Antradienį iš pat ryto paskambino sekretorė Regina:
- Ar negalėtum...
- Gerai, tuoj ateisiu, - pasakiau stodamasi.
- Ne, ne, aš ne darbe – ligoninėje, - pertraukė mane Regina. - Ar negalėtum iš mano dėžutės, pati žinai iš kurios, atnešti vaistus?
- Žinoma, žinoma, - pažadėjau supratusi, kad mūsų puikiajai sekretorei vėl kažkas su skrandžiu ar kepenimis.

Nors tai galima buvo ir numatyti – kai šventėms ją pakviečiau į Metalistės namus paridinėti kiaušinių (tiesą pasakius, nei mes ridinėjome, nei ką – lepinomės Oktavos tešloje keptu kumpiu ir mano desertais), Regina atsisakė pasakiusi, kad švęsianti su gimine – labai jau ją kvietę dalyvauti.
Tada aš nusistebėjau, ko ten eisianti, jei kaskart nuo tų suėjimų jai pablogėjanti sveikata.
„Nepatogu – seniai nebuvau, o ir gal šį kartą bus kitaip...“ - pasiteisino Regina.
O, pasirodo, buvo kaip ir visada.
Tad nulėkiau į sekretoriatą ir žiū – sėdi sekretorės vietoje Rožinė Mamytė. Tik šįsyk tikrai ne rausvais dekoltuotais rūbais, o apsivilkusi ryškiai mėlyną palaidinę ir skaudžiai geltoną sijonuką.
- O kokia jūs madinga! - šūktelėjau iš nuostabos, nes toks spalvų derinys R. M. tiko dar mažiau nei rožinis. - Regina prašė paimti dėžutę iš apatinio stalčiaus.
Nieko neatsakiusi R. M. pavažiavo su kėde į šoną tebekalbėdama mobiliuoju, nors tuo pat metu plyšavo laidinis telefonas.
Kai tik paėmiau dėžutę, prasivėrė boso durys ir pasirodė jis pats – baisiai įpykęs:
- Kiek galima laukti?! Kur tie dokumentai!?
R. M. įmetė mobilųjį į vieną stalčių ir pradėjo kažko ieškoti kitame, o aš bosui linktelėjau ir skubiai išėjau, nes tikriausiai ne tik aš, bet ir bosas girdėjo, kad pavaduojanti sekretorė mobiliuoju šnekėjo ne darbo reikalais.
Per pietų pertrauką nuvežiau vaistus Reginai į ligoninę. Ji atrodė tikrai nekaip ir net iš jos balso buvo aišku, kaip baigėsi šventė su giminėmis ir artimaisiais.
- Jau tikrai geriau būčiau tavęs paklausiusi, - sudejavo Regina nepakildama nuo lovos. - Tiesa, ne iš karto, bet vis tiek mane užsipuolė: kam tau du kambariai centre – atiduok dukterėčiai, nes kaip jaunai šeimai viename grūstis... O kur man dėtis, paklausiau. Sako – kiek tau bereikia, eik į jų pietiniame... Sakau – tegul butui patys užsidirba, nes aš paskolą už savąjį tik prieš porą metų baigiau mokėti, noriu todėl jame ramiai gyventi... O jie – per ilgai laukti, kol kojas pakratysi. Tada aš iš ten ir išėjau. Prie autobuso stotelės man taip negera pasidarė, kad nuvažiavau tiesiai į priėmimo skyrių... Va, aš ir čia.
- Taip, taip... - lingavau galvą klausydamasi pasakojimo, nes jau iš Reginos pasakojimų žinojau, kad giminės jos turtų laukia nesulaukia jau daug metų – kai ji iki trisdešimties neištekėjo. Nors Regina ir vienaip ir kitaip stengėsi įtikti – pirko dovanas, skolino pinigus žinodama, kad skolos neatgaus, prižiūrėjo dukterėčią ir sūnėnus, kai jų tėvai linksmai leido laiką, giminės reikalavo iš jos vis daugiau ir daugiau.
- Dabar turi greičiau pasveikti, - pasakiau pakildama nuo kėdės, - o tai be tavęs darbe nėra tvarkos. Be to, mes po savaitės turime atšvęsti Oktavos gimtadienį ir paragauti jos škotiškų patiekalų.
- Tik ne hagio, - nusipurtė Regina, - kitaip nesveiksiu!
- Iš kur ji čia avies skrandį, o juolab žarnų gaus, - nuraminau ir išskubėjau į darbą.
Grįžusi žvilgtelėjau į sekretoriatą – ten į telefonų skambučius atsiliepinėjo nebe Rožinė Mamytė, o viena iš vadybininkių, kuri berods į savo CV buvo įrašiusi, jog yra baigusi sekretorių kursus. Nors tuo buvo sunku patikėti – tokia stačiokė.
Trečiadienį jos jau nebebuvo – pagal senąją tradiciją prie Reginos stalo sėdėjo paeiliui moterys iš buhalterijos.
Supratau boso pasirinkimą – buhalterės labiau organizuotos ir mažiau emocingos.
Nors gal ir ne visos – kai atėjo eilė Žabtukams, jai iš laimės čia raustant, čia balant net kalba užsikirtinėjo kreipiantis į bosą.

Lilitė