Romualdas BALIUTAVIČUS

Kas yra žmogus? Kas yra gyvenimas? Kur mes einame ir kas mūsų laukia kelio gale? Šitie klausimai neramino žmogų per visą ilgą žmonijos istoriją. Štai prancūzas, garsus romanų autorius G. de Mopasanas rašė „Gyvenimas panašus į kalvą. Kopdamas į ją žiūri aukštyn ir esi laimingas, bet vos pasieki viršūnę, apsižiūri, kad jau reikia leistis žemyn, o ten – mirtis. Aukštyn kopi lėtai, o leidiesi – galvotrūkčiais“. Ir kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus patvirtins, kad tai tiesa...

Gyvenimo-mirties paslapties skraistę bando kilstelėti kitas jo kolega, rašytojas H. R. Hagardas. Laukinio Afrikos čiabuvio lūpomis jis klausia: „Kas yra gyvenimas? Pasakykite man, o baltieji žmonės, jūs, kurie esate protingi ir žinote pasaulio paslaptis, kurie pažįstate žvaigždynus ir visus pasaulius... Kurie siunčiate žodžius iš tolo ir be balso, pasakykite man, baltieji, mūsų gyvenimo paslaptį – kur mes einame ir iš kur atėjome? Jūs negalite atsakyti. Nežinote. Klausykit – aš pasakysiu. Atėjome iš tamsos, į tamsą ir einame. Mes išskrendame naktį iš niekur, kaip audrų blaškomas paukštis; valandėlę mūsų sparnai švysteli ugnies šviesoj, ir štai mes vėl skrendame į niekur. Gyvenimas yra niekas. Gyvenimas yra viskas. Gyvenimas yra ranka, kuria mes sulaikome mirtį. Tai jonvabalis, kuris žiba naktį, o ryto metą pajuosta. Tai mažutis šešėlis, skriejąs žole ir ištirpstąs saulei besileidžiant“.
Iš niekur atėję, einame į niekur – taip būtų galim parafrazuoti aukščiau cituotus čiabuvio žodžius. Jose juntamas žmogaus bejėgiškumas prieš neišvengiamą lemtį. Mūsų gyvenimas – tik trumputis žaibo blykstelėjimas amžinoje nebūties naktyje...

O gal iš tiesų gyvenimą galima būtų palyginti su buvimu viešbutyje. „Juk Tavo akivaizdoje mes tik praeiviai, tik tavo svečiai...“ - sakoma Biblijoje. Ir kaip sakė vienas autoritetas, mirtis vienintelė yra tikras ir neginčijamas dalykas mūsų gyvenime. Tačiau kasdien elgiamės taip, lyg gyventume čia amžinai...
Pas šuns savininką užsuka kaimynas: „Jūsų šuo visą naktį baisiai staugė ir neleido užmigti!“

„Turbūt kas nors mirs... Tik įdomu, kas?“
„Jūsų šuo, jeigu ir šią naktį neleis miegoti“.

Žmogus nepaliauja galvojęs, kaip jam išvengti to, kas neišvengiama. Egipto faraonai amžinam poilsiui rinkosi piramides, laukinės tautos kūnus sudegindavo – paversdavo „šviesa“. Mūsų amžininkai nemirtingumo siekia per užšaldymą skystame azote. Kai kas viltis sieja su mokslo progresu, genų inžinerija, organų transplantacija... Bolševikų vadai savo laikų „jauninosi“ leisdamiesi primatų lytinius hormonus: kurį laiką tai veikė, tačiau vėliau prasidėdavo keisti dalykai... O visokie vadai bei vadukai ir dabar balzamuojami, idant jų neįkainuojamos mumijos įkvėptų gyvuosius naujiems žygdarbiams. Bet, kaip pasakytų koks anglakalbis, „bullshit“ visa tai. Mėšlas. Lenino mumija ir dabar neduoda ramybės gyviesiems: kur ją dėti? Vieni siūlo palaidoti. „Idėjiniai“ – toliau laikyti mauzoliejuje. Tačiau tam reikalinga visa komanda, kuri mumiją prižiūrėtų. Pagaliau tai dar ir pinigai. Proletariato vadas ir miręs neduoda ramybės gyviesiems.

Du draugai sutarė, jog tas, kuris pirmas iš jų numirs, apsireikš sapne ir pasakys kitam, ar danguje žaidžia futbolą. Taip ir atsitiko. Miręs draugas tarė: „Turiu tau dvi naujienas: gerą ir blogą“. - „Tai sakyk“, - paragino sapne gyvasis. - „Danguje futbolas labai mėgstamas, o tu esi laukiamas rytojaus treniruotėje“.
Kodėl materializmo filosofija suranda šitiek pasekėjų? Reikia manyti visas jos žavesys nusakomas trumpai: tu tik materijos produktas, atsitiktinumo žaismo išdaiga, tad gyvenk ir mėgaukis viskuo, kuo tik gali, nes vėl išeisi į nebūtį, iš kur ir atėjai. Kitaip sakant, žmogus nėra niekam atsakingas už savo veiksmus. Jis pats sau didžiausias autoritetas, ir pats sprendžia, kas yra gera, o kas – ne.

Dabar ne viena šeima savo atžalas augina „naujoviškai“ ir nieko nedraudžia. Man patiko rusų satyriko M. Zadornovo papasakota istorija, apie elektriniu traukiniu važiuojančią jauną mamaitę bei jos penkerių metų atžalėlę, kuris be paliovos spardė priešais sėdinčios keleivės kojas. O kai toji paprašė sudrausminti sūnų, moterytė papūtė lūputes: „Mes jam leidžiame viską!“ Tada pakilo gretimai sėdėjęs jaunuolis ir, išlipdamas, išsitraukė iš burnos kramtomą gumą bei prilipino ją motušei ant kaktos, sakydamas: „Mama man irgi viską leisdavo!“

Pasaulio religijos, lyg susitarusios, kalba, kad žmogaus žemiškojo gyvenimo pabaiga – tai viso labo perėjimas į kitą egzistavimo formą. Nors ir skiriasi religijų išpažinėjų pasaulėjauta, praktika, tikėjimo akcentai, tačiau sutariama, kad žmogus žemėje gyvena ne šiaip sau: vienoms religijoms ši būtis tai mokykla, kitoms – kalėjimas už nusikaltimus praeituose gyvenimuose, o krikščioniškuu požiūriu gyvenimas duotas tam, kad žmogus suvoktų bei priimtų savo pašaukimą, aktyviai bendradarbiaudamas su savo Kūrėju.
Laidotuvės. Duobkasių brigadininkas pastebi, jog mirusiajam iš švarko kišenės kyšo 100 eurų kupiūra, ir paprašo kolegų bet kokia dingstimi trumpam nukreipti velionio artimųjų dėmesį. Kai jis ištiesia ranką, mirusysis netikėtai jį sučiumpa, šaukdamas „Kontrolinis palaidojimas!“

Mūsų kultūroje kalbėti apie mirtį nepriimta. Mūsų seneliai ir proseneliai mirdavo namuose, apsupti artimųjų, atlikę išpažintį. Ir tas perėjimas į Amžinybę būdavo visai kitoks. Dabar dažnas dienas baigia prijungtas prie lašelinių ir aparatų, izoliuotas nuo artimųjų bei savo aplinkos. Jaunimas saugomas nuo mirties vaizdo. Pasigirsta nuomonių, kad tai jam tik daro meškos paslaugą: įskiepijama nuovoka, kad gyvenama „su Saule“.

Tik žinodamas, kur eina ir kas jo laukia, žmogus gali nugyventi pilnavertį gyvenimą, maksimaliai išnaudodamas jame slypinčius gabumus, talentus ir potencijas. Tokios gyvenimiškos pozicijos prisilaikė ir daug garsių mokslo pasaulio asmenybių, kaip, pavyzdžiui, reliatyvumo teorijos kūrėjas A. Einšteinas. Nors jis ir nepriklausė nė vienai religinei bendruomenei, bet pripažino, kad pasaulis be Aukštesnio Proto buvimo neišaiškinamas ir nesuprantamas. Tvarkančiojo Proto buvimas, pasak garbaus mokslininko, „tai matematinė būtinybė“.

Ar reikia bijoti mirties?
Su amžiais keitėsi žmogaus požiūris į mirtį. Štai Viduržiemio jūros pakrančių miestuose kapinės senovėje reiškė kvartalą ar bent jau keletą namų, kur buvo galima prekiauti, žaisti arba šokti. 1231 m. Ruano susirinkimas, grasindamas ekskomunika, uždraudžia kapinėse ir bažnyčioje šokti. Taigi, ne visada nekropoliai buvo liūdesio ir rimties vieta. Turbūt daugelį šokiruotų kapinėse šurmuliuojanti Šiaulių dienų mugė. Laimei, mūsų politikai dar to nesugalvojo...
Blondinė klausia savo vyro: „Ar tiesa, kad mirusieji pavirsta dulkėmis?“ - „Na, taip...“ - sako vyras. - „O, siaube! - suklinka pati. - Mūsų bute trys lavonai!“

Ar reikia bijoti mirties?
Į tai bandė atsakyti senovės graikų mąstytojas Epikūras: „Mirtis mums nieko nereiškia, ne tai, kas suiro, nieko nejaučia, o tai, kas nieko nejaučia, nieko mums nereiškia“.
Be abejonės, mumyse slypi natūralus savisaugos instinktas ir mirties baimė. Žmogus siekia bet kuria kaina atsikratyti visko, kas jam primena mirtį: draugijose apie tai nešnekama – prasto tono požymis. Iš mirties bandoma juoktis kaip toje dainoje: „Ir numiręs pas tave ateisiu, šaltas kojas pakišiu po dekiu...“ Mirties sąvokai sušvelninti prisigalvojama eufemizmų. Net kalbėdamas apie gyvūnus, žmogus sako, kad „veterinaras šunį „užmigdė“, užuot sakęs „suleido mirtiną injekciją“, „nugalabijo“ ar pan. Vakaruose laidojimo biurai išgražina ir išdekoruoja kūną taip, kad jo artimiesiems tas atrodytų „kaip gyvas“. Prigalvota šimtai būdų, kaip pamiršti tykojančią neišvengiamybę – mirtį. O toji kas kartą įsiveržia į mūsų tarpą ir išsiveda artimus žmones, vienu mostu sugriaudama ilgai statytą kortų namelį – iliuziją, kad mirti gali kas nori kitas, tik ne mes ir ne mūsų rato žmonės. Ne... su mirtimi nė vienas mirtingasis nepakoketuos...

Tad ar reikia bijoti to, kas neišvengiama? Mirties baimė neturi vyrauti mūsų gyvenimuose ir užgožti visa, kas jame gražu bei neša džiaugsmą. Jeigu tik mes čia negyvename kaip netoliaregiai viešbučio, vadinamo „Gyvenimas“, svečiai, mirties pernelyg bijoti nereikia. Bijokime gyvenimo, nes mums atmatuotą laiką galime iššvaistyti vėjams...
Ir pabaigai: Iš provincijos į miestą atvykęs žmogelis atsitiktinai stebi laidotuvių procesiją. Mirusysis aprengtas užsienio dizainerio siūtu kostiumu, blizgantys stilingi bateliai, kaklaraištis. Ant rankos šveicariškas laikrodis ir keletas auksinių žiedų su deimantais... „Gyvena gi žmonės“, - atsidūsta kaimietis.