Romualdas BALIUTAVIČIUS

Šeštadienį iš pat labo ryto nupėdinau į miesto turgų. Kažko nebesinorėjo miego – matyt, senatvė artinasi. Kas nežino – senyvi žmonės mažai bemiega. Ir čia įžvelgiau paradoksą: kol jaunas esi ir nori ilgiau pamiegoti, neišeina to padaryti: tai į mokyklą laikas, tai į darbą, o senatvėje, kai atrodo, tik ir snausk it katinas ant saulėtos palangės, miegas kažkodėl nebeima...
Visa eilė pardavėjų mėsos paviljone nuobodžiavo: pirkėjai ims rinktis dar po valandos kitos. Kas ir suprantama – išeiginė. Daug kas, apsikabinę pagalves arba pačias, tebemiega po darbo savaitės. Suspės dar, pasistumdys minioje ir vėliau.

Tuo tarpu prijuostėtos pardavėjos kilnojo mėsos gabalus iš kairės šaldytuvų pusės į dešinę, svarstydamos, kuria puse į viršų padėti, kad gražiau atrodytų, kad mažiau matytųsi gyslų, riebalų bei kaulų. Po to, pasvarsčiusios, mėsą vėl grąžindavo atgal, t. y. į kairę...  
Mane pamačiusios pardavėjos sušurmuliavo ir, nutaisiusios meilius veidelius, viena per kitą ėmė siūlyti mėsiškas gėrybes – gundyti it sirenos Odisėją:

– Mėsytės?.. Krapštom! Krapštom! - siūlė viena.
– Gal šoninukės? Nu, krapštom... - šaukė kita.
– Krapštom... Iš petuko? - klausė trečia.
– Ką „krapštom“? - išpūčiau akis.
– Tik pažiūrėk, kokia puiki mėsytė! – gyrė juodbruvė pardavėja mėsos gabalą, kaip čigonas jomarke giria savo seną kuiną, bei vartė jį vis nuo vieno delno ant kito. – Šiandien vežta!
Pamačiusi mano rūgščią fizionomiją (kainos tai kaip už gera!) pasiūlė:

– O gal tamstai kauliukų? Pažiūrėk, kokie gražūs! Paskutiniai...
– Man tai kas iš to – pirmi jie ar paskutiniai? – jau bemaž ėmiau gailėtis prie jos sustojęs.
– Pasverti? – lyg negirdėdama manojo monologo paklausė pardavėja. – Krapštom!
– Gerai, sverkite, – sutikau. Pagaliau koks skirtumas, iš kurios nupirksiu: visur tas pats.
– Devyniolika litų aštuoniasdešimt vienas centas. Gal dar kumpio? Be kaulo? Taip pat šiandien vežtas, - nepaleido manęs pardavėja. – Turiu dar puikios sprandinės. Lietuviška. Krapštom!
– Hmm, tiek jau to. Sverkite ir kumpį be kaulo, - atsakiau galvodamas, kas per keistas burtažodis tas jos „krapštom!“ - visus pinigus baigia išmelžti.
– Iš viso bus keturiasdešimt keturi litai ir šeši centai, - besišypsanti pardavėja paskelbė nuosprendį mano piniginei.

Sudėjau ant prekystalio paskutinius litus, kišenėse radau kelis smulkius pinigėlius, bet iki reikiamos sumos trūko poros centų.
– Tiek jau to. Ką jau čia su tavimi, - abejingai mostelėjo pardavėja, kaip karalienė, pasigailėdama myriop pasmerkto nusikaltėlio, - kitąkart užneši.
Dėdamas pirkinius į krepšį pajutau nuo jų sklindantį keistą kvapą. Ir nepasakyčiau, kad labai malonų...
– Ar tikrai mėsa yra šviežia? - paklausiau pardavėjos. Bet ji manęs, panašu, nebegirdėjo: savo žvitriomis akutėmis jau spigino į kitą auką – pusamžį pirkėją, kuris pamažu žingsniavo išilgai šaldytuvų eilių jos link.

– Gal ką pasiūlyti? - sučiulbo ji. - Turiu šviežios šoninukės... Paskutinė... Krapštom!
„Krapštom! Prašom...“ – nė nepajutau, kaip balsu ištariau prekybininkės burtažodį ir čia pastebėjau, kad ji ir visos netoliese buvusios prekeivės prarado bet kokį susidomėjimą manimi... Susigėdęs savo neišpasakyto naivumo pasukau link išėjimo: iš manosios piniginės jau nebebuvo ko bekrapštyti – joje visą ateinančią savaitę švilpaus vėjai. Iki algų.