„Šiaulių naujienų“ korespondentės Ramunės Dambrauskaitės interviu „Kovo 11-osios Akto signataras D. Morkūnas apie 25 Lietuvos laisvės metus“(2015-03-10) sužadino nemažai minčių, jau senokai glūdėjusių pasąmonėje apie tikėjimą Lietuva, o gal jos valdžia, apie nuovilį, atsiradusį iš sumenkusios pagarbos ir tirpstančio altruizmo žmogui, apie nevaldomą laisvę be atsakomybės, apie siekį dirbti sau, bet ne „vardan tos Lietuvos“, apie tai, „kad laisvoje Lietuvoje gyvena nelaisvi žmonės“...

Irena RAMANECKIENĖ
Pasak Donato Morkūno, istorinio virsmo situacijoje „demokratiniai pertvarkymai buvo visiškai patraukti į antrą planą“ (o gal nustumti į gyvenimo paraštę?), kaip ir nublokšta kiekvieno žmogaus ar jų grupės teisė turėti motyvuotą nuomonę, išplaukiančią iš gyvenimo patirties, ir teisė vadovautis ja gyvenime, teisė matyti ateitį kiek kitokią nei politinės partijos su savo vedliais projektuoja, teisė siūlyti ir spręsti problemas, atsižvelgiant į vietos aplinkybes, o ne pagal visiems numestą vienintelį (kartais šleivą/kreivą) kurpalių.

Elegiški pasakojimai apie laisvos Lietuvos nelaisvo žmogaus atsiradimą
Taip jau sutapo, kad šiomis dienomis darsyk atsiverčiau Pranutės Kvedarienės knygą „ ...pažintas ir nepažintas Algirdas Ražauskas“, pasakojančią apie Kovo 11-osios Akto signatarą iš Pakruojo rajono, t. y. apie anuomet Lietuvoje garsėjusio Žvirblonių kolūkio / bendrovės pirmininką.
Čia daug objektyvių, dokumentais pagrįstų liudijimų, jau virtusių ne vien istorijos faktais, bet ir elegiškai niauriais pasakojimais apie laisvos Lietuvos nelaisvo žmogaus atsiradimą savo Tėvynėje. Tarsi naujai žvilgtelėjau į vieną kitą ekonominės pertvarkos, nuo kurios sėkmės priklausė kiekvieno žmogaus suvokiama asmeninė ar respublikos vizija, momentą.
Antai, maždaug po poros mėnesių nuo Lietuvos nepriklausomos valstybės atkūrimo imtos svarstyti „Žemės reformos kryptys“. Viename iš Seimo posėdžių A. Ražauskas sielojosi: „ Ar buvo kada nors kaimo žmonių paklausta, kokie yra jų poreikiai ir apskritai kaimo reikalai? Šiandien, tegul ir visaip menkinamas, ir ne tik menkinamas, jis vis dar sugeba pagaminti beveik daugiausiai (skaičiuojant vienam gyventojui) iš visų pasaulio valstybių pieno ir mėsos.“
1990 m. spalio 12 d., kreipdamasis į Žemdirbių suvažiavimo Sporto rūmuose dalyvius, signataras A. Ražauskas kalbėjo: „Pirmoji perėjimo į rinką stadija visada purvina. Mums ją teks pereiti. Nemažą dalį kaimiečių muša iš pusiausvyros netikrumas, ar šioje pirmojoje stadijoje jos purve nepaliks nemažai pokarinės Lietuvos žmonių, dorai dirbusių, maitinusių tautą.“
Pirmininko nuogąstauta ne be pagrindo nei tada, nei vėliau, t. y. savo įžvalgas viešinant laikraščių straipsniuose. Viename jų signataras apgailestavo: „Ir šiai lietuvių kartai bus lemta patirti visas bet kurios revoliucijos nešamas griovimo negandas.“ Remiantis bendradarbių ir šeimos narių prisiminimais, jis kiekviena proga pabrėždavęs „nenorintis net prisiminti 1990 – 1992 m. revoliucinio kaimo gamybinės bazės griovimo, todėl kaskart pastebimai susinervindavęs važiuodamas pro fermų ar kitų gamybinių pastatų griuvėsius“.
Pasak knygos autorės P. Kvedarienės, A. Ražauskas pasakojęs, kaip vokiečiai, keliaudami per Lietuvą, vis kartoję, kad po Antrojo pasaulinio karo Vokietijos kaime tiek griuvėsių nebuvo, o svečiai iš Australijos galvoję, kad pastatus griuvenomis pavertė išeinanti svetima armija, ir priekaištavę, kodėl lietuviai tylėję dėl tos skriaudos, kodėl nesiskundę pasauliui. Tiesa, „dabar dėl įvairių priežasčių apie be karo sugriautą kaimą prisimenama vis rečiau“. Matyt, tie slogūs prisiminimai netrukus ir visai išblės iš žmonių atminties.

„...verkiu matydamas tokią neteisybę“
Apie žemės nuosavybės perėjimo į gerai nepasiruošusių, o gal ir nemokančių ją dirbti paveldėtojų rankas Tėvas Stanislovas anuomet kalbėjo ne be ironijos: „Destrukcija, atsiprašau – reforma, žengia septynmyliais žingsniais... Kaip nuostabiai buvo padaryta! Per vieną dieną, nežinia už ką, kolūkiečiai neteko visko: savo žemės, savo teisių. Didžiulė operacija buvo atlikta be apmarinimo ir be skausmo – žmonės nė nepajuto. Dauguma ir dabar to nežino. Taip suprivatizuoti ir amerikonai nesugebėtų!“
Liūdnąjį žemdirbių susirinkimą Vilniuje 1995 m. gegužės 24 d. „grytelninkų“ klebonas iš Paberžės charakterizavo taip: „Ne tik protas, bet ir širdis sugura matant, kas dedasi. Žemdirbius prie parlamento turėjo pasitikti su gėlėmis, o pasitiko keiksmais, išvadino kagėbistais, bolševikais ir vos neapspjaudė. Lietuvoje atsitiko didelė nelaimė, ir duok Dieve, kad ji kaip nors praeitų. Kai pamačiau kaimo žmones, nudirbtomis rankomis, nuo saulės įrudusiais veidais, tokius tylius tylius, gerus kaimo žmones, išvarytus iš nepriklausomybės aikštės ir per lietų einančius į Kalnų parką, – pravirkau. Tegul sako, kas ką nori: aš verkiu matydamas tokią neteisybę...“

Renovacinio šantažo sistema
Iš galvos neišeina tas aukščiau cituotas retorinis klausimas – būtent, ar kas klausė / klausia Lietuvos žmogaus, kaip jis nori gyventi?
Pakruojyje visai neseniai teko matyti pirmąjį renovuotą daugiabutį, tiksliau sakant, – atnaujinta tik pusė pastato. Panašu į pasakos senelio ožką – pusiau luptą, pusiau skustą. Man paaiškino, kad tame neatnaujintame namo gale gyvena nemažai šeimų, neišgalinčių susimokėti mokesčių už komunalinius patarnavimus. Nežinia, kaip jaučiasi tie žmonės, kurie liko gyventi nemodernizuotame namo gale? Specialistai sako, kad tokia „pusinė“ renovacija nieko gero neduoda ir puošniosios namo dalies gyventojams. Nežinau, kiek jie teisūs, tik svarstau, ar daugiabučio gyventojas yra pilnateisis žmogus, ar gali jis ginti savo interesus, garbę, orumą. Atsakymo paieška verčia labai abejoti galimu teigiamu atsakymu.
Buto ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu biuletenio 6 paragrafe rašoma: patalpų savininkai, kurių naudai paimta lengvatinė paskola, projektui įgyvendinti, privalės kiekvieną mėnesį apmokėti jiems tenkantį paskolos ir palūkanų dalį pagal paskolos sutartyje nustatytą paskolos grąžinimo grafiką.
Tame pačiame dokumente (2 p.) teigiama, kad projekto administratorius savo vardu už visus namo gyventojus sudaro lengvatinės paskolos sutartį namo atnaujinimo projekto parengimui ir įgyvendinimui finansuoti. Darytina išvada, kad buto savininkas šiuo atveju yra absoliučiai ignoruojamas: neįvertinamos jo galimybės grąžinti paskolą, atima teisė pasiskaičiuoti, kur panaudoti uždirbtus eurus – taupiai leisti maistui, aprangai, vaistams, o gal truputį jų skirti kokiam nebrangiam kultūriniam renginiui. Internete surastais duomenimis, paskola už namo modernizavimą gali siekti nuo 30 tūkst. iki 70 tūkst. litų. Dar daugiau – buto savininkas verčiamas / prievartaujamas sutikti su renovacija ir galbūt jam nepakeliama paskolos našta, nors toks besąlygiškas reikalavimas pažeidžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 18 str. apie prigimtines žmogaus teises ir laisves.
Minėto biuletenio 7 p. tiesiog šantažuojama: būtent, jei buto savininkas, turintis teisę į šildymo kompensaciją, nedalyvavo susirinkime ir / ar atsisakė dalyvauti įgyvendinant projektą, ateinantį šildymo sezoną kompensacija jam bus mažinama 50 proc., kitais metais – nė tos pusės nebegaus. Analogiškai baudžiama ir už dalinį nesutikimą, pvz., griežtą pasisakymą prieš darbų rangovą. Taigi, „bausmė“ projektuojama ir į ateitį, ir į galimų nesutikimų apimtis.
Svarstant Seime pataisas dėl renovacijos, Rimantas Jonas Dagys nerimavo, kad šitaip galima „atverti kelią nesąžiningiems būsto renovuotojams“. Pasak jo, „pavojus su šiuo įstatymu yra toks, kad šildymo sąnaudos gali būti dirbtinai užkeliamos, o vėliau sumažinamos iki normos lygio. Atitinkamai renovuojančios bendrovės pasieks formalų sutaupymo kriterijų, nepriklausomai nuo renovacijos kokybės.“
Kuo toliau skaitai paragrafą, tuo labiau suvoki, kad ties skurdo riba ar žemiau jos balansuojantys žmonės gąsdinami vis stipresnėmis bausmėmis ne dėl kvailo užsispyrimo, o dėl neišgalėjimo oriai dalyvauti turimo buto renovacijos procese.
Ir ne tik ši socialinė gyventojų grupė. Įstatyme dėl renovacijos pabrėžiama, kad daugiabučio atnaujinimo poreikis teisėtas, jei namo renovacijos iniciatoriai surinko pusę visų butų savininkų balsų ir dar vieną. Tokiu gautų / išgautų parašų santykiu visi savininkai priverčiami dalyvauti renovacijos procese, mokėti dešimtys tūkstančių už jiems nenaudingą projektą ir gal net – dengti nemokių kaimynų skolas, atiduodant paskutines savo santaupas, jei ne teismų ir antstolių pagalba, tai begėdiškais grasinimais, prievartavimais.

Labai abejotinas modernizacijos / renovacijos pelnas
Visais kanalais labai kantriai aiškinama daugiabučio modernizacijos nauda: bus šilta kūnui, gražu akiai, iš namo gyventojų susiformuos susibičiuliavusių žmonių grupės ir t. t.
Svarbiausia – investicijos greitai atsipirksiančios su kaupu. Kaip argumentas, pateikiamas palyginimas, kokio dydžio sumas už šilumą moka renovuoto ir nerenovuoto tapačios kvadratūros butų savininkai. Ar tik negudraujama? Lyginamos tik šildymo sezono mėnesinės sumos, nutylint, kad likusius 7 mėn. paskola su palūkanomis mokama tolygiai, kad tokiu būdu bendra metinė suma už buto apšildymą kartais gali būti net dvigubai didesnė negu iki renovacijos.
Vieno internauto (iš teksto sprendžiant – ne juokininko, ne išdaigininko) paskaičiuota: jei 60 kv. metrų dydžio buto savininkas moka už šildymą apie 1200 litų per metus, o po renovacijos – 800 litų, tai 40 tūkst. litų investicija jam atsipirktų po 100 metų, o jei teko imti paskolą, tai su procentais bankui – beveik po 200 metų.
Juokai juokais, bet Europos Parlamento Biudžeto kontrolės komitete 2013 m. svarstyta Europos audito rūmų specialioji ataskaita, analizuojanti investicijų, išleistų atskirose ES valstybėse gyvenamiesiems ir viešosios paskirties pastatams renovuoti, efektyvumą bei ekonominį veiksmingumą. Atsakymas akivaizdžiai neigiamas: lėšos, 2007–2013 m. skirtos energijos vartojimo efektyvumui didinti, naudos neatnešė; konkrečiai Lietuvoje investicijos atsipirksiančios po 92 metų. (Renovacijos mada ES jau baigėsi. Paskaičiavus pasibaisėtiną nuostolingumą, stabdomos tos absurdiškos programos, milijonai nukreipiami naujiems namams statyti.)
Susirinkimuose daugiabučių namų atnaujinimo klausimais nutylima, kaip bus elgiamasi su šeimomis, kurios dėl nenumatytų priežasčių mėnesių mėnesius neturės atliekamo euro paskolos daliai sumokėti pagal grafiką. Logiškai mąstant, tos šeimos bus išvarytos / iškeldintos iš savo buto. Kur? Matyt, į gatvę. Taigi, protas diktuoja mintį, kad čia ignoruojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 str. teiginys, kad „žmogaus orumą gina įstatymas“.
Daugiabučių namo gyventojų ir renovacijos piršlių derybose visišku tabu virsta Piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo punktas, apibrėžiantis valstybės įsipareigojimą šeimoms, turinčioms teisę į būsto šildymo kompensaciją, būtent, 100 proc. padengti namo atnaujinimo projekto parengimo, statybos techninės priežiūros, projekto įgyvendinimo ir administravimo išlaidas, 100 proc. padengti kreditą bei palūkanas ir 40 proc. – išlaidas nustatytoms energetinį efektyvumą didinančioms priemonėms, matyt, būtinoms medžiagoms supirkti.
Tik iš kur tų „dengiamųjų“ imti? Skolintis iš Europos banko už nemažas palūkanas? Monkės biznis! O gal man tik vienai taip atrodo? Gal biznio, ir ne mažo, čia esama?!
Suprantama ir to įstatyminio pažado slėpimo priežastis, būtent, bandymas apsisaugoti nuo fiktyvių skyrybų, sąmoningai susikurto vienišos motinos statuso, prasimanytos nedarbo problemos, šeimos narių, gaunančių geresnius atlyginimus, išregistravimo iš buto ir kt.
Apibendrinant galima sakyti, kad rengiant „Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2012 m. gegužės 24 d. įsakymą nr. AI – 255, absoliučiai nepaisyta bent kelių Lietuvos Respublikos Konstitucijos straipsnių.
„Kaip nuostabiai buvo padaryta!“ – ironiškai, bet pasibaisėdamas sušuktų a. a. Tėvas Stanislovas.

Atsakymas į klausimus
Prisimenu retorinį arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus klausimą: „Kodėl mes dabar, kai turime laisvą ir nepriklausomą Lietuvą, kartais nemokame džiaugtis mėlynu Lietuvos dangumi, kodėl dar ne visiems virpa širdys, kai keliame trispalvę ir giedame „Lietuva, Tėvyne mūsų, tu didvyrių žeme“? Matyt, todėl, kad tas žmogus, D. Morkūno žodžiais tariant, „nežino, nemoka, nesugeba imtis veiksmo“, o dėl šios priežasties dažnai ir žmogumi nelaikomas / nebelaikomas, tik priemone / įrankiu tiems, kurie „tapo laisvi, sugeba daryti gyvenimą, bet tik sau“.
Straipsnio turiniu atsakyta ir į pavadinimo klausimus. Žinoma, pavyzdžių, argumentuojančių atsaką, galima buvo pateikti neribotą skaičių iš pačių įvairiausių gyvenimo sričių.