Lauke spustelėjęs šaltukas ne vieną šiaulietį verčia kuo greičiau pasiekti šiltus ir jaukius namus. Tiesa, šilumos ieško ne tik butuose ar nuosavuose namuose gyvenantys asmenys. Į dienraščio „Šiaulių naujienos“ redakciją paskambinusi šiaulietė Joana piktinosi, kad jos laiptinėje užuovėjos ieško nuo alkoholio apsvaigęs benamis.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ

Šilumos ieško laiptinėje
„Susidūrėme su problema. Mūsų daugiabutis turi naują gyventoją – benamį. Vos atvėso orai, jis įsigudrino ateiti į laiptinę ir čia nakvoti. Pikčiausia tai, kad šis žmogus nevengia vartoti alkoholio. Visą dieną, matyt, rausiasi konteineriuose, o vakare, maždaug 20 valandą, grįžta, atsisėda ant laiptų ir užmiega. Tokiu metu kiti žmonės tik grįžta iš darbų. Ir štai antrame aukšte – kliūtis. Užmigęs jis nukrenta ant laiptų, taigi, norėdamas pasiekti namus, turi jį peržengti. Maža to, neaišku, ar šis žmogus neturi blusų, kurios gali pasiekti mūsų butus. Kelis kartus išvijome jį lauk, tačiau kitą vakarą jis ir vėl grįžo. Keista, nes mūsų laiptinė rakinama. Aš nesu piktas žmogus, suprantu, kad benamių likimas nelengvas, tačiau juk yra specialūs nakvynės namai, kur nelaimėliai galėtų nueiti ir šiltai pernakvoti“, – svarstė šiaulietė Joana.

Teikiama „vienos nakties“ paslauga
Šiaulių miesto Laikino apgyvendinimo tarnybos socialinio darbo organizatorė Danutė Bogušienė tvirtino, kad asmenys, norintys apsigyventi nakvynės namuose, kuriuose deklaruojama 80 apgyvendinimo vietų, privalo turėti dokumentą: „Yra tokia tvarka, kad žmogus, norintis apsigyventi pas mus, kreipiasi į Socialinės paramos skyrių, ten rašo prašymą, nurodo priežastį, kodėl nori gauti apgyvendinimą. Tuomet Socialinės paramos teikimo komisija svarsto žmogaus prašymą ir nusprendžia, ar skirti gyvenamąją vietą, ar ne“.
Visiems kitiems, kurie neturi dokumentų, nuo lapkričio 1 iki gegužės 1 dienos siūloma „vienos nakties“ paslauga. „Šie asmenys negali čia būti dienos metu. Jiems tame pačiame pastate yra paruoštos atskiros patalpos. Pagal galimybes stengiamės, kad vyrai ir moterys gyventų atskirai“, – sakė socialinio darbo organizatorė D. Bogušienė.
Ji teigė, kad labai gerų sąlygų asmenys čia neranda – yra kriauklė, vanduo, tualetas. „Maisto jie negauna. Jei nori, turi eiti į Socialinės paramos skyrių, rašyti prašymus ir ta pati komisija skiria nemokamą maitinimą tam tikram laikotarpiui, pavyzdžiui, mėnesiui ar dviem. Tiesa, galimybę pavalgyti turi ir tie, kurie talonų negauna. Tokie asmenys lapelyje užsirašo, kad šiandien ateis valgyti ir nuo dvyliktos valandos jiems yra dalijama košė“.

Benamė apsigyveno palapinėje
Benamių problema opi ir kituose Lietuvos miestuose. Štai gruodžio viduryje Vilniaus policijos pirmojo komisariato pareigūnai gavo pranešimą, kad Saulėtekio alėjoje esančiame miške, palapinėje gyvena moteris, informuoja DELFI. „Kadangi su skambinusiu žmogumi nebuvo galimybės susisiekti ir patikslinti pranešimą, policijos pareigūnams teko apieškoti visą mišką. Paieškas apsunkino tai, kad buvo jau sutemę“, – DELFI pasakojo Vilniaus vyriausiojo policijos komisariato (VPK) pirmojo PK viešosios policijos skyriaus viršininkas Gintaras Mažintas.
Po valandos paieškų miške buvo rasta visiškai apsnigta palapinė, o viduje – 1952 metais gimusi moteris T. K. G. Mažintui pasirodė netikėta, kad vilnietė turėjo dokumentus, o iš daiktų – tik apklotą. Apledėjusioje palapinėje rasta moteris lietuvių ir rusų kalbomis paaiškino, kad jau kelias dienas nieko nevalgė, dėl šalčio nejaučia kojų ir negali paeiti. Pareigūnams nepavyko atsegti palapinės užtrauktuko – jis buvo tvirtai užšalęs. Iškviesti greitosios medicinos pagalbos medikai apžiūrėjo moterį ir nustatė, kad ji yra sušalusi. T. K. buvo skubiai pristatyta į ligoninę.
Įdomu tai, jog palapinėje žiemojanti moteris 2004–2005 metais jau gyveno Vilniaus nakvynės namuose. Tačiau, kaip sakė G. Mažintas, matyt, dėl neaiškių priežasčių juos paliko ir pasirinko klajoklės gyvenimą.
„Tai, kad žmogus žiemą gyventų palapinėje – ypač retas atvejis. Atšalus, nakvynės namų vengiantys benamiai paprastai glaudžiasi negyvenamose patalpose, šiluminėse trasose. Nors, kaip rodo pastarųjų 10 metų patirtis, vis daugiau benamių žiemą nerizikuoja sušalti, renkasi nakvynės namus“, – sakė pareigūnas.

KLAUSIAME: „Ar benamiai šiauliečiams kelia problemų“?

Arūnas: „Du litus uždirbu, vieną – atiduodu“
– Tiesą pasakius, benamiai man nekelia problemų. Gyvena savo gyvenimą ir tiek. Pamenu, vienas suvargęs senukas rausėsi po konteinerį, nieko nerado, tai man jo kažkaip pagailo. Sakau, imk litą, bent kažką nusipirksi. Matot, du uždirbu, vieną atiduodu. Kartais sušelpiu ir prie bažnyčios elgetaujančius žmones. Mano nuomone, benamiai nėra agresyvūs. Jei agresyvus, tai ne benamis, o kitos kategorijos žmogus.

Dalia: „Dėl šios problemos kalta valstybė“
– Manęs benamiai nepiktina, tik gailestį kelia. Jie nekalti žmonės. Dėl šios problemos kalta mūsų valstybė... Žinau, kad ir mūsų laiptinės penktame aukšte buvo apsigyvenęs benamis. Bet dabar, atrodo, jo ten jau nebėra. Kartais duodu pinigų elgetaujantiems asmenims. Bet visada apžiūriu, kas tos pagalbos prašo. Nemažai yra tokių, kurie tik žiūri, kaip buteliuką nusipirkti. Tai kam tokiam duoti? Patys ne bajorai esame.

Elena: „Benamiai gyvena mūsų kieme“
– Mūsų kieme yra apsigyvenę benamiai. Visą vasarą jie čia nakvodavo. Buvo du. Kiek žinau, vienas mirė. O kitas dar ir dabar ateina. Jeigu ir toliau lauke miegos, manau, sušals. Šiaip benamiai man jokių problemų nekelia. Nei jie mūsų kalbina, nei pinigų prašo. Tamsiu paros metu stengiuosi niekur nebeiti, laiptinėse irgi tvarka. Anksčiau, kol nebuvo įdėtos spynos su kodais, būdavo baisu. Bet dabar jau ramu.

Alfonsas: „Tokių žmonių nesmerkiu“
– Man benamiai netrukdo. Artimoje aplinkoje jų nesutinku. Apskritai aš mažai vaikštau, daugiausia namuose sėdžiu, tai su jais nei dieną, nei naktį beveik nesusiduriu. Būna kartais, kad iš matymo pažįstami benamiai pinigėlių paprašo, tai duodu, jei turiu. Nesmerkiu tokių žmonių. Man atrodo, kad ta situacija dabar sunki. Niekur darbo nėra. Pats jau penkerius metus esu bedarbis. Tai, žiūrėk, amžius netinka, tai specialybė...

Birutė: „Daugiau baimės kelia jaunimas“
– Benamiai man nekelia jokių problemų. Pati gyvenu nuosavame name, tai jie į privačias valdas, matyt, neina, gal bijo. Vakarais stengiuosi nevaikščioti. Jei tenka kur nors nueiti, nesibaiminu pastogės neturinčių žmonių. Man jie atrodo nepiktybiški. Kur kas daugiau baimės kelia jaunimas... O benamiai, mano nuomone, yra vargšai žmonės ir tiek. Kartais net litą kitą sušelpiu, jei matau, kad žmogui pagalbos reikia.

Vladimiras: „Padedu neįgaliems benamiams“
– Dešimtmetį gyvenu tame pačiame name ir per tą laikotarpį nė vienas benamis nebuvo užklydęs. Negalėčiau sakyti, kad ir gatvėse jų bijočiau. Apskritai tamsiu paros metu nejauku vaikščioti. Todėl geriau saugiai pabūti namuose. Šiaip niekada nepraeinu pro žmogų, jei matau, kad jam reikia pagalbos. Dažniausiai sušelpiu neįgalius asmenis. Tiems, kurie atrodo degradavę, nieko neduodu. Pats kartą mačiau, kai žmogus benamiui davė pinigų, o šis jau po kelių akimirkų kojų nepavilko.

Sigita: „Gąsdina pasislėpę konteineriuose“
– Daugiausia problemų benamiai kelia prie konteinerių. Dažnai, ypač šaltuoju metu, jie būna įlindę į konteinerius, ir kai meti šiukšles, išgąsdina. Išlenda ir šaukia: „Gal ponia degtukų turite?“ ir pan. Šiaip gatvėje geranoriškai padedu gyvenamosios vietos neturintiems asmenims. Juk pats nežinai, kas tavęs gyvenime laukia. Tiesa, stengiuosi įvertinti, ar pagalbos prašančiam žmogui tos pagalbos tikrai reikia.

Gitana: „Kiekvienas benamis – atskira istorija“
– Tiesą pasakius, niekada nesu susidūrusi su benamiais. Stengiuosi nevaikščioti vakarais. Jeigu tamsiu paros metu koks benamis šalia manęs išdygtų, gal ir išsigąsčiau, bet to dar nėra pasitaikę.
Jei tokie žmonės manęs prašo pinigų, kartais pagailiu ir duodu, kartais pagalvoju, kad nereikia duoti. Matyt, čia nuo nuotaikos priklauso. Šiaip norėtųsi duoti, bet kai matai kokių tų žmonių yra ir nežinai, kam jie tuos pinigus naudoja... Aišku, kiekvienas benamis – atskira istorija. Tai yra tikrai didžiulė problema, bet kaip ją reikėtų išspręsti, labai sunku pasakyti.