Senieji istoriniai šaltiniai byloja, kad lietuviai į kapus pernelyg dažnai nelakstydavo, kaip tai daro šiandien, ir artimuosius prisimindavo ne žoles ravėdami, o kartu su jais puotaudami, praneša DELFI. Dar ir šiandien kapinaitėse per Vėlines galima išvysti didžiulį laužą, prie kurio prisimenami Anapilin išėję žmonės – jų charakteris, gyvenimas, graudūs ir linksmi nutikimai. Tuo metu paprotys kapinėse balsu išsakyti savo švelniausius jausmus, ilgesį ir skausmą raudomis jau nyksta.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Šventa vakarienė su mirusiaisiais
Etnologas Libertas Klimka pasakojo, kad kapų priežiūra – daugelio kultūrų savastis, tačiau įvairios kultūros tai daro skirtingai. Protėvių kultas ypač būdingas žemdirbių tautoms. Jos nuo seno manė, kad protėvių vėlės padeda gyventi gyviesiems, globoja jų darbus, pasėlius, o rudenį kartu su derliumi iš laukų sugrįžta į namus, kuriuose gyveno.
Protėvių kulto papročius Lietuvoje vaizdžiai dar XV amžiuje yra aprašęs lenkų kronininkas Janas Dlugošas: „Išrinkę žemės duodamų vaisių drauge su žmonomis, vaikais ir šeimynykščiais lietuviai eidavo į miškus, kuriuos laikė šventais, ir tris dienas iš eilės savo dievams aukodavo jaučius, avinus ir kitokius gyvulius juos sudegindami. Pasibaigus trijų dienų aukojimų apeigoms imdavo puotauti – šoko, valgė ir numesdavo valgio bei nuliedavo gėrimo kaip auką dvasioms. Šis aukojimas buvo kasmet atliekamas ir niekam nevalia būdavo jo nepaisyti“, – rašė istorikas.
„Paprotys valgyti šventą vakarienę ar pietauti su mirusiaisiais vėliau Lietuvoje tapo Rudeninių sambūrių, arba Ilgių, papročiu, kuris palaipsniui peraugo į Vėlines. Gana ilgai archajiškumą išlaikė dzūkai, turėję dziedų (protėvių) paprotį. Vaišės, panašios į šermenis, vykdavo ne tik per Vėlines, bet ir po tam tikrų derliaus etapų. Prieš važiuodami į bažnyčią, sekmadienį, visi susėsdavo prie stalo, ant jo pastatytą kryželį atsukdavo į durų pusę, o duris praverdavo. Taip būdavo kviečiamos vėlės. Šeimininkas uždegdavo žvakelę, kurią paleisdavo ratu per rankas, ir įstatydavo į indą su rugiais. Mat grūdas susieja kartas – jį sėjo tėvas, sūnus ir tą patį darys anūkas“, – pasakojo L. Klimka.

Žvakučių atsiradimo istorija
Etnologas atkreipė dėmesį, kad kai kuriuose dzūkų kaimuose dar ir šiandien išlikusi sena ir labai įdomi tradicija kapinėse užkurti laužą, kuris anksčiau būdavo kuriamas iš senų, jau apipuvusių kryžių. Visi susirenka apie laužą ir pradeda pasakoti prisiminimus – prisimenami išėję žmonės, jų charakteris, graudūs ir linksmi nutikimai. Taip vaikai sužino savo kaimo istoriją.
„Žvakutės ant kapo mūsų krašte paplito ne taip ir seniai. Varėnos rajone yra Akmens vardu vadinamas bažnytkaimis. Sakoma, kad 1880 m. jame kunigas sumanė paminėti visus iš kaimo išėjusius ir negrįžusius žmones – emigravusius ar žuvusius karuose. Buvo supiltas kapas, susmaigstyta žvakelių, jos palaimintos ir uždegtos. Tuomet kunigas paragino žmones pasiimti žvakeles ir pastatyti ant artimųjų kapų, kad vėlėms būtų šviesiau. Nuo tada šis paprotys sparčiai plito. Greičiausiai kunigas nusižiūrėjo jį iš kaimynų, nes Europoje žvakutės jau buvo paplitusios“, – teigė L. Klimka.
Anot etnologo, kai kurie dzūkai dar yra išlaikę beišnykstantį raudų paprotį, kai su artimaisiais kalbamasi aukščiausio lygio poezijos posmais. Žmogus balsu išsakydavo savo švelniausius jausmus, savo ilgesį, skausmą. Yra žinių, kad šis paprotys buvo žinomas visoje Lietuvoje. Dabar kapinėse savo kasdienius džiaugsmus ir skausmus artimiesiems lieja nebent senutės pravoslavės. Lietuviai su mirusiaisiais pasikalba nebent mintimis.

Helovino ištakos – pagonybėje
Šiandien kapus lankome ne per Vėlines, lapkričio 2-ąją, o per Visų Šventųjų dieną, kuri jau priskirtina katalikiškajai tradicijai, nors bažnytiniame kalendoriuje figūruoja abi šventės.
Katalikų bažnyčia mirusiųjų dieną pradėjo švęsti vėliau nei Visų Šventųjų dieną. Ji oficialiai pradėta minėti 988 m. Prancūzijos benediktinų vienuolyne. Vienuoliai atkreipė dėmesį, kad visos žemdirbių tautos turėjo tokią šventę.
Ne taip seniai į Lietuvą plūstelėjo vakarietiškos Helovino tradicijos. Su Visų Šventųjų diena sutampančios šventės ištakos – Airijoje. Istorikų nuomone, šiai tradicinei šventei pradžią davė senovės keltų genčių Naujieji metai, kurie buvo švenčiami lapkričio pirmąją. Buvo tikima, kad tą dieną visų per tuos metus mirusių žmonių sielos grįžta pas gyvuosius. Tik visos šios klajojančios dvasios buvo laikomos nešančiomis gėrį ir ramybę, o šiandien, kalbėdami apie Heloviną, tradiciškai įsivaizduojame vampyrus, raganas ir velnišką dvasių siautulį.
„Visų Šventųjų ir Vėlinių šventės kviečia mus susimąstyti apie amžinuosius dalykus. Nors jaunimas šiandien mieliau švenčia Heloviną, tradicijos dažnai keičiasi. Labai tikiuosi, kad po 40 metų visa Lietuva švęs tik Visų Šventųjų iškilmes ir Vėlinių dieną, o visokios prietarus skatinančios neaiškios kilmės šventės išnyks. Kita vertus, sutinku, kad visos religinės šventės šiandien yra labai komercializuotos. Tačiau kiekvienas žmogus lieka laisvas apsispręsti, kaip jam elgtis tų švenčių proga“, – teigė kunigas Robertas Šalaševičius.

KLAUSIAME: Santūriai minite Vėlines ar švenčiate Heloviną?

Gražvydas: „Helovinui nelieka laiko“
– Aš, kaip dauguma lietuvių, šią dieną miniu santūriai. Važiuoju aplankyti artimųjų kapų į Viekšnius, Skuodą ir kitas vietoves, esančias toli nuo Šiaulių. Todėl visą dieną paskiriu būtent šiam reikalui. Tuo metu Helovino aš nešvenčiu. Nesu priešiškai nusiteikęs, tiesiog šiai šventei nebelieka laiko.

Angelė: „Visos trys dienos suplanuotos“
– Penktadienį planuojame važiuoti aplankyti artimųjų kapų į vieną pusę, šeštadienį – į kitą pusę, o sekmadienį ilsėsimės. Vėlinės man visada būna užimta diena, nes vien Ginkūnų kapinėse turiu 10 kapų. Heloviną taip pat paminiu – pasidarau moliūgą, uždegu žvakutę. Sūnus energingiau švenčia. „Prisimaliavoja“ ir eina į kažkokius apleistus rūsius, kur vyksta vakarėliai.

Edmundas: „Kapinės daro ypatingą poveikį“
– Šios dienos net nereikia planuoti. Žinoma, kad lankysiu artimųjų kapus. Šiauliuose yra palaidoti mano gimdytojai, sūnaus mama ir kiti. Apskritai, kapinės man daro neapsakomą poveikį. Kai man būna labai sunku, einu ten. Juk kapinėse – visiška ramybė. Helovino tradicijos man nepriimtinos. Kažkas yra pasakęs ir aš jam lenkiu galvą: „Mes daug metų rusenome ir žaibiškai apanglėjome.“

Rūta: „Tai atminimo, ramybės, liūdesio metas“
– Per Vėlines aplankysiu tėvų kapus, esančius netoli Kėdainių. Vėlinės man – atminimo, ramybės, susikaupimo, šiek tiek liūdesio metas. Prieš Helovino šventę neturiu nieko prieš, tačiau jos niekaip neminiu. Gal ji labiau suprantama jaunimui. Tiems asmenims, kurie Helovino tradicijas žino nuo mažų dienų. O tiems, kurie anksčiau šios šventės nežinojo, ji ir lieka svetima.

Dovydas: Vėlinės man – laisvadienis“
– Man ši diena – laisvadienis. Per Vėlines neplanuoju lankyti artimųjų kapų. Tiesiog labai artimi žmonės dar yra kartu su manimi, o kiti giminaičiai palaidoti toli, kažkur prie Klaipėdos, todėl gaila laiko taip toli važiuoti. Heloviną švęsdavau tik tada, kai ką nors sugalvodavo draugai. Pamenu, anksčiau prisisiūdavome visokiausių kaukių ir siausdavome. O dabar jau išaugome iš Helovino.

Bulgarai: „Helovino mes nešvenčiame“
– Mes esame iš Bulgarijos. Nieko nežinome apie tokią dieną kaip Vėlines. Neįsivaizduojame, kaip ją mini jūsų šalyje, kokios čia tradicijos. Jūs švenčiate Heloviną? Bulgarijoje mes neturime jokių tradicijų ir šios dienos nešvenčiame.

Danutė: „Tradicijas įskiepijo vaikystėje“
– Degsime žvakutes ant artimųjų kapų, esančių Kurtuvėnų kapinėse, Aukštelkėje. Aš niekada tos dienos nepraleidžiu veltui – ji skirta artimiesiems, kurių jau nebėra. Nuo pat mažens man įskiepytas šis jausmas, nes eidavau į kapines ir su mama, ir su močiute. O Helovinas man svetima, tikrai nelietuviška šventė. Nors visai smagu pažiūrėti į papuoštas vitrinas mieste. Daug idėjų turi mūsų jaunimas.

Elena: „Vėlinės – labai sunki diena“
– Per Vėlines važiuosiu į kapines. Turiu kapų Ginkūnų, Kražių kapinėse. Visas ir planuoju aplankyti. Man Vėlinės – labai sunki diena. Slegia bloga nuotaika, graudu... Kai nuvažiuoju į kapines, man būna dar sunkiau, tačiau nevažiuoti negaliu. O Helovino nei pati, nei mano anūkai nešvenčia. Mūsų nuomone, tai nelietuviška šventė ir apskritai, vargu ar tai šventė.