Bosas vėl parsikvietė garsųjį auditorių – Mačetės tetulės pirmąjį vyrą aštuoniasdešimtmetį Julių. Su dėdule užsidarė kabinete, pasitarė ir pradėjo po vieną kviestis buhalteres, o paskui – ir visus kitus.
Kokio siūlo galo jie ten ieškojo, taip niekas ir nesuprato.

Tačiau sekretorė Regina kažkam prasitarė, kad bosas tiesiog mėgaujasi tuo, kaip senukas darbuojasi kompiuteriu nušluostydamas nosis ir perpus jaunesniems. Nors aišku, ne dėl pramogos auditorių atsikvietė.
Tai supratau iš karto, kai atėjo eilė pateikti projektus. Tiesa, niekas neužkliuvo, bet dėdulė Julius nervus mudviem su vyriausiąja finansininke patampė.
O paskui nei iš šio, nei iš to atsisveikindamas ėmė ir palinkėjo:
- Linksmo morčiaus!
Aš tik žagtelėjau, bosas užsikvatojo, o vyriausioji lyg niekur nieko atsakė:
- Ir jums to paties.
Grįžau į kabinetą apdujusi ir pirma ką padariau, tai ne puoliau prie kompiuterio, o pažvelgiau pro langą. Ir iš tikrųjų lauke buvo panašu į morčiaus metą: ryški saulutė, sniegas aptirpęs. Na, tiesiog pavasaris.
Ir kaip aš viso to nepastebėjau, susirūpinau. Todėl nusprendžiau viršvalandžių atsisakyti ir po darbo eiti pasivaikščioti.
Tačiau viena yra ką nors sugalvoti – kita padaryti. Išėjau iš darbo penktą vakaro atsilapojusi paltuką, bet šaltukas grybštelėjo, kojos slystelėjo ant leduko, o prieš akis švystelėjo mano mašinytė. Tokia vargana mažiukė tarp daugybės didelių automobilių. Ir man pagailo palikti kieme vieną, tad sėdau prie vairo, nors ir neturėjau supratimo, kur turėčiau važiuoti, kad galėčiau pasidžiaugti menamu pavasariu.
Gerai, kad turiu gerų draugų, nes kaip tik tą momentą, kai įsėdau, paskambino Metalistė:
- Tu kur? A, mašinoje... Tai greit pas Mizantropą, nes viena nesusitvarkau.
Ir aš greit, greit nuvažiavau jau užmiršusi pavasarį ir savo norus.
- Kas atsitiko? - įlėkusi į dirbtuvę paklausiau abiejų – ir Metalistės, ir Mizantropo, kurie karingomis pozomis stovėjo vienas priešais kitą.
- Kas atsitiko, kas atsitiko... - iškart atsiliepė Metalistė. - Tiesiog tas naivuolis vėl pasiryžęs kažkokiems pašlemėkams atiduoti savo paveikslus. Ką ten atiduoti. Tiesiog padovanoti!
- Eik jau... - nusistebėjau.
- Taip, taip, atvažiavo čia kažkokie tipai prašyti surengti parodą kažkokiame pasvietyje, o tas... O tas žmogus sako: imkite ir renkite. Nei kokių sutarčių, nei kokių draudimo polisų!
Čia atsikvošėjo Mizantropas ir žengęs kiek atgal nuo įsikarčiavusios furijos prabilo:
- O leiskite paklausti, kas jus, ponia, paskyrė mano vadybininke ar mano motina?
- Lile, - kreipėsi į mane įsiutusi Metalistė, - tu įsivaizduoji – jis dar drįsta klausti, kas paskyrė... Rūpiniesi juo, žiūri, kad galo negautų, o jis ima ir klausia: kas paskyrė...
- Taip, Lile, klausiu – kas pa-sky-rė, - ir Mizantropas nusprendė bendrauti per mane. - Kodėl aš, suaugęs ir veiksnus žmogus, negaliu su savo darbais elgtis kaip tinkamas? Tu man atsakyk!
Atsakyti nei vienam, nei antram aš nenorėjau, todėl, tikiuosi, diplomatiškai nutariau nukreipti abiejų dėmesį klausimu:
- O kur dabar tie darbai? Ar aš galiu juos pamatyti?
- Čia, - bakstelėjo pirštu į kampą už spintos Mizantropas. - Norėjau, kad ta vadinamoji vadybininkė duotų šiek tiek pakavimui, o ji šit kaip...
Bet aš jau nebekreipiau dėmesio į abiejų bičiulių ginčus: dėmesį patraukė jau pirmasis paveikslas. Jame tarp apledėjusio pajuodusio sniego krūvų raičiojosi katinai – pilkas ir rudas.
Antrajame paveiksle katinų jau buvo trys ir jie visi tupėjo išsirikiavę. Katinai buvo ir trečiajame, ir ketvirtajame paveiksluose... Nepasakytum, kad paveikslai buvo realistiniai, bet katinai buvo atpažįstami ir tokie tikri, net tikresni už tikrus.
- Kaip ciklas vadinasi? - paklausiau atsisukusi.
- Na, darbinis pavadinimas - „Morčius“, - atsakė Mizantropas.

Lilitė