Mūsų požiūris į vieną iš valstybingumo simbolių – trispalvę, neretai parodo ir mūsų požiūrį į pačią valstybę.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Jeigu šiandien, artėjant Kovo 11-ajai, galėtume išgirsti visus atsakymus, turbūt jų spektras būtų kur kas platesnis nei tada, didžiojo laisvės siekio metu.
„Atsikandome“ nepriklausomybės? Nemanau. Tik pati idėja, perleista per kasdienybės mėsmales bei valdžių ir valdžiukių kreivuosius veidrodžius, pasidarė sunkiau atpažįstama, o kai kam gal ir nebe tokia patraukli, kaip prieš gerus du dešimtmečius.
Ar daug šiandien tokių, kurie dėl trispalvės, dėl tautos laisvės vėl paimtų į rankas ginklą? Ar dar liko patriotų, tikrų, o ne šitų šventinių rėksnių, kurie rizikuodami savo laisve Vasario 16-osios naktį iškeltų mieste trispalvę? Arba kaip mano jaunystės draugo tėtušis nedidelę trispalvę vėliavėlę laikęs pastatytą ant stalo savo kambaryje per visus ilgus okupacijos metus? Kaskart imdamas į rankas ano meto miesto laikraštį „Raudonoji vėliava“ tardavo: „Nagi, pažiūrėkim, ką šiandien rašo „Raudonoji velniava?“ Ir mums, dar beūsiams jaunuoliams, imponuodavo šitoks jo politinis sarkazmas.
Atgimimo pradžioje šnekėta, jog trispalvę reikėtų pakeisti, galbūt vietoje žalios spalvos parenkant kitokią, pavyzdžiui, baltą. Girdi, dabartinė mūsų vėliava kažkokia ne europietiška. Vis dėlto nugalėjo supratimas, kad už trispalvę pernelyg brangiai sumokėta partizanų krauju, kalėjimu, tremtimis ir mirtimis, kad ją būtų galima tiesiog paimti ir „išoperuoti“.
Ir štai atėjo kiti laikai, ir Nepriklausomybė „tapo kūnu“.
„Mes, lietuviai, turime vienintelę vėliavą, kurią naudojame ir kaip tautinę, ir kaip valstybinę“, - sako dizaineris Vilius Puronas, netolimoje praeityje per valstybines šventes tikrindavęs, ar visur ant namų plevėsuoja valstybės vėliavos?
Anot jo, kol trispalvė buvo draudžiama, ją labai smarkiai mylėjome. Kai vėliava tapo oficialiai pripažinta, atsirado visokių „ligų“, kurios gerai matosi tiek visuomenėje, tiek ir ant pačių vėliavų. Trispalvė primena ne tik demokratiją, bet ir kiekvieno pareigą.
„Labai apgailestauju, kad baudos už vėliavos neiškėlimą arba išniekinimą yra per mažos, - prisipažįsta V. Puronas. - Ne baudomis siūlau skatinti meilę trispalvei, o tiesiog šitaip pamiršusiam priminti jo pilietinę pareigą.“
Vėliava, anot pašnekovo, šventas dalykas, valstybingumo simbolis, ir ji neturėtų būti purvina, išblukusi, suplyšusi ar pan.
Vėliavą reikia išmokti gerbti. Kai kuriose valstybėse prie to pratinama nuo mažumės. Juk šitaip parodai pagarbą tam, ką ji simbolizuoja: valstybės praeitį, kovą už nepriklausomybę ir valstybingumą, viltis tų, kurie taip ir nesulaukė Kovo 11-osios...
Kviečiu atsakyti į paprastus klausimus: ar vis dar esame viena ir vieninga tauta, kokia buvome Baltijos kelyje? Ar liko bendrų, mus jungiančių siekių, aukštesnių nei pilvo prikimšimas arba naujo, brangaus daikto įsigijimas? Ar padarėme viską, kas nuo mūsų priklauso, kad tautos likučiai neišsibėgiotų po užsienius, kad visą gyvenimą dirbusieji turėtų užtikrintą, ramią senatvę, o tie, kas šiandien stovi prie staklių, vairuoja, stato, moko kitus, kuria - gautų ne nuo darbdavio stalo nubirusius trupinius, bet savo darbo rezultatus atitinkantį atlygį?
Ką Tau šiandien reiškia lietuviška trispalvė?