Taip, su lengva ironija, galima pavadinti dar vieną mero ir jo parankinių bandymą optimizuoti Centro pradinę mokyklą.
Skurdus ir trumparegis miesto valdžios požiūris į švietimo sistemą mieste verčia mus, tėvelius, vietoj džiaugsmingo šv. Velykų laukimo vėl stoti į kovą su mero vėjo malūnais už savo vaikų teisę mokytis ten, kur jiems geriausia.

Kelerius paskutinius metus susidaro pagrįstas vaizdas, kad miesto politikai nieko kito neveikia, kaip tik kurpia planus sunaikinti tai, kas geriausia, kas populiaru ir pasiteisina.
Puikiai suprantu, kad politika mažai ką turi bendro su garbe. Tačiau žmogus garbingas būti gali. Todėl sunkiai protu (o juo labiau širdimi) suvokiami mero „kurijos“ žaidimai, kaitaliojant saldainio ir bizūno metodus, siekiant sužlugdyti populiarią mokyklą. Kiek daug brangaus laiko sugaišta ir beprasmių jėgų išeikvoja kai kurie miesto valdininkai (aktyviausias čia, kaip žinia, miesto meras) bandydami įgyvendinti savo kėslus. Jeigu miesto valdžiai mokyklos pastatas atrodo aukso vertas, tai galbūt jie kada nors suvoks, kad tai, kas yra to pastato viduje, kas ten vyksta kiekvieną dieną, jau dvidešimt metų, ir yra tikroji vertė.
Žymi pedagogė, tautinės mokyklos koncepcijos kūrėja, kurios šimtmetį šiemet minėsim ir kurios garbei šie metai paskelbti, Meilė Lukšienė (beje, jos žymi šeima glaudžiai susijusi ir su Šiauliais) teigė, kad švietimas yra mūsų laisvos valstybės ateitis. Deja, šiandieniniams miesto biurokratams nei valstybės, nei miesto ateitis nerūpi. Nesulaukdami visuomenės pritarimo, neįsiklausydami į specialistų nuomonę, vedini tik savų abejotinų interesų jie siekia sunaikinti mokyklą, kuri dvidešimt metų buvo kaip pradinio ugdymo kokybės simbolis, kaip atsvara gamykliniam švietimo modeliui.
Naikindami mokyklą miesto biurokratai pamina ne tik ten besimokančių mokinių interesus, bet ir jų tėvelių, kurie toje mokykloje jaučiasi ne svečiais, o mokyklos dalimi, mokytojų, kurie (mokinių ir jų tėvų laimei) dar nepavargo mokyti ir sugeba vaikus užkrėsti džiaugtis ugdymo procesu. Baisiausia, kad paminami ir miesto interesai. Prisidengiant visažinystės kauke stengiamasi sunaikinti tai, kas unikalaus per dvidešimt metų susiformavo.
Miesto valdžios nemeilė savam miestui pastebima daugelyje sričių, bet skaudžiausia, kai ji paliečia jautriausią sritį – vaikų ugdymą. Skaudu pripažinti, bet mūsų socialdemokratiškajai miesto valdžiai vaikų ugdymas, jo kokybė ir to ugdymo ekologija nebuvo ir nėra aktuali.
Šiaulių atveju būtų tikras stebuklas (galėtų būti ir velykinis), jeigu valdžia, bent jau ta, kuri atsakinga už švietimą, stotų mokyklos pusėn. Paskatintų, pagirtų, padėkotų už tai, dėl ko ši mokykla jau dvidešimt metų populiari: už ugdymo pasiekimus, aktyvų dalyvavimą projektinėje veikloje, tarptautinių ryšių plėtojimą, sėkmingą „Geros pradžios“ programos integravimą, už mokykloje vyraujančią palankią mokiniui ir jo šeimai atmosferą. Galiausiai už tą sugebėjimą nepasiduoti ir ginti savo bendruomenės interesus, už atsilaikymą prieš žlugdymą.
Deja, tokios paramos tikėtis per daug naivu, nes provincialus valdininkų mąstymas, taip pat valdžios sluoksniuose pastebimos nepotizmo apraiškos įpareigoja žemesniuosius klerkus būti ištikimiems viršūnėlėms.
Nors šiandieninė miesto valdžia ir bando save sutapatinti su tarpukario Šiaulių socialdemokratiškąja valdymo tradicija, tačiau akivaizdu, kad šiandieniniams miesto biurokratams pasiekti tokį tarnystės savo miestui ir jo žmonėms lygį, koks buvo prieš aštuoniasdešimt metų, yra neįmanoma misija. Sunku tikėtis iš šiandieninių valdininkų tokių mecenatystės pavyzdžių švietimo sistemoje, kokie buvo tarpukario Šiauliuose. Bet bent jau parama gerajai patirčiai švietimo sistemoje būtų gražus ir reikalingas gestas.
Deja, sovietmečiu įgytas ir šiandieninio liberaliojo kapitalizmo, tik dar labiau įtvirtintas, požiūris, ką pirmiausia aš galiu gauti, o ne ką duoti, plačiai išsikerojęs miesto valdininkijoje. Nors ir kaip būtų gaila, bet miesto valdžia nesitapatina su miesto bendruomene, neįsiklauso į jos poreikius, o remdamasi principu divide et impera ir taip slopindama pilietinius procesus bendruomenėje, visiškai netenka moralinio autoriteto, būtino norint valdyti demokratinėje sistemoje.
O mūsų mokykla, nežiūrint visų trukdžių ir intrigų, tikiu, gyvuos! Теn, kur yra didelis noras, yra ir kelias, o tame kelyje vaikas yra svarbiausias.

Alberta GLOBIENĖ,
mama, kurios vaikai mokosi ir mokysis Centro pradinėje