Romualdas BALIUTAVIČIUS

Kai skaitysite šias eilutes, naujoji šalies valdžia jau bus beveik išrinkta. Dar ketverius metus, kaip įprasta, burnosime ir visomis įmanomomis nuodėmėmis kaltinsime savo išrinktuosius: pažadėjo tą ir aną, nepadarė to ar kito...

O jei „visi tokie“, tada klausimas, ar apskritai verta eiti balsuoti? Rinkti vien tam, kad kažkas būtų išrinktas, net jei ir visai nėra pasirinkimo? Nepaisant nieko, išankstiniais vienos interneto svetainės duomenimis, net 64 procentai rinkėjų pareiškė ateisią prie balsavimo urnų, dar keletas procentų – neapsisprendusieji. O jeigu taip, gal tada, po rinkimų, visai nedera keiksnoti, kad ir vėl brangsta būsto šildymas, būtiniausieji maisto produktai ir t. t.? Išlikime nuoseklūs. Juk, tiesą pasakius, daugelio nemėgstama valdžia yra mūsų pačių visuomenės skerspjūvis. Šnekant vaizdžiai, mažai tikėtina, jog organizavus rinkimus kalėjime, tarkime, į kameros seniūno postą, jį užims ypač tyros moralės, doras žmogus. Taigi turime, ką turime.

Partijos, kurių Lietuvoje daugiau nei pas šunį blusų, kaip besivadintų, pirmiausiai atstovauja savo rėmėjų – stambiojo kapitalo interesams. Liaudžiai tik tai, kas atlieka, tik trupiniai. Gal todėl rinkimai būna vien kėdžių perstumdymas, ir jokių esminių permainų. Metai iš metų. Nes dar nuo pradinių klasių žinome, jog kiek dėmenis bekeistume vietomis, suma dėl to nesikeičia...
Vis dėlto nereikėtų pernelyg sutirštinti spalvų: ir tarp seimūnų, ir kitose valdžios lygmenyse rastume tikrai dorų žmonių, patriotų, piliečių. Žinau vieną Seimo narį, kuris rado lėšų vienai šiaulietei mergaitei įsigyti labai reikalingą bei brangų medicininį prietaisą. Taigi negalima visko ir visų matuoti tuo pačiu matu: „Ai, sukčiai ten, vieni žulikai...“ Tačiau tai tik malonios išimtys...
Be abejo, Seime, kaip ir bet kurioje kitoje visuomenės grupėje, esama visokių. Jokia paslaptis, jog ne visi ateina dirbti Lietuvai. Netgi priimant visiems svarbius sprendimus Seimo posėdžių salė neretai būna apytuštė, o algelės seimūnų – tikrai ne simbolinės, ir vis dar turi tendenciją augti.

Tam tikra prasme į Seimą einama dirbti pagal terminuotą darbo sutartį – ketveriems metams, iki naujų rinkimų. Tačiau jiems, baigiantiems kadenciją, skirtingai nei bet kurios kitos profesijos atstovams, matai, dar ir išeitinių kompensacijų reikia... Taigi savo elgesiu įstatymų leidėjai parodo esantys aukščiau visiems kitiems mirtingiesiems priimamų įstatymų.
Tikrai ne kiekviena virėja gali valdyti valstybę, bent jau todėl, kad valstybė – ne kunkuliuojantis bulvienės puodas. Štai Amerikoje, norint tapti politiku, ir dešimties metų per mažai. Kas ir suprantama: žmonės baigia tos ar kitos srities mokslus, tobulinasi, kaupia praktinius veiklos įgūdžius, mezga svarbias pažintis... Pas mus viskas paprasčiau: numetei mikrofoną ir į Seimą! Dar keisčiau, kai už tokius, atsiprašant, kandidatus rinkėjai balsuoja. Mano vienas pažįstamas prisipažino padėjęs per praėjusius rinkimus išrinkti A. Valinską: „Maniau, žmogus moka gražiai kalbėti prieš kameras, tai ir Seime neprapuls...“ Paskui spjaudėsi. O juk už tokius lengvabūdiškus pasirinkimus mokama ketverius metus: augančiomis prekių bei paslaugų kainomis, nedarbu, skurdu...
Interneto erdvėje buvo pasirodžiusi agitacija apskritai boikotuoti pastaruosius rinkimus, girdi, tik šitaip priversime valdžią susimąstyti bei atkreipsime pasaulio visuomenės dėmesį. Kažin kokia nauda būtų iš to dėmesio... Tarkime, ar labai jums svarbu, kas laimės rinkimus kokioje nors Eritrėjoje arba Malavyje? Taigi. Nedera pernelyg susireikšminti: eilinį kartą išrūktų milijonai „per kaminą“, ir tiek.

Dar vienas ne mažiau svarbus klausimas: kodėl Lietuvėlei, kurioje jau nebeliko nė trijų milijonų gyventojų, reikalingas 141 Seimo narys? Juk kas antras „bimbinėja“ nežinodamas, ko griebtis darbo metu. Kas eina į televiziją dainuoti, kas šoka, kas į kitą pasaulio pakraštį pasideginti išrūksta... Taigi kiekvienas su nuoboduliu kovoja savaip, kaip sename filme „Princo Florizelio nuotykiai“ kalbėjo aktoriaus D. Banionio vaidinamas personažas. Tiesa, prieš šiuos rinkimus buvo pasiūlymas seimūnų skaičių sumažinti iki šimto vieno. Ko gero, pakaktų ir dar mažiau... Kiek lėšų sutaupytume nemokėdami veltėdžiams atlyginimų, išeitinių kompensacijų, tūkstančių litų seimūnų automobilių išlaikymui bei šratinukų įsigijimui! Kiek praeivių išvengtų įkaušusių Seimo narių automobilių ratų! Kiek šviesoforų liktų neišvartyta!
Na, bet dar kiek palaukime. Esu tikras, jog naujos kadencijos Seimas netruks nustebinti savo rinkėjų...