Metalistė po darbo į kavinukę atėjo, o ne atvažiavo, nes buvo visiškai perpykusi, kad net atstūmė praaušusią kavą ir užsisakė taurę vyno.

- Tu tik pagalvok, tos jauniklės... tos kaimietukės... Fui, negaliu... Tos anos bando įvesti savo tvarką ir dar akis drasko... - karščiavosi draugė.
Aš klausiausi jos skundų, kaip sakoma, puse ausies, nes mano bėdos buvo žymiai didesnės. Iš ryto paskambino iš Londono sūnus ir pranešė: „Močiutė ligoninėje – insultas.“
Nulėkiau pas bosą prašytis atostogų ir tas, nors ir buvo labai nepatenkintas, vis dėlto sutiko mane išleisti.
Bet tai buvo lengvoji dalis – dar reikėjo skubiai užsisakyti lėktuvo bilietą. Ir čia pajutau, kad mano jėgos senka – skrydis iš Rygos tik kitą dieną už pusšešto šimto į vieną pusę...
Aišku, esmė ne pinigai – gaila, kad negaliu išskristi tą pačią dieną. Todėl nukabinusi nosį paskambinau Metalistei pasiguosti, bet ji tik suriko, kad susitiksime kavinukėje po darbo, ir išsijungė.
Ką gi, tai ir laukiau jos pusantros valandos. Iš pradžių, žinoma, prigėriau kavos, vėliau užsisakiau kepsnį, po to – dar kavos ir dar kavos...
Žiopsojau pro langą į gatvę tikėdamasi, kad tuoj pasirodys Metalistė, paskui jau beveik nebesitikėdama jos išvysti pradėjau skaičiuoti, kiek moteriškių šaligatvį šluoja sijonais, kiek dėdulių prašliaužia su šortais...
O kai galų gale bičiulės sulaukiau, teko išklausyti tiek tiradų apie konfliktus darbe, kad jau beveik nieko nebenorėjau jai pasakyti.
Tačiau Metalistė po savo monologo vis dėlto susiprato paklausti, ko aš tokia liūdna.
- Ai, mama ligoninėje – ryt išskrendu, - atsakiau jai ir barmenui pamojau tuščiu kavos puodeliu.
- Kas jai? - sunerimo draugė. - Ranką ar koją nusilaužė?
- Ne-a, - papurčiau galvą, - insultas. Ir atrodo, nebe pirmas. Tik šįkart labai jau rimtas.
- Vaje, tokia tvirta moteris... - nutęsė Metalistė. - Ir kas dabar – važiuoji slaugyti?
- O kaipgi? Kas daugiau, jei ne aš? Pabūsiu, kol pagerės... Jei, aišku, pagerės... - pasakiau jau jausdama, kaip akyse tvenkiasi ašaros.
- Taip, taip, suprantama, - pritarė Metalistė. - Marti turi prižiūrėti tris vaikus, sūnui darbas, tavo sesei ne tas galvoje ir lieki tik tu... Nepratrūksi?
- Aš - geležinė, pati žinai, - atsakiau narsiai ir vis dėlto neišlaikiau – į kavą pradėjo lašėti ašaros.
Metalistė nepuolė manęs raminti, o dalykiškai paklausė:
- Kada, iš kur ir kokiu reisu išskrendi?
Tik spėjus atsakyti, ji pripuolė prie baro apmokėti sąskaitos, o paskui pareikalavo:
- Parvežk – mano mašiniukas servise.
Parvežiau.
Rytą susikrovusi kelioninį krepšį paskambinau Metalistei atsisveikinti, bet ji neatsiliepė. Ką padarysi – teks išvažiuoti išlydėtai tik irzlaus vyro bambėjimo: „Nesuprantu, ko čia tau lėkti – susitvarkys patys.“
Tačiau kieme manęs laukė nedidelis šokas: bosas buvo atsiuntęs savo automobilį su vairuotoju nuvežti manęs į oro uostą, o šalia jo su kelioniniais krepšiais stovėjo Metalistė su Mizantropu.
- O jūs ką?.. - tesugebėjau išlementi.
- Mes nusprendėme skristi drauge. Man reikia atvėsti nuo darbo, o jis, - Metalistė dūrė smiliumi Mizantropui į diržo sagtį, - turi padaryti gėrimo pertrauką. Juolab kad Londone visi gėrimai brangūs. Na, tai sėdam?
- O lėktuvo bilietai? - tesugalvojau paklausti, kai jau buvome netoli Joniškio.
- Užsakiau vakar, - atsiliepė Metalistė ir likusį kelią nepratarė man nė žodžio – vis ūdijo Mizantropą už visas buvusias ir būsimas nuodėmes.
Net į oro uostą manęs atvykusio pasitikti sūnaus akys išsiplėtė pamačius visą kompaniją. Jis kurį laiką tylėjo, galbūt svarstydamas, kur mus reikės apgyvendinti, o paskui dalykiškai pasakė:
- Močiutės nereikia slaugyti. Jau nebereikia...

Lilitė