Valius atsiuntė potencialų pirkėją butui. Tas viską apžiūrėjo ir liko patenkintas. Nepatiko tik mūsų prašoma kaina – pradėjo derėtis.
Vyras tuoj spruko, kaip ir visada nemalonioje situacijoje palikęs mane vieną.
Aš laikiausi iš paskutiniųjų, bet pirkėjas pradėjo dar labiau mane spausti reikalaudamas ne tik nuleisti kainą, bet ir palikti bute abu itališkus šviestuvus.
Čia aš neišlaikiau ir nusikvatojau – palikti toršerus priedo?! Pirkėjas kiek sutriko ir kilstelėjo kainą. Aš tik purčiau galvą – nieko neišeis.
Kai durys paskui pirkėją užsivėrė, vyras išlindo iš kambariuko ir mane užsipuolė:
- Ko tu įsikabinai į tuos monstrus? Juk galop pasiūlė pirminę kainą!
- O tu tuos, kaip vadini, monstrus pirkai? Žinai, kiek jie kainuoja? - nenusileidau aš.
- Pamanykit – kiniškos kopijos! - jau šaukė vyras. - Ko jos vertos? Nebent sentimentų!
- Ogi kiekvienas vertas po pusšešto gabalo! Ir čia jokios kopijos, o patys tikriausi originalai! - pasakiau tyliai, nes dar tik skandalo betrūko.
- Nesąmonė! - toliau ardėsi vyras. - Iš kur tu po buto remonto tokius pinigus būtum paėmusi! Apgavo tave, durne tu nelaiminga!
Norėjau pasakyti, kad turiu visus dokumentus, įrodančius, kad šviestuvai originalūs, bet numojau ranka – koks tikslas man ką nors jam įrodinėti, ir nuėjau į virtuvę.
Tačiau vyras atsekė paskui:
- Tai kaip čia suprasti? Suprasti, kad turėjai pajamų, apie kurias aš nieko nežinojau?
- O kodėl tu turėtum viską žinoti apie mano pajamas? - atsimušinėjau. - Kodėl tu turėtum žinoti, kai pats apie savo pajamas niekada manęs neinformavai?
- Bet aš - juk vyras! - tesugalvojo mesti paskutinį argumentą mano (kol kas) vyras ir išdidžiai išžirglioti iš virtuvės.
Tegul sau mano, kad paskutinis žodis buvo jo, pagalvojau likusi viena ir užkaičiau virdulį nervų raminamajai arbatai užplikyti.
Bet net tai man nepavyko – skambutis į duris, o iš anapus jų pasirodė pats Valius – nekilnojamojo turto mieste žinovas.
- Tai nesutarėte? - vietoj „labas“ paklausė žengdamas per slenkstį. - Na, galima ir suprasti – iš pirmo karto tokie sandoriai nesudaromi.
- Tai jam ir paaiškink, - mostelėjau ranka svetainės link, kur ant sofos kiutojo mano vyras. - Jis rankas nusiplovė, o dabar, atleisk, eisiu ir aš plautis savųjų.
Grįžusi į virtuvę paruošiau nebe arbatos, o kavos – juk vis dėlto svečias namuose, ir padėklu nunešiau į svetainę.
Abu vyrai pasitiko mane nedraugiškai. Gal ne tiek ne draugiškai, o kiek pasimetę – akivaizdžiai nutraukiau kažkokį slaptą pokalbį. Tad padėklą pastačiau prieš juos ir grįžau atgal į virtuvę.
Čia man kilo mintis, kad, ko gero, teisi buvo Metalistė perspėjusi nepasitikėti vyro draugais, nes vyrai palaiko tik kitus vyrus. Juolab tokiais subtiliais atvejais – kaip skyrybos ir turto dalybos.
Todėl vis dėlto užsiplikiau arbatos, pasriūbčiojau dar karštos ir tai mano mintims suteikė aiškumo.
Po kelių minučių, kai Valius užėjo atsisveikinti, aš jau visai ramiai jam galėjau pasakyti:
- Nebeieškok pirkėjo – aš pusę buto kainos sumokėsiu.
Valius net striktelėjo į viršų, nusileido ant grindų ir pralemeno:
- Tu tikra... Tu tikra... tai yra, tikrai turėsi tiek pinigų?
- Pasiskolinsiu, - atsakiau žiūrėdama jam į akis.
Valius pasimuistė, net žvilgtelėjo svetainės link lyg kviesdamas mano vyrą į pagalbą ir vėl kažkaip neužtikrintai pasakė:
- Banke paskolos ne taip greit išduodamos – užtruks. Tu geriau dar pagalvok.
- O kas sakė, kad skolinsiuos banke? - ištariau stengdamasi sugauti vyro bičiulio žvilgsnį. - Manau, kad jau ryt ir galėsiu atsiskaityti. Juk tu popierius gali greit sutvarkyti? Už komisinius, suprantama.
Valius tik linktelėjo, nes panašu, kad ištarti būtų galėjęs tik keiksmažodį.
Lilitė
