Bosas sėdėjo abiem rankomis pasirėmęs galvą. Iš karto pamaniau, kad susirgo, bet priėjusi arčiau pajutau stiprų alkoholio kvapą.

- Tas paraiškas reikia kuo skubiau išsiųsti, – pasakiau ir padėjau prie alkūnės.
- Ką?.. Eik iš čia, eik... – pro sukąstus dantis kimiu balsu pratarė bosas, taip ir nepajudėjęs iš vietos, neatsidengęs veido.
- Einu, einu, – atsakiau ir išskubėjau lauk.
Tarpduryje susidūriau su sekretore Regina, nešančią ant padėkliuko puodelį kavos. Ji man mirktelėjo – girdi, viską sutvarkysiu, o jau tada galėsi su bosu apie darbą kalbėtis.
Tačiau nei po pusvalandžio, nei po valandos Regina nepaskambino ir aš jau buvau kaip ant adatų – dokumentus vis tiek reikėjo išsiųsti, kitaip tas pats bosas būtų mane nubaudęs kaip nevykdančią savo pareigų.
Todėl pas sekretorę nuėjau ir nekviesta.
- A, čia tu... – minutei atitraukė telefono ragelį nuo ausies Regina. – Viskas sutvarkyta – pasirašyta ir išsiųsta. Tik aš tau neturėjau kada paskambinti – pati matai, kas darosi.
Mačiau – laidiniu telefonu kalbėjosi sekretorė, o tuo pat metu ant stalo skambėjo ir du mobilieji: vienas Reginos, kitas boso.
Grįžau į savo kabinetą jau kiek atsipalaidavusi ir suintriguota – kas gi atsitiko bosui.
Sužinojau kitą dieną – pats bosas teikėsi aplankyti mane darbo vietoje.
- O sveikutė! – linksmai ištarė įėjęs. – Kaip iš vakarykščio?
- A? A-u-a... – išspaudžiau vargais negalais. – O kas buvo vakar?
- Tai neprisimeni? Blogai. Visada sakiau, kad reikia mažiau gerti, – pamokomu tonu pasakė bosas ir atsisėdo. – Na, tai kaip?
- Galima sakyti, kad nuostabiai! – susipratusi, kad bosas turi omenyje save – ne mane, entuziastingai šūktelėjau. – O kaip jums?
- Ir man nuostabiai, fantastiškai gerai, – atsakė bosas. – Bet jau tikriausiai žinai – tavo prietelė Irutė bus papasakojusi.
- Nieko panašaus! – pasipiktinau. – Irutės pats vertingiausias bruožas – lojalumas visiems darbdaviams. Buvusiems ir esamiems.
- Tada gerai. Pats pasakysiu – švenčiau skyrybas su antrąja žmona. Ir užsišvenčiau, – pasakė bosas ir pakilo.
- O dabar kas? Trečiosios vestuvės? – įžūliai paklausiau.
- Ne mano. Buvusioji išteka. Kitą durniuką susirado, bus dabar fon Kažkokia, – linksmai atsakė bosas ir jau žengė pro duris, bet apsigalvojo. – O žinai, ne visos tos tavo draugės tokios padorios kaip Irutė ar kaip tu ten ją vadini, Metalistė... Storulė iš buhalterijos iš pat ryto pribėgo prie manęs ir paklausė: „Ar Lilitė vakar išsiuntė paraiškas? O tai girdėjau, kad nesuspėjo parengti...“ Aišku, kad į tavo vietą taikosi. Tai ir pasisaugok.
Aš iš karto supratau, ką bosas turi omeny, ir tik patraukiau pečiais:
- Na, Žabtukus aš nuo darželio pažįstu – žinau, kad mėgsta apjuodinti kitus, kad pati baltesnė pasidarytų.
- Kaip?.. Kaip tu ją pavadinai?.. Žabtukais? – springdamas nuo juoko perklausė bosas. – Žabtukai! Tiesiog nuostabu! Fantastiška! Žabtukai – dėl viršutinio ar apatinio veido?
Juokiausi su bosu ir aš, nors ausys jau kaito iš gėdos – draugė ne draugė, bet pašaliniam žmogui, ir dar abiejų darbdaviui pasakyti pajuokiamąją pravardę, vis dėlto baisus netaktas.
- Tai kaip? – tebetardė mane bosas abiem rankomis braukdamas juoko ašaras. – Sakyk... cha-cha...
Aš ir pasakiau:
- Dėl charakterio. Viskas dėl charakterio.
Lilitė