Visą naktį prasivarčiau, bet taip ir negalėjau sudėti nė bluosto – įvairios mintys lindo į galvą. Tad prieš šešias pakilau ir pradėjau ruoštis į darbą – juolab kad darbų darbelių buvo kalnai.

Kai be ketvirčio septintą išėjau į kiemą prie savo mašinytės, mane apstulbino tyla ir ramybė: jokių vaikų šūksnių, jokių zujančių kaimynų, jokio automobilių burzgimo ar signalizacijos kaukimo.
Dvi eilės spalvingų automobilių priešais laiptinės duris išrikiuotų, oras gana vėsus, krapena lietutis ir aš viena vienutėlė.
Mano mašinytė švelniai kauktelėjo pasisveikindama, kai tik daviau jai ženklą – išjungiau signalizaciją, ir draugiškai apkabino priekinėje sėdynėje. Malonu, kai tave taip ramiai ir draugiškai pasitinka...
Bet čia pakėliau akis ir pamačiau prieš pat mašinytės nosį juodą katę, kuri stovėjo aiškiai dvejodama, į kurią pusę jai nueiti.
Nesu prietaringa, tačiau atsargų ir Dievas saugo, tad nusprendžiau palaukti jos apsisprendimo – važiuosiu į priešingą pusę.
Katė vis negalėjo pasirinkti, o aš negalėjau nei jos signalu pabaidyti (juk ankstyvas rytas), nei išlipus iš automobilio pabaidyti, nes labai jau tingėjosi pakilti iš patogios vietos. Todėl sėdėjau ir žiūrėjau, o neapsisprendusi katė irgi prisėdo ir pradėjo rytines procedūras – energingai raudonu liežuviuku nusilaižė kojas, paskui pradėjo praustis šonus...
Vaizdas buvo toks gražus, raminantis, kad man jau net nesinorėjo pamatyti katę nueinant.
Ir nepamačiau, nes... mane užsnūdusią mašinytėje pažadino automobilių durelių trankymas ir padangų cypimas. Apsidariau – katės nesimatė, laikrodis rodė be penkių aštuntą, tad trūktelėjau iš vietos ir aš.
Nežinau, ar dėl valandos miego mašinytėje, ar dėl juodosios katės vaizdo, jaučiausi rami it belgas ir net pailsėjusi. Net visokie praėjusios dienos nemalonumai, nesusipratimai pasidarė nebesvarbūs – tiesiog vakar diena.
Ir darbai sekėsi: net su labai priekabiu klientu visai ramiai pasikalbėjau telefonu ir įtikinau jį esant neteisų. O geriausia, kad šovė visai neprasta mintis, kaip būtų galima įgyvendinti naująjį projektą, kuris atrodė esąs visai beviltiškas.
Su ta idėja ir nuskubėjau pas bosą. Sekretorė Regina, laikydama laidinio telefono ragelį prie vienos ausies, o mobilųjį petimi prispaudusi prie kitos, tik žvilgsniu parodė – bosas užimtas ir toliau dešinę kažką spausdino klaviatūra, tuo pačiu metu murmėdama vienam ir kitam pašnekovui: „O taip, jūs visiškai teisus... Taip, taip, taip... Būtinai, būtinai...“
Aš truputėlį pamindžikavau priimamajame ir grįžau atgal į kabinetą su savo genialiąja idėja.
O grįžusi taip puoliau prie darbų, kad idėja išsitrynė iš atminties.
Todėl kai maždaug po valandos paskambino sekretorė pasakyti, kad bosas laisvas, aš net nesupratau, kodėl mane apie tai informuoja.
- Puiku, - pasakiau, - kad laisvas. Puiku.
- Tai ir eik pas bosą greičiau – laukia, - irzliai pasakė Regina ir išsijungė.
Aš ir nuėjau: jei jau kviečia, tai kaip kitaip. Bosas, pamatęs mane, mostelėjo ranka sėstis.
Prisėdau priešais ir tęvu balsu pratariau:
- Klausau...
- Tai aš klausau, - griežtai pasakė bosas. - Tai kokiu reikalu?
Aš prasižiojau, užsičiaupiau, vėl prasižiojau ir pajutau šaltą prakaitą ant viso veido...
Bosas kiek su kėde pavažiavo nuo stalo atgal ir dar griežčiau pasakė:
- Jei dėl atostogų, tai tikrai neišleisiu. Va, parengsite naują projektą, tada pažiūrėsime.
Visai pasimetusi pakilau nuo kėdės ir, pasakiusi: „Na jeigu taip..., pasukau durų link.
Regina, pamačiusi mane išeinant, kaip sakoma, visai be veido, padėjo ragelį ir užjaučiančiai ištarė:
- Vargšelė... O prieš valandą tokia linksma buvai atlėkusi...
Vos jos ir nepaklausiau, ko prieš tą valandą buvau atėjusi, bet neprireikė – gal dėl įtampos, gal dėl kitos priežasties, bet mano puikioji idėja ėmė ir sugrįžo.
Tad netarusi nė žodžio vėl atidariau boso duris:
- Dėl naujojo projekto – pradėkime nuo subalansuotos matricinės organizacijos...
Po poros valandų, kai išėjau iš boso kabineto, ten dar liko nepatenkinta vyriausioji finansininkė, pasiūlymais „fontanuojantis“ kviestinis marketingo specialistas ir gerą nuotaiką atgavęs bosas.
Sekretorė mane pasitiko žodžiais:
- Kas čia darosi? Toks sujudimas - bus reorganizacija?..
Aš tik papurčiau galvą – buvau jau visiškai atsišnekėjusi.
Tačiau žinia apie „sujudimą“ pasklido, nes ne vienas kolega kaišiojo pro duris galvą. Tik aš visus ignoravau, nes darbai nelaukė.
Jau po darbo pas mane į kabinetą užsuko sekretorė Regina ir tiesiog pareikalavo paaiškinti, kas vyksta.
- Niekas nevyksta, - pabandžiau jos atsikratyti, - ne reorganizacija... Naujam projektui reikia perskaičiavimų, naujos matricinės... Na, žodžiu, nėra ko nervintis.
Regina su palengvėjimu atsiduso ir jau optimistiškiau paklausė:
- O kaip ten vakar?.. Viskas gerai?
- Gerai, - atsakiau. - Galima sakyti, kad gerai. Mamos paskutinė valia įvykdyta, visi gražiai paminėjome. Tvarkingai viskas.
- Tavo sesė kaip? - smalsavo toliau Regina.
Čia aš pasijutau nejaukiai: silpnumo akimirką jai išsipasakojau ir va tau – primena tai, ko norėčiau neprisiminti.
- Tikriausiai ir jai viskas tvarkoje, - atsakiau. - Aš taip manau, nes po atsiskaitymo jos nemačiau.
- Tai vis dėlto atidavei jai pinigus už pusę mamos buto? - išplėtė akis Regina. Ir ko gero, net neatskaičius už tuos metus, kai už tą butą visus mokesčius mokėjai?
Palenkiau galvą – tikrai taip. Prieš tris dienas pas notarę padaviau sesei 45 tūkstančius grynais, nes ji skubėjo gauti savo dalį ir kuo greičiau išvykti su Bronike atgal į savo užsienius. O ir aš nebenorėjau laukti mėnesį ar du, kol visi palikimo dokumentai bus sutvarkyti, ir visą tą laiką matyti piktą, o dažnai ir girtą sesės veidą.
Tai padariusi pati stebėjausi – juk apskritai nebuvau sesei nieko skolinga. Greičiau atvirkščiai. Bet...
Vis tiek ji – mano sesė, nors ir savanaudė bjaurybė.
Metalistė apie šį sandėrį sužinojusi pasiuto:
- Kvaiša tu paskutinė! Reikėjo mane pakviesti – būčiau jai parodžiusi pusę palikimo... O ir tu „gerutė“! Pasielgei prieš velionės motinos valią: „Nereikia, matai, man pagal testamentą – dalykimės broliškai... Tfu... seseriškai...“ Kvaiša!
Ko gero, ir kiti ne mažiau iš manęs būtų išsityčioję, jei būčiau apie tai jiems papasakojusi. Bet papasakojau tik sūnui ir jis mane palaikė: „Suprantu, mam, tave – aš irgi taip būčiau pasielgęs“.
Gal viskas tuo ir būtų pasibaigę, jei vakar per gedulingus pietus sodyboje jaunėlis sūnėnas, kuris vienintelis iš sesės šeimos buvo atvykęs, nebūtų prasitaręs.
- Ach, teta, ir kam jūs taip? Mama juk viską žinojo. Močiutė jai viską pasakė prieš eidama pas notarą sudaryti testamento ir net pinigus iš savo sąskaitos atidavė.
- Kaip žinojo?! - apstulbau.
- O taip ir žinojo – pats viską girdėjau, - patvirtino jaunėlis. - Dabar jau galės mano broleliui nupirkti naują mašiną...
- Ką gi, - po nejaukios pauzės pabandžiau susitvardyti. - Gal ir tau nupirks.
- Man – ne. Tik savo numylėtiniui, - karčiai pasakė sūnėnas. - Aš – juk tėvo vaikas.
Va tada man ir pradėjo skaudėti galvą taip, kad naktį negalėjau užmigti...
O dabar štai boso sekretorė man vėl priminė tai, ką norėjau visiems laikams užmiršti, todėl jai ir atsakiau:
- Bet tai tik pinigai, o sesė yra sesė...
Regina pažvelgė į mane ir kiek abejodama pritarė:
- Žinoma, žinoma... Gimines mums skiria likimas, todėl,A ačiū Dievui, kad draugus galime pasirinkti patys.

Lilitė