Žabtukai pastarosiomis dienomis buvo kaip niekad nervinga, ašaringa.
Lyg ir turėtų džiaugtis – sūnus vis dėlto nupirko butą, o ne išmetė į gatvę pardavęs namą.
Tačiau tas butas pačiame miesto pakraštyje, daugiabučio penktajame aukšte ir dar tik vieno kambario.

- Sako, tau pasisekė – mažiau reikės už šildymą mokėti, - verkšleno Žabtukai jau trečią dieną. - Kad mažiau, tai gerai. Bet kur man baldus, gėles ir visus kitus daiktus susidėti?..
Net nežinojau, kaip ją paguosti. Suprantama, kad trisdešimt keli kvadratiniai metrai tiesiog niekis  prieš ar ne pusantro šimto kvadratų nuosavo namo – kur jau ten visą užgyventą gerą sutalpinti. O juolab Žabtukams, neišmetantiems nė sulaužytos šluotos.

Tik padūsavau su Žabtukais, galvą palingavau, nes bijojau prasižioti – tuoj pradės prašyti priglausti kokią spintelę, kėdę ar net kelias.
Tačiau ir tik tiek palaikomi Žabtukai neatlyžo – pati pradėjo kalbą:
- Gal pas jus į garažą galėčiau susidėti? Juk abu automobilius po langais laikote, garažas tuščias.
- Tai sakai, kad norėtum mūsų garažą išsimuomoti? - įžūliai paklausiau smogdama moteriškei į skaudžiausią vietą – piniginę.
- Išsinuomoti?.. Ne-a, - iškart sureagavo Žabtukai ir nuo manęs, tokios nedraugiškos, atsitraukė per žingsnį. - Aš maniau...
- Supranti, nėra jokios galimybės – aš kaip aš, bet mano vyras tai jau dykai nesutiks, - melavau net neraudonuodama.
O turėjau iškaisti it virtas vėžys, nes vyras per paskutiniuosius dešimt metų vargu ar bent porą sykių  yra garaže buvęs, nes rūpestis šiuo objektu man „priskirtas“ kaip dalis buities darbų.
- Tai gal Metalistė?.. - neatlyžo  Žabtukai.

- Vargu bau... - atsakiau ir ūmai suvokiau, kaip galėčiau atsikratyti galvos skausmo dėl Žabtukų bėdų: - Tu turėtum tuos baldus atiduoti labdarai.
Žabtukai net šoktelėjo į viršų dėl tokios šventvagystės ir jau nebe tęvu balseliu, o vos ne bosu užriaumojo:
- Tu ką?! Išprotėjai?!!

Skėstelėjau rankomis – tegul mano, kad išprotėjau, ir nužingsniavau prie savo automobiliuko ištuštėjusiame po darbo valandų mūsų firmos kieme.
Maniau lengvai Žabtukų atsikračiusi, bet po valandos man paskambino įsiutusi Metalistė:
- Ko ant užsiundei tą patologinę senienų kaupikę? Jau visą pusvalandį rauda man telefonu – girdi, Lilitė sakė, kad aš turinti sandėliuoti tas jos lūženas!
- Nieko aš neužsiundžiau, nieko aš nesakiau... - bandžiau įsiterpti į emocingą draugės monologą.
Tačiau ji manęs negirdėjo ir tęsė:

- Aš jai tiesiai pasakiau, kad tam šlamštui yra tik vienas kelias – į sąvartyną! O ji kad pradės bliauti: viena mane siunčia į sąvartyną, kita – į labdaryną. Girdi, jokio gailesčio, jokios užuojautos... Aš ir išjungiau telefoną. O ji vėl skambina – padėk, pasakyk, kas galėtų priglausti...
- Na, ir..? - susidomėjau, kuo viskas baigėsi.
- Na, ir nieko! Pasiunčiau ją su visu jos šiukšlynu peklon ir dabar skambinu tau pasakyti, kad esi didelė bjaurybė ir aš nenoriu tavęs pažinti, - išrėkė Metalistė, bet telefono neišjungė ir po menkutės pauzės paklausė jau normaliu balsu: - Neužmiršai, kad ryt po darbo važiuojame pas tą kapinių mikelandžetą apžiūrėti paminklo? Tai žiūrėk – neužmiršk!
- Jokiu būdu, - pažadėjau ir nuėjau užsiplikyti nervus raminančios arbatos.

Tą vakarą man užteko vieno puodelio, o kitą dieną prireikė kibiro, nes Žabtukai mane demonstratyviai ignoravo: neatsakė į pasisveikinimą, porą kartų atsuko nugarą.
Tai lyg ir nelabai mane sunervino. Sunervino tai, kad tuos išsidirbinėjimus mačiusiems kolegoms teko teisintis, ypač po to, kai Žabtukai visiems prisiverkė, kad ją mirtinai įžeidžiau ir apskritai nei iš šio, nei iš to išdėjau į šuns dienas...
Darbe dar iškentėjau, nes tikėjausi bent maloniai praleisti vakarą. O be reikalo.
Kai mudvi su Metaliste nuvažiavome pasiimti Mizantropo kaip eksperto vykstant  pas antkapių meistrą, radome bičiulį jau gerai prigėrusį ar dar prigėrusį ir baisiai nelaimingą dėl mūsų pasirodymo.
Metalistė, aišku, pirma ji užsipuolė:

- Juk prašėm kaip žmogaus: pabūk nors vieną dieną blaivas – važiuosime apžiūrėti paminklo. Bet ne – prisigėrei. Ir ką dabar ką mums daryti?
- Cit, bobos, - sušnipštė Mizantropas. - Cit! Nekelt man čia balso! Ir taip man galva plyšta...
- Ką cit, ką cit?.. - piktinosi toliau Metalistė. - Kelk tą savo mumiją nuo tapčiano ir marš praustis – vis tiek važiuosime!
- Liaukis rėkusi, - gailiai paprašė Mizantropas ir nė nepakrutėjo nuo girgždančios sofos. - Liaukis... Tu - man nei mama, nei žmona, todėl neturi teisės nurodinėti... Aš noriu – keliuosi, noriu – ne... O dabar aš nenoriu ir nesikelsiu...

Bet Metalistė nesiliovė – vis tebebambėdama pripuolė degtinėje mumifikuotojo kūno kelti. Aš pradėjau dairytis, kur Mizantropas šįkart užmetė savo išeiginius džinsus ir švarką.  Radau užmestus už molberto – aplipusius voratinkliais.
Tuo metu Metalistei pavyko svyruojantį į visas puses ir sunkiai įžeidžius žodžius mūsų adresu beriantį Mizantropą pasodinti. Tačiau tik tiek.
Nors abi matėme, kad jį kaip nors prigaivinti ne mūsų jėgoms, vis tiek blaškėmės po dirbtuvę: Metalistė viena ranka jį prilaikydama už peties kita siekė šukų ar žirklių nuo palangės, aš oranžiniais marškinėliais bandžiau apvalyti džinsus ir švarką...

Galop nuleidome rankas ir atsisėdome abipus Mizantropo ant tapčiano.
Dėl to, matyt, stabiliau jausdamasis Mizantropas prabilo jau kiek maloniau, bet vis tiek nei šį, nei tą.
- Teisingai, mergos, – sėdėkit ir tylėkit. Kalbėsiu aš, nes aš... - vyras...  Tai va... aš jus abi myliu... Aišku, kai jūs čia nesidraskote ir... tylite... Ir dar pasakysiu... vesčiau abi, nes dabar, turiu pasakyti, neskiriu... kuri yra kuri...
- Abi iš karto vestum? - pasidomėjau, nes darėsi įdomu, ką girtas bičiulis ruošiasi pareikšti.
- Abi... - patvirtino Mizantropas ir tęsė: - Abi vesčiau... Bet negaliu – esu vedęs... Aišku, vedęs nelaimingai... ir žmona yra ne mano žmona... Bet ką jau čia... vis tiek vesčiau...

Girdėdama tas sapaliones Metalistė tik piktai šnopavo ir, kaip man atrodė, ruošė žiaurų atkirtį.
Tačiau aš apsirikau – ji, kaip ir priklauso dalykiškai moteriai, galvojo apie reikalus.
Išsitraukė mobilųjį ir paskambino mūsų laukiančiam paminklų meistrui.
- Atsiprašom, šiandien atvažiuoti negalime... Gal ryt tuo pačiu laiku?.. Ką???... Kaip jūs galėjote???!!!...  Mes juk ir avansą sumokėjome, ir viską... Ach šitaip?.. Ach, kas pirmesnis, tas... Jūs savo atsiimsite, mes irgi – savo!.. Tai viso jums negero!

Baigdama kalbėti Metalistė persiutusi pašoko, pašokau ir aš supratusi, kad mūsų nužiūrėtas akmuo – pilko granito luitas - jau nuplaukė, o netekęs atramų Mizantropas dribo aukštielninkas ir trenkėsi galva į sieną.
Susitrenkė ne tiek smarkiai, o kaip tik tiek, kad prablaivėtų ir vienu ypu išpiltų:
- Tik nesijaudinkite, tik nesijaudinkite – aš viską padarysiu!
- Tu ką, latre nelemtas, paminklą nukalsi? O gal ant drobės nutapysi? - sarkastiškai, bet kartu visai ramiai paklausė Metalistė, perimdama iš manęs šlapio skuduro laikymo Mizantropui ant galvos estafetę.
- Paminklą? Ne, paminklo aš netapysiu, - lyg nesupratęs sarkazmo, o gal ir supratęs rimtai atsakė Mizantropas. - Aš geriau judvi nutapysiu.
- O! - aš nustebau. - Kad nutapysi, tai neabejoju. Bet man įdomiau, kaip vadinsi. Ko gero, „Dvi furijos“?  
Metalistė tai išgirdusi net nusišypsojo, nes irgi prisiminė parodai skirtą figūrinę kompoziciją, pavadintą „Trys moterys – nei gražuolės, nei gracijos“.

Mizantropas išliko rimtas:
- Kodėl „furijos“? Kodėl „dvi“? Nutapysiu po vieną ir pavadinsiu „Numeris pirmas“ ir „Numeris antras“. Jūs jau atleiskit, bet dar neatskiriu, kuri yra kuri...

Lilitė