Metalistė po darbo užsuko pas mane po darbo visai be nuotaikos. Matyt, vėl kažkokios problemos darbe. Bet neklausinėjau, o ji nepasakojo.

Ir gerai – man irgi darbe problemų netrūko, o namie jų buvo dar daugiau. Todėl aš namo irgi neskubėjau: ramiai užplikiau arbatos, iš apatinio stalčiau ištraukiau pakelį prastų sausainių.
Metalistė tai pamačiusi nosies nenusuko ir toliau sėdėjo net palto nenusivilkusi.
Pamaniau, kad reikėtų kažkaip nukreipti jos mintis, o ir savo, nuo visų problemų.
- Ar tu prisimeni, kaip tau pasakojau apie žilagalvį gydytoją, su kuriuo ligoninėje nuolat susiduriu? - galų gale sugalvojau ko paklausti paniurėlės.
- Prisimenu, - gergždžiančiu balsu atsiliepė Metalistė. - Na ir ką? Jau tau meilėje prisipažino?..
- Ne, ką tu! Tiesiog aš galų gale iššifravau, kas jis toks! - išpyliau vienu ypu.
- Cha, būta čia ką iššifruoti, kai ir taip viskas aišku - jei su gydytojo chalatu, vadinasi, gydytojas, o pavardę nėr problemos sužinoti, - piktokai nusišaipė Metalistė, bet pamačiusi, kaip aš susigėdau, prabilo jau geranoriškiau: - Bet tiek to, pasakok.
- Prisimeni, kaip mano mama, kai mokėmės pirmoje klasėje, vadovavo mokykloje pailgintos dienos grupei ir mane ten užrašė? - pradėjau aš. - Žinoma, kad prisimeni. Tada mama mane ir susodino su tokia Rūta ar Rita iš paralelinės klasės grupėje kartu ruošti pamokas. Mergaitė buvo rami – man netrukdė, bet labai lėtai aritmetikos uždavinius spręsdavo. O kol mes visi pamokų neparuošdavome, tol mama mūsų neišleisdavo į kiemą žaisti „Alim bambaba“ ar kvadrato.
Tai kad būtų greičiau, porą kartų tos Rūtos Ritos sąsiuvinyje pati tuos uždavinius išsprendžiau, kol nebuvau mamos pagauta. Buvau baisiai išbarta ir nubausta, tad vėliau jau ėmiausi kitos taktikos – išspręsdavau ant spaustuko, o tylenei belikdavo tik be klaidų viską nusirašyti.
Nei aš su mergaite draugavau, nei pykausi – tiesiog aplinkybių ir mano mamos mudvi buvome susodintos viename suole.
Ir dar ką prisimenu – kad jos vakare išsivesti ateidavo toks nedidelio ūgio pakumpęs vyras žila galva. Jį pamačiusi kumšteldavau Rūtai Ritai į šoną: „Tavo senelis atėjo“, o toji sušnypšdavo: „Tai mano tėvelis!“
Antrojoje klasėje grupei pradėjo vadovauti kita mokytoja, nes mama tapo mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Bet niekas dėlto nepasikeitė: vis tiek sėdėjome su Rūta Rita ir aš vėl sprendžiau jos uždavinius. Tik mano bendrasuolės ateidavo pasiimti ne senelis-tėvelis, o vyresnis brolis – toks labai rimtas aštuntokas ar septintokas.
Kadangi buvo pakeliui, tai kartais tas brolis parvesdavo namo ir mane, nes mamai dažnai reikėdavo pasilikti tvarkyti popierių ar dalyvauti renginiuose. Su tuo Rūtos Ritos broliu eiti mano buvo dar nuobodžiau nei su mama – jis tik klausinėjo, ar mes visas pamokas paruošėme, ir net uždavinėdavo kontrolinius (kaip dabar suprantu) klausimus.
Trečioje klasėje aš pasipriešinau ir pailgintos dienos grupei, ir palydovams. Tačiau nesėkmingai – mama paaiškino, kad mieste eismas didelis, o aš dar per maža, tad vienos niekur neleis.
Ką gi, vėl viskas buvo kaip anksčiau: aš sprendžiau uždavinius, mudvi su Rūta Rita namo vesdavosi jos brolis iki pat vasaros atostogų.
Per patį vidurvasarį tėtis atvyko manęs išsivežti iš vaikų stovyklos, nes mirė Rūtos Ritos tėvelis – reikės vainiką nešti į kapines.
Tai nebuvo man pirmos laidotuvės, bet šios įsiminė, nes Rūtos Ritos ir jos brolio mama ištisai raudojo ir blaškėsi nuo vieno žmogaus prie kito, o po laidotuvių ar ne kitą dieną pasiėmė abu vaikus skubiai kažkur išvyko.
Rūta Rita su broliu taip į Šiaulius ir mokyklą nebesugrįžo. O aš jų ir nepasigedau – ketvirtojoje klasėje aš nors dar vis lankiau grupę, bet namo grįžti man jau buvo leidžiama vienai.
Tik po daug metų, kai jau buvau antrakursė studentė, mano mama gavo žonią, kad Rūta Rita žuvo nukritusi nuo savo vaikino motociklo ir kad laidotuvės vyks kažkokiame nedideliame miestelyje prie Baltarusijos sienos.
Nors ir labai nenorėdama, bet griežtai pareikalavus tėvams išvykau į tas laidotuves.
Kaip atrodė suaugusi Rūta Rita, aš taip ir nepamačiau – ją laidojo uždarame karste. Tačiau pamačiau, koks pasikeitęs, suvyriškėjęs jos brolis, kuris vis dėkojo mano tėvams ir man, kad atvykome išlydėti jo sesės, kad neužmiršome.
Aš, prisimenu, dėl to jaučiausi labai nepatogiai, juolab kad velionės motina, tapusi dar nervingesnė, vis lindo į akis ir klausinėjo, kas mes, iš kur...
Ir dar labai pykau ant mamos, kad kažkaip sugeba palaikyti santykius su savo buvusiais mokiniais ir į juos įtraukti tėtį, mane, sesę...
- Gerai, jau gerai. Supratau – tas žilaplaukis gydytojas ir yra tos mergaitės, kurios vardo neprisimeni, brolis, - nutraukė mano pasakojimą Metalistė. - Na, ir kas iš to?
- Ogi nieko, - atsakiau, - tiesiog jis taip pasikeitęs, pasenęs...
- O tu, manai, nepasikeitei, nepasenai? - nusišaipė Metalistė. - Jau vien tas faktas, kad pradedi prisiminti vaikystę, rodo, kiek daug pasenai.
Lilitė