Vėlinės minimos visoje Lietuvoje. Šią dieną suvažiuoja visi šeimos nariai, kartu lanko artimųjų kapus. Kapai puošiami gėlėmis ir žalumynais, dedami vainikai, uždegamos žvakės. Bažnyčiose vyksta gedulingos pamaldos už mirusiuosius. Vienas iš pagrindinių šios dienos papročių yra bendros šeimos vaišės, kurių metu prisimenami mirusieji.

Diana JANUŠAITĖ
Vėlinių kilmė siejama su lietuvių tikėjimu, kad mirštant žmogui nuo kūno atsiskiria vėlė, kuri paskui bendrauja su gyvaisiais, juos lanko.
Etnologų teigimu, anksčiau vėlėms būdavo keliamos puotos. Dar XIX a. kai kuriuose Lietuvos regionuose ir kituose Europos kraštuose buvo paprotys ruošti kapinėse ar namuose vaišes, kviesti į jas mirusiuosius. Pavakarieniavus pačiose kapinėse, jose būdavo paliekama maisto vėlėms. Kartais kapai būdavo palaistomi medumi ir vynu. Vaišėmis norėdavo pasigerinti vėlėms, kad jos nekenktų. Vėliau ypatinga reikšmė priskirta ugniai. Manyta, kad ugnis pritraukia vėles, tad joms degamos žvakės. Degindami žvakes gyvieji susitaiko su mirusiaisiais.
Mūsų šalyje sparčiai populiarėja Vakarų šalyse ypač mėgstama „vaiduokliška“ šventė Helovinas. Spalio 31 dieną, vaikai ir jaunuoliai dėvi specialius kostiumus, imituoja antgamtines, dažniausiai baisias būtybes: vaiduoklius, skeletus, raganas, velnius arba herojus iš komiksų, siaubo filmų ir t. t. Taip pat šią dieną skaptuojami moliūgai, pasakojamos baisios istorijos, žiūrimi siaubo filmai, krečiamos šunybės.
Šiauliečiai Heloviną vertina ne itin palankiai. Daugumai ši šventė kelia pasipiktinimą. Vieni mano, kad žmonės, audringai švęsdami prieš rimties ir susikaupimo dieną, rodo nepagarbą mirusiems. Kiti galvoja, kad Lietuvos piliečiai turi laikytis papročių ir nesivaikyti modernių europietiškų vėjų. Treti sako, kad idėjai šią dieną švęsti neprieštarauja, tačiau patys to niekada nedarytų.

Natalija: „Vėlines miniu, Helovino nešvenčiu“
- Taip, per Vėlines visada aplankau mirusiųjų kapus, juos papuošiu gėlėmis ir žalumynais, uždegu žvakutes. Tuo tarpu Helovino šventės nesuprantu, mūsų laikais buvo neįprasta tą dieną švęsti, tačiau šiuolaikinis jaunimas turbūt mąsto kitaip.

Stanislava: „Būtina palaikyti tradicijas“
- Vėlinių tradicijas būtina palaikyti, juk ne veltui jas perėmėme iš tėvų ir senelių. Šią dieną visada nuvažiuoju į kapines ir pasimeldžiu už mirusiuosius. Susitinku su giminėmis ir artimaisiais. Helovino nešvenčiu, tačiau mano vaikai, gyvenantys Anglijoje, šią šventę labai mėgsta. Dabar viskas pasikeitę, nebe taip, kaip buvo mano laikais. Todėl jei jaunimui patinka, tegul švenčia.

Bernardas: „Siūlau Heloviną švęsti po Vėlinių“
- Per Vėlines visada važiuoju į kapines uždegti žvakučių. Tokiu būdu palaikomas ryšys su mirusiais. Pats Helovino nešvenčiu, tačiau nematau nieko blogo, kai tai daro kiti. Jei švenčia, matyt, visuomenei trūksta linksmybių. Vis dėlto gal būtų geriau jei visi Heloviną švęstų po Vėlinių, ne prieš. Tuomet didesnis dėmesys liktų Vėlinėms.

Kristijonas: „Laikydamiesi papročių išsiskiriame iš kitų“
- Tradiciją pagerbti mirusiųjų vėles reikia puoselėti. Palaikydami tautos papročius ir tradicijas išsiskiriame iš kitų šalių. Dabar praktiškai visų valstybių gyventojai švenčia Heloviną, o mes, kitaip nei kiti, lankome kapus ir meldžiamės už mirusius. Manau, kad švęsdami Heloviną rodome nepagarbą mirusiems. Negražu dieną prieš susikaupimo ir rimties dieną švęsti, o kitą – eiti į kapines.

Augustinas: „Per Vėlines neapsilankyti kapinėse neįmanoma“
- Nuo seno įprasta per Vėlines apsilankyti kapinėse ir pagerbti mirusius. Net nežinau, kaip būtų galima to nepadaryti. Reikia nueiti į kapines, prisiminti saviškius, uždegti žvakutę, nunešti gėlytę. Apie Heloviną nieko negaliu pasakyti. Keičiasi laikai, keičiasi žmonės ir nieko čia nepadarysi. Tikriausiai tai daugiau jaunimo šventė. Pačiam niekada neteko joje dalyvauti. Nemanau, kad švęsdami jie daro kažką blogo, juk jie neina į kapines ir ten vandalizmu neužsiima.

Tadas: „Vėlinių dieną reikia praleisti ramiai“
- Per Vėlines susirenkame visa šeima susėdame prie stalo, bendraudami prisimename, kas nutikto gero, kas blogo, pasimeldžiame už mirusius. Būtinai nuvažiuojame į kapines, uždegame žvakutes. Šią tradiciją reikia puoselėti ir dieną praleisti ramiai. Aš esu kategoriškai prieš Heloviną. Manau, kad nereikia jos taip audringai švęsti. Nesuprantu tų, kurie per Heloviną vaikšto po klubus ir iššaukiamai rengiasi. Kiekvienas turi teisę linksmintis, tačiau tam galima pasirinkti ir tinkamesnį metą.

Toma: „Helovinas – tik eilinis vakarėlis“
- Diena šiek tiek liūdnoka, nes tuomet prisimename šį pasaulį palikusius žmones. Esu tikinti, nevengiu apsilankyti bažnyčioje, todėl tikiu, kad nuėję į kapines mirusiems padarome savotišką šventę. Helovino nešvenčiu. Manau, jis skirtas tik tiems, kuriems patinka daug ir dažnai linksmintis. Tai eilinis vakarėlis, proga pasiausti.

Raminta: „Helovino švęsti nereikia“
- Uždegę žvakutes, pasimeldę už mirusius atliekame savo pareigą, kurią prieš mus atliko mūsų seneliai ir proseneliai. Todėl ši diena ypatinga ir svarbi šalies kultūrai. Tuo tarpu Helovinas - visiškai nereikalinga šventė, kilusi iš vakarų. Jos nereikėtų švęsti.

Jolita: „Mūsų kitoks mentalitetas“
- Mirusius reikia pagerbti, todėl per Vėlines visada apsilankau kapinėse. Helovino nevertinu, nes esu senesnių pažiūrų. Žinoma, man patinka kitų šalių tradicijos, kai jie, pavyzdžiui, per laidotuves neverkia atsisėdę, bet kažką gražaus pasako ir padaro. Tai gražu, bet prie manęs nelimpa, tikriausiai dėl kitokio mentaliteto.

Linas: „Be mūsų daugiau nėra kam pagerbti mirusių“
- Vėlines visada miniu, reikia pagerbti mirusius ir šventuosius. Kas daugiau tai padarys, jei ne mes. Helovino nepropaguoju, tačiau nematau nieko blogo, jei švenčia kiti.

Genutė: „Helovinas man nepriimtinas“
- Minėdami Vėlines rodome pagarbą mirusiems. Šią dieną jaučiu pareigą nueiti į kapines ir pasimelsti už šį pasaulį palikusius žmones. Tai labai graži tradicija. Helovinas man nepriimtinas, tiksliai negaliu pasakyti kodėl, gal dėl laiko stokos.

Sesuo Viktė: „Melsdamiesi palaikome ryšį su mirusiais“
- Kadangi mano artimųjų kapai yra toli, per Vėlines visada nueinu į artimiausias kapines ir uždegu žvakutę ant apleistų kapų. Melsdamiesi mes pagerbiame mirusiuosius ir taip palaikome su jais ryšį. Būdami katalikais tikime amžinuoju gyvenimu, žinome, kad nors mirusiųjų nematome, jie vis tiek yra šalia mūsų. Helovino niekada nešvenčiau, nežinau ką tai turi bendro su Vėlinėmis.