Populiarus atlikėjas Andrius Mamontovas baigiamajame Šiaulių dienų koncerte Prisikėlimo aikštėje prieš atlikdamas vieną iš dainų pareiškė, jog Šiaulių miesto gimtadienio metu vykusioje mugėje pastebėjo ir įvairių politinių partijų kioskelių. „Tikiuosi, kad prekyba buvo sėkminga“, - matytus vaizdus apibendrino į politiką nesiveliantis muzikantas, dainų kūrėjas ir aktorius.  
Ir jis buvo neteisus, nes politikai nieko nesuprekiavo, o tik nemokamai bandė įbrukti praeiviams savo abrozdėliais pagražintas skrajutes, korteles, lankstinukus ir visokią kitokią makulatūrą. O jeigu būtų turėję fantazijos, tikrai būtų pasinaudoję A. Mamontovo patarimu. Juk įstatymai draudžia tik papirkinėti rinkėjus, o pardavinėti gražiai įpakuotas savo idėjas rinkėjams dar niekas neuždraudė.
O kad nestokoja įvairių talentų – mūsų kandidatai jau seniai įrodė. Antai, visai neseniai kūrybos mūza vėl aplankė Liberalų sąjūdžio kandidatą Laimontą Dinių – vyras išleido kompaktinę dainų plokštelę.

Turbūt prieš naujus rinkimus politikas prisiminė, kad praėjusį kartą į Seimą pateko pagal Arūno Valinsko suburtą vadinamąjį „muzikantų ir dainininkų“ sąrašą. Tiesa, L. Dinius neilgai tebuvo ištikimas į Seimą jį atvedusiai Tautos prisikėlimo partijai - vos spėjęs Seime apšilti kojas lakstė iš vienos frakcijos į kitą, kol nutūpė pas liberalsąjūdiečius. Visus tuos ilgus Seimo kadencijos metus nesigirdėjo jokių naujų L. Diniaus dainų, bet tik atėjo nauji rinkimai – ir kūrybos mūza, kur buvusi, kur nebuvusi, vėl aplankė politiką.
Bet antrąkart rinkimų publiką dainomis ir šokiais paimti bus gana sunku – žmonės jau atsikando šito gėrio. Ne tik atsikando, bet ir atsivalgė mažiausiai kokiam dešimtmečiui. Todėl ir norisi paklausti: „Laimontai, kaip sekasi pardavinėti „kompaktus“? Ar gerai perka?“.
Akivaizdu, kad žmonėms reikia kažko labiau praktiško. Pirmasis tai turbūt suprato kitas kandidatas į Seimą – socialdemokratas Edvardas Žakaris, kuris viename apskrities dienraštyje su publika pasidalijo savo talentais virtuvėje. Visiems rinkėjams, t. y. skaitytojams, pasiūlė išbandyti jo paties ruošiamus įdarytus kotletus. Išsamiai ponas Edvardas papasakojo, kaip sumala faršą, kaip paruošia įdarą, kaip suformuoja maltinukus...

Taip ir liko neaišku, ką žmogus su tokiais talentais veikia Seime, užuot plušėjęs Seimo bufeto virtuvėje. Sako, kad ten maistas nėra labai skanus. Be to, balsuoti Seime daug talento ir sugebėjimų nereikia, greitai atsirastų visas pulkas norinčių užimti atsiradusią laisvą vietą, o pabandyk, kad toks gudrus, rasti gerą virtuvės šefą! Gaila, kad tokie talentai Seimo salėje džiūsta...
Bet nenusiminkite, rinkimai dar nesibaigė, todėl turbūt dar spėsime pamatyti ne vieną mūsų kandidatų talentą, apie kurį nė sapnuoti nesapnavome.

O kitai politinei mugei virtuvės šefas ponas Sriubinis siūlo keletą nesudėtingų receptų – kad prekyba iš kioskelių būtų sėkmingesnė.

„Paksininkų“ vyniotinis
Ant stalo plonai iškočiojame lakštą tvarkos. Į vidų įberiame smulkiai sutarkuoto teisingumo, viską kietai užspaudžiame ir labai kruopščiai aptapšnojame, kad įdaras neištekėtų. Galima kepti, galima virti, bet galima ir valgyti žalią, nes skonis vis vien nepagerės - bus šleikščiai kartus. Tiekiant į stalą galima pasūdyti keliomis sūriomis ašaromis, išverktomis sužinojus, kad Vyriausioji rinkimų komisija neleido Rolandui Paksui kandidatuoti rinkimuose.   

Liberalsąjūdietiškos frikadelės
Patiekalui reikės smulkiai malto liberalizmo. Jeigu jūsų turima mėsmalė mala stambiai, liberalizmą rekomenduojama permalti keletą kartų. Iš gautos masės rankomis suformuojame pailgus piršto storumo frikadelių gabalėlius ir apšlakstome šlakeliu šviežiai spausto sąjūdžio. Prie šio patiekalo labai tinka butelis vyno iš Šiaulių MAX-o rūsių, žinoma, jeigu to vyno juose dar liko. Kaip jau supratote, moksleiviams šis patiekalas nerekomenduojamas.

Liberalcentristinis zrazas
Žodžio „zrazas“ nereikia painioti su panašiu rusišku žodžiu „zaraza“, nes pastarasis žodis neturi nieko bendro su maisto patiekalu, kurio receptą tuoj jums pateiksime. Liberalcentristiniam zrazui malto liberalizmo užteks tiek, kiek jo liks ruošiant liberalsąjūdietiškas frikadeles. Iš jo padarius blyną į patį centrą reikia įberti žiupsnį uošvienės žemelės, tada suvynioti ir kepti būsimo Menų inkubatoriaus molio degimo krosnyje, kol apanglės ir pasidarys traškus. Labai tinka susiruošus į iškylą po Šiaulių industrijos parko brūzgynus. Pavalgius vietoj servetėlės galima naudoti šimto litų banknotus.

Konservatyvioji užpiltinė
Sako, kad šis receptas mus pasiekė iš tų laikų, kai Lietuvoje dar kalėsi pirmieji krikščionybės daigai. Tuos daigus reikia atsargiai nuskinti ir rauginti panardinus į statinę, kupiną šviežiai nusunktos demokratijos. Kubilą reikia sandariai užkimšti ir nuolat stuksenti. Kai garsas pasidaro duslus ir puodynė skamba tarsi tuščia – pats metas ją atkimšti. Inteligentai geria distiliuotą, prastuomenė – semia „rendeliais“ tiesiai iš statinės. Politinėje mugėje geriausia pardavinėti išpilstytą į vieno litro butelius. Šis gėrimas ypač tiks užgerti valgant apskrudusį ir traškų liberalcentristinį zrazą – kad neužstrigtų gerklėje. O šiaip konservatyvioji užpiltinė yra labai universalus gėrimas - tinka ir rinkėjams akis užpilti, ir patiems politikams sėsti prie vairo užsipylus akis.

Ant vadinamųjų „paksininkų“ kioskelio Šiaulių mugėje kabojo kandidatės Daivos Matonienės atvaizdas. „O kaip reikėtų suprasti tuos guminius apvalumus?“ - klausia skaitytojas, į „Šiaulių naujienų“ redakciją atsiuntęs šią fotografiją.