Galų gale priskambinau seseriai.

- Ko? - atsiliepė ji piktai, iš ko supratau, kad mano telefono numerio neužmiršo.
- Mama mirė... - pasakiau.
- Žinau. Dar ko? - pertraukė mane sesė.
- Reikia pas notarą ir mamos paskutinę valią įvykdyti, - stengiausi kalbėti ir aš kuo trumpiau, kad ji vėl nedingtų.
- Ko man pas notarą, jei jau ir taip viską susigriebei, - pareiškė sesė.
- Trijų mėnesių terminas senka, - atsakiau. - Tai atvažiuosi?
Sesė nebeatsakė, tad likau it musę krimtusi ir eilinį kartą pagalvojau, kad, ko gero, Metalistė buvo teisi – sesė suaugusi moteris, tad nereikia čia ja taip rūpintis.
Nors jau ir nebesitikėjau, sesė vis dėlto atvažiavo. Ne viena, o su savo amžina drauge Bronike. Abi piktos ir pasipūtusios, sesė tik paklausė, kada reikės eiti pas notarą, o išgirdusi atsakymą be jokio „sudie“ ar „iki pasimatymo“ dingo.
Kadangi buvo savaitgalis, nuvažiavau į sodybą pas anūkus. Marti Greta buvo taip patenkinta mano pasirodymu, kad šįkart net nepaklausė, kodėl atvažiavau viena.
O aš tuo apsidžiaugiau, nes nebesinorėjo dar kartą ir dar kartą meluoti, kad vyras ilsisi, kad sirguliuoja, kad darbe užtruko... O iš tiesų jis tiesiog tinginiavo prieš televizorių, nes tai krepšinis, tai futbolas, o tai - „Ką aš ten veiksiu nuvažiavęs?“
Greta sodyboje aiškiai nuobodžiavo, o ir jautėsi pavargusi bandydama visus tris vaikelius sužiūrėti, nes ilgšė jos mamos giminaitė buvo ne kokia pagalbininkė. Tačiau anūkai buvo laimingi, nors subraižytomis rankomis ir kojomis, nors sukandžioti vabzdžių.
Mažylis nesitraukė nuo ančiukų, tad ištisai reikėjo stebėti, kad nenulėktų su jais į tvenkinį, Viktoriukas vis gaudė keturias šeimininkų kates, o Lenora taikėsi įsikarti į kokį medį ir ignoravo anksčiau taip mėgtus stalo žaidimus.
Pamatę mane jie visi trys apipuolė ir pradėjo pasakoti ką nuveikę. Greta ta proga pabandė juos visus surikiuoti ir nusivesti į dušą, bet bergždžiai. Tad teko man padėti marčiai ir pažadėti pasekti pasaką, kai visi švarūs gulės savo lovelėse.
Kai galop vaikučiai buvo suguldyti, o ir giminaitė nuėjo prigulti, likusios dviese su Greta galėjome ramiai pasikalbėti.
Aš ne iš karto supratau, ką marti norėjo man pasakyti. O ji kelis kartus pakartojo, kad labai pasiilgo savo sesių, kad norėtų pamatyti jų vaikelius, tad ar negalėtų jų į sodybą pasikviesti.
- Žinoma, žinoma... Absolutely! Let them come... - pasakiau nustebusi, nes viena, mane nustebino jos rūpestis seserimis, antra, kad kažkodėl aš turiu duoti ar neduoti leidimą dvynėms su savo mažyliais čia atvažiuoti.
Greta labai prasidžiugo ir puolė rašyti žinutės. Bet ne sesėms, o tėvui.
Tad netrukus man paskambino Romanas:
- Poilsiaujate? Ko nors reikia?
- Tik tavęs su dvynėmis, - atsakiau. - Nesuprantu, ko lauki ir kodėl jūs dar ne čia?
- Tuoj čia būsime. Ko atvežti? - greitakalbe sutraškėjo Romanas.
- Tik save, - pasakiau. Ir kuo greičiau – tuo geriau.
Tad kai po valandos pakilo anūkai ir bemaž tuo pat metu pasirodė Metalistė su Mizantropu, jau galėjome pranešti gerąją naujieną, kad mūsų taboras pasipildys.
Gal tik vienas Mizantropas dėl to išliko ramus, nes jam akivaizdžiai skėlė galvą ir išdavikiškai virpėjo rankos. Jis kiek pastripinėjo aplink pavakarių stalą – šaltanosius su mėlynėmis ir prašapo. Vakare jį radome įsitaisiusį miegoti pavėsinėje ant grindų, bet tai niekam nuotaikos nesugadino, nes mudvi su Metaliste surengėme spartakiadą: „Trečias bėga“, slėpynės, žiedo dalybos...
Visi taip įsilinksminome, kad paguldę mažąjį dar ilgai vakarojome. Todėl rytą, galima sakyti, pramiegojome, o kai pakilome, į kiemą jau įburzgė Romano vairuojamas džipas – jo „tuoj“ ir reiškė „tuoj“, o ne kada nors.
Visi puolėme padėti išlipti dvynėms su vaikeliais, sveikintis, bučiuotis, nešti rankines, lagaminus, vėl nešti, vėl bučiuotis...
Akies krašteliu aš pavydžiai stebėjau, kaip marti glėbesčiuoja savo jaunesnes seseris, kaip džiaugiasi jų mažyliais, kaip dvynės kilnoja Gretos vaikus ir giria juos motinai.
Neįsivaizdavau, kad kada nors taip būtų galėję būti su mano sese.
Romanas laimingas stebėjo dukterų ir anūkų susitikimą, o paskui atsidusęs paklausė, ar negalėtų gauti ko pavalgyti, nes jam jau laikas išvykti.
Kol miniatiūrinėje virtuvėlėje kepiau kiaušinienę ir pjausčiau pomidorus salotoms, jis stovėjo tarpduryje ir kalbėjo, kalbėjo...
Romanas nebuvo patenkintas nei žentais, nes muzikantas pats buvo kaip mažas vaikas, nei viešbutininku, kuris su savo tėvais reikalavo, kad neseniai pagimdžiusi žmona dirbtų lyg samdinė. Pykdė jį ir tai, kad dukros pernelyg nuolankios, kad viskas nėra taip, kaip jis tikėjosi...
- Gal skridote užsakomuoju reisu, kad taip greit susisukote? - paklausiau bandydama nusukti kalbą.
Romanas apsimetė neišgirdęs, bet aimanuoti liovėsi pasiteiravo:
- Kada bus?.. Na, pati supranti – kapinės, mamos pelenai...
- Jau parvažiavo sesė – aptarsime, - pasakiau ir padėjau ant palangės lėkštę: - Šešių kiaušinių užteks ar dar pakepti?
Romanas pastūmė taburetę prie lango ir, apžvelgęs kiaušinienę, pasakė:
- Užteks. Pradžiai.
Bet taip visko ir nesuvalgė – laikrodis rodė, kad jau laikas atgal į oro uostą. Todėl, kaip įprasta, akimirksniu išgaravo kaip kamparas.
Niekas per daug jo ir nepasigedo, nes buvo daug naujienų, krykštavimų, kad net Mizantropas atkuto ir ėmėsi piešti ant paprasto lapo tris madonas. Vieną – Gretą - su trimis mažyliais.
Sunku buvo po viso to grįžti namo pas niurzglį vyrą, o rytą į darbą prie nuobodaus kompiuterio.
Nors tiesą sakant labiau mane nervino tai, kad pavakare teks su sese eiti pas notarą.
Ir pačios mano blogiausios nuojautos pasitvirtino: sesė pavėlavo daugiau nei pusvalandį. Notarė jau buvo paskyrusi kitą laiką – po savaitės, bet paskui pasigailėjo ir padavė popierius užpildyti.
Ir man antrą kartą pasidarė gėda dėl sesės – jos rankos drebėjo ne mažiau kaip šeštadienį Mizantropo, tad ji negalėjo nulaikyti nė tušinuko...
Galop, kai jai pavyko kažką neįskaitoma išraityti, atsivėrė durys ir įėjo notarės sekretorė ar padėjėja:
- Liepėte pažiūrėti, ar nėra testamento. Yra.
Notarė įsmeigė akis į mane:
- Jūs apie tai žinojote?
Palenkiau galvą – taip, žinojau.
Čia sesė neištvėrė ir pusbalsiu iškošė:
- Gyvatė...
Pajutau, kad išraudau kaip virtas vėžys, net akyse užkaito:
- Aš atsisakau paveldėti pagal testamentą, noriu pagal įstatymą – per pusę su seserimi. Galima?
Galima, - pasakė notarė. - Bet gal dar norite pagalvoti?
Jau pagalvojau, - pasakiau ir pažvelgiau į sesę – tai kas dabar gyvatė.
Sesė, kol neišėjome į gatvę, tylėjo, o jau tada sugriebė mane už rankos ir greitakalbe išpyškino:
- Gerutėle apsimeti? Juk apsimeti – prisipažink... Jau susigriebei pinigus, auksus, tai dabar jau dalinkimės... Uch, kaip nekenčiu tavęs, kaip nekenčiu...
Ištraukusi ranką be žodžio pasukau automobilių stovėjimo aikštelės link – tegul užspringsta.
Bet nepriėjau iki savo mašinytės, kai mane pasivijo uždususi sesė:
- Paskolink dešimt. Ne, dvidešimt – važiuosiu taksi.
Padaviau dvidešimtinę ir sesė netarusi nė žodžio nuėjo šalin, bet ne taksi aikštelės pusėn.
Aš nuvažiavau į sodybą – ten greit man išsklaidė prastą nuotaiką.
Tik be reikalo pasisakiau ką padariusi Metalistei. Ji supyko ir išbarė mane lyg mažvaikę:
- Kvailiau pasielgti jau negalėjai – juk Ieva viską pragers.
- Gal ir kvaila, - sutikau. - Bet ji vis tiek mano sesuo.

Lilitė