Įvairiai vadinamas mūsų laikmetis: atomo, skaitmeninių technologijų, kosmoso amžiumi... Vis dėlto teisingiausiai jį charakterizuotų kitas pavadinimas – visuotinio kičo amžius. Kičas, kaip rašoma interneto enciklopedijoje, iš pažiūros gražus, kupinas patoso ir jausmo, bet iš tikrųjų salstelėjęs, pretenzingas ir sentimentalus. Tokiame mene nėra įtampos, jis neoriginalus, nereikalauja iš stebėtojo net menkiausių dvasinių pastangų ar įsigilinimo.

Romualdas BALIUTAVIČIUS
Ko gero, kičo sąvoką galima plėsti ir taikyti ne vien menui: aprangai, tarpusavio santykiams, maistui, kurį valgome, paslaugoms, kuriomis naudojamės, televizijos laidoms, kurias žiūrime, ir taip be galo. Po spalvinga, rėkiančia išore dažniausiai slypi supuvęs, bevertis turinys. Toks įspūdis, kad dažnas nebemoka arba nebenori atsirinkti: priima viską iš eilės už gryną pinigą. Nepažindamas savo Kūrėjo ir dėl to nuolat jausdamas vidinę tuštumą, nesėkmingai bando ją „užkamšyti“ pasaulio siūlomais surogatais.
Pasaulietiškas kičas braunasi ir į tikėjimo erdvę. Žodžiai „tikėjimas“, „Bažnyčia“, „išganymas“, „Jėzus Kristus“ – dabar nėra madingi. Nes kėsinasi sugriauti mūsų ego, nustumti jį į gyvenimo pašalį, o svarbiausią vietą atiduoti kam ji ir priklauso – Kristui. Bėda ta, jog dažnas save laikome pasaulio bamba, Visatos centru ir vieninteliu žinančiu, kas yra gėris ir kas yra blogis, todėl galinčiu kalbėti, spręsti, teisti savo artimą ar net patį Kūrėją. Tik nedidelė dalis ieško savo gyvenime, ko iš jo nori Dievas. Be Jo, kaip rašoma Biblijoje, žmogaus nuosavas teisumas yra tik kaip purvinas drabužis... Vadinasi, vien savo pastangomis patikti Dievui negali niekas.
Jėzaus mirtis ant kryžiaus sutaikė puolusią žmoniją su Kūrėju, tačiau toji auka neveiksminga be paties žmogaus valingo pritarimo. Nori nenori, kiekvienas turi apsipręsti su kuo jis? Yra sakoma, jog fronto linija eina per žmogaus širdį ir, nebūdamas išvien su Dievu, tu pili vandenį ant tamsos jėgų malūno rato. Išlikti neutraliam šioje priešybių kovoje žmogui paprasčiausiai neduota. Arba jis visam laikui nusigręžia nuo savo blogų darbų ir taria Kristui „Taip“, arba...
...Arba tamsa, destrukcija, asmenybės griuvimas. Puikybė – visų ydų motina. Dažniausiai ji ir pasipriešina tokiems ketinimams. O Dievas yra džentelmenas – davė žmogui laisvą valią ir neverčia tikėti per prievartą. Deja, mes tą mandagų tylėjimą dažnai suprantame klaidingai.
Ne visi galime būti šventi, kokie buvo, tarkime, Pranciškus iš Asyžiaus, dangiškasis Lietuvos globėjas Kazimieras arba Jonas Auksaburnis. Pagaliau to iš mūsų ir nereikalaujama. Labai gražiai pasakė žinomas rusų aktorius P. Mamonovas, pagrindinio vaidmens filme „Sala“ atlikėjas: „Aš nieko netvirtinu ir nieko nekaltinu. Man per akis savų reikalų ir savojo purvo. Jeigu apvalysiu mažytį pasaulio lopinėlį – save, šito pakaks“.
Gera mintis: keisti pasaulį pradėkime nuo savęs. Apsivalykime, išsikopkime susikaupusį purvą – tai „programa minimum“. O jeigu neįstengiame nė to mažmožio, kaip tada pakeisime kitą žmogų, juolab visą pasaulį?
Atsakomybė tenka ir tikintiesiems: ar visada artimieji mūsų žodžiuose bei poelgiuose gali įžvelgti Kristų? Ar nesame kaip tie fariziejai, kurie lūpomis garbina Viešpatį, o savo gyvenimu Jo išsigina?
Buvau dar visai vaikas. Su mama ir keletu giminaičių Visų šventųjų vakarą degėme žvakeles ant artimųjų kapų. Tuomet dar nežinojome visokių įmantrių žvakių stikliniuose induose – vėjas jas nuolat gesino. Ir čia, kol kiti buvo užsiėmę užuovėjų statymu, mano močiutė žengė kelis žingsnius į šalį, į tamsą, ir greitai uždegė žvakelę aukštoje žolėje, ant kažkieno sunykusio, apleisto ir bevardžio kapo. Po to, lyg susigėdusi savo gražaus poelgio, tyliai ir nepastebimai vėl prisijungė prie kitų. Nors praėjo gal pusšimtis metų, man tas mažytis vaikystės epizodas – puikus žmogaus tikėjimo ir jos dvasinės skaidros liudijimas, ko gero, davęs ne mažiau už storus ir giliaminčius teologų veikalus.
Kartą ateistas paklausė tikinčiojo, ką duoda jo tikėjimas? Jeigu po mirties nėra jokios Anapusybės – vadinasi, tikėta veltui? „Net jeigu ir taip, – atsakė jam tikintysis, – aš būsiu nugyvenęs gražesnį gyvenimą ir mirsiu būdamas truputėlį geresniu žmogumi. O ką tau davė tavo netikėjimas?“
Velykų laikotarpis – puikus metas sustoti, atsikvėpti, permąstyti savo gyvenimą: su kuo šiandien aš? Ir ką turėsiu nuėjęs ten, kur dabar einu? Ne rytojus – ši diena yra pati tinkamiausia susitaikyti su Kūrėju. Velykų šventę kiekvienas turime susikurti savo viduje, o visa kita – triukšminga reklama ir prekeivių akcijos, banalūs juokai ir kalnai suvalgyto maisto – tepalieka išorėje, nes neturi nieko bendra nei su Velykų šventės dvasia, nei su Kristaus prisikėlimu.
Kas man yra nukryžiuotasis Jėzus iš Nazareto? Nuo šito klausimo niekur nepabėgsime – anksčiau ar vėliau vis tiek kiekvienas turėsime į jį atsakyti... Tad kam laukti?