jau daug. Dar parašiau, pro kur atvažiavome, ir kad netoli sankryžos, kur palikome mašiną, berods augo sena Y pavidalo kamieno eglė. Viskas, ką įstengiau prisiminti...

Moteris gestu parodė, kad sektume paskui ją, ir nuskubėjo pirma mūsų. Nepaisant solidaus amžiaus, ji tiesiog bėgo. Ne, greičiau skrido kojomis neliesdama žemės. (Štai iš kur gimė pasakos apie raganas!) Greitai nuo jos atsilikau per šimtą metrų, stengdamasis iš paskutiniųjų nepamesti iš regėjimo lauko geltonos mūsų vedlės skarelės. Amerikėnas, atsilikęs dar keliais šimtais metrų, klibikščiavo iš paskos. Kas pora minučių gręžiojausi atgal, kad tik jis neatsiliktų ir nepasimestų, nes ieškoti mašinos ir jos šeimininko būtų dar kebliau, juolab kad vakaras čia pat. O šaukti mūsų kurčnebylei vedlei, kad toji lėtintų tempą, patys suprantate, nebuvo jokios prasmės...

Neįsivaizdavau, kur ji mus veda, tačiau po kokių 30 minučių atsidūrėme prie sankryžos, kurios ieškojome kiaurą dieną! Ir netikėk po to, žmogau, stebuklais!
„Pakeliui yra vienas, gerai pažįstamas miškas, kuriame daug baravykų gal ir nerastume, bet voveraičių – per akis. Užsukime trumpam?“ - pasiūliau Stivui, kai jo mašina pasukome plentu Šiaulių link.
Jis pažiūrėjo tokiu žvilgsniu, jog supratau: iš šito žmogaus grybautojo nebus, net jei kas jam pažadėtų visus pasaulio grybus, o mūsų klajones nežinomame miške dar ilgai sapnuos sugrįžęs į savo civilizuotąją Ameriką. Ko gero, dar ilgai naktimis jis gąsdins šalimais miegančią žmoną, šaukdamas nematomam bendrakeleiviui: „O, Dieve! Mums reikia sraigtasparnio!“

P. S.
Nepraėjus nė metams Stivas su savo žmonele susilaukė pirmagimės. O dar po metų, kiek žinau, ir dar vieno vaikelio. Gal, sakau, šitaip teigiamai jį paveikė lietuviškas miškas? Gali būti, kad patirtas stresas išjudino kokius nors psichinius ar fizinius procesus. Ką gali žinoti. Bet visa tai tik spėlionės. Jo paties taip ir nebepaklausiau, nes aš netrukus pakeičiau darbovietę. O Stivas su pačia persikėlė į Klaipėdą. Jiedu dar kurį laiką gyveno uostamiestyje, o po to sugrįžo į savo saulėtąją Pensilvaniją. Ką amerikėnas veikia dabar ir ką sapnuoja – tikrai negalėčiau atsakyti. Iki atvykstant į Lietuvą jis buvo tolimųjų reisų vairuotojas. Paskui pasinėrė į religinę veiklą. Galbūt ir šiandien Stivas važinėja Amerikos keliais, šiurpindamas atsitiktinius pakeleivius pasakojimais apie klaidžius Lithuanios miškus.