Bosas įsisiautėjo: likus pusvalandžiui iki darbo pabaigos sekretorei liepė rašyti įsakymą atleisti savo paties sūnų iš darbo.

Sekretorė neskubėjo – ar nepatikėjo, kad viskas rimta, ar per darbus nesuspėjo, tad bosas užsipuolė ir ją.
Tad skubiai išspausdinusi įsakymą sekretorė Regina atpuolė pas mane paašaroti: jai buvo gaila ir boso sūnaus, ir savęs, taip netikėtai apšauktos.
Aš kaip galėdama ją paguodžiau sakydama, kad iki ryto viskas pasimirš, visų emocijos atvės, bet Regina tik papurtė galvą – ji jau tikrai nieko nepamiršianti ir neatvėsianti.
Ir ji buvo teisi – kitą rytą bosas dar kažką apšaukė ir nieko nepasakęs sekretorei kažkur išvažiavo.
Nežinia dar labiau darbuotojus sukrėtė nei boso sūnaus atleidimas iš darbo, todėl nė vienas neišdrįso net išeiti pietauti.
Visi lengviau atsikvėpė, kai jau gerokai popiet bosas grįžo gerokai pašviesėjusiu veidu ir sekretorės paprašė puodelio stipriausios, kokią ji galinti paruošti, kavos.
Su tuo puodeliu kavos bosas ir užėjo pas mane.
– Ko tokia sušalusi? – paklausė pamatęs, kad siaustausi skraiste. – Na, taip, čia šaltoka.
– Aha, – atsiliepiau trumpai, nes kai žmogus pats į savo klausimus atsako, tai ko čia burną aušinti.
– Paskambink sekretorei – tegul ir tau atneša kavos, – visai bičiuliškai pasiūlė bosas įsitaisydamas ant lankytojo kėdės.
– Na, jau ne. Nei ji mano sekretorė, nei aš kavos noriu – ir taip jau, ko gero, pusę kibiro išpliumpinau, – atsakiau tiesiai ir įsispitrijau bosui į akis stengdamasi suprasti, koks reikalas čia jį atvijo.
Tačiau bosas neskubėjo – gurkšnojo kavą, žvalgėsi po kabinetą lyg pirmą kartą jį matydamas.
Tik padėjęs puodelį ant stalo krašto galop prabilo:
– Tai kas girdėti?
– Sienos čia storos – prieškarinės statybos, tai nieko ir negirdėti, – apsimečiau naivuole.
– Nejaugi? – apsimetė nustebęs ir bosas. – Negi pačiai niekas nepasakė, kad išmečiau iš darbo savo sūnų?
– O jūs ką?! Išmetėte? – vadinau nieko nežinančią ir toliau.
– Išmečiau. Žinos kaip tėvui ir dar savo bosui akis draskyti viešai, – pasakė bosas akivaizdžiai laukdamas, kada jį užpilsiu klausimais.
Tačiau aš apsiribojau teiginiu:
– Jūsų valia – jūs čia bosas.
– Na, su tavimi visai neįdomu, – po netrumpos pauzės konstatavo bosas ir pakilo.
Palaukusi, kol paskui jį užsidarys durys, aš su palengvėjimu atsidusau: dar betrūko man būti įpainiotai į boso šeimyninius reikalus.
Norėjo – priėmė, norėjo – atleido iš darbo. Kita vertus, dėl to kaltas, be abejo, pats sūnus – kam reikėjo viešai su tėvu ginčytis ir dar seniu išvadinti.
Dabar, ko gero, abu dėl to emocingo ginčo pasekmių gailisi, bet kad kuris nors nusileis – abejotina. Pernelyg panašūs abiejų charakteriai.
Tačiau pasirodė, kad aš apsirikau – teisus buvo mano velionis tėvas sakydamas, kad protingesnis visada nusileidžia.
Jau kitą dieną darbe pasklido gandas, kad išmestasis sūnus ne be tėvo pastangų jau įdarbintas vienoje bendrovėje irgi vadybininku.
Tada aš ir supratau, ko tikriausiai buvo išvakarėse pas mane užsukęs su kavos puodeliu – pasakyti, kad vis dėlto pasirūpino sūnumi.
Todėl kai su bosu susidūriau koridoriuje taip įdėmiai į jį pažvelgiau, kad žmogus stabtelėjo ir kiek nustebęs paklausė:
– Ką, vaiduoklį pamatei?
– Ne-a, protingą žmogų, – atsakiau ir paspartinau žingsnį savo kabineto link.
Lilitė