Kaskart vaikščiodamas svetimos šalies miestų gatvėmis, norėdamas ar nenorėdamas imi dėlioti ir lyginti, kaip yra pas mus ir kaip yra „ten“. Gal dar ir todėl, kad „lietuviais esame mes gimę“. Iš pirmo žvilgsnio gali pasirodyti, jog tai visai beprasmis užsiėmimas, bet štai grįžus yra ką papasakoti...
Prieškalėdiniai džiaugsmai
Nedidukas miestelis Dublino pašonėje. Kiek ten tų gyventojų... Penki tūkstančiai ar truputį daugiau. Nors oras buvo žvarbus, tą vakarą šimtai gyventojų rinkosi kalėdinės eglės ir žiburių įžiebimui. Teritorija apie bažnyčią bei artimiausi kiemai pripildyti. Daug jaunimo, giedančio kalėdines giesmeles (Christmas carols), kitoje gatvės pusėje skamba parapijos vaikų ir paauglių choro atliekama „Tyli naktis“, ją keičia nuotaikinga „Rudolfas raudonosis elnias“ ir kitos. Žmonės šypsosi, tokie atsipalaidavę – maloniai stebina. Lyg būtų ne kasmetinis eglutės užžiebimas, o šimtmečio reikšmės įvykis.
Čia pat suaugusiems dalijamas karštas vynas, vaikams – sultys. Prie staliuko su dviem dideliais virduliais stovi vyras ir jauna moteris. Sužvarbai, prieini, įpila stiklinukę karšto, aromatingo gėrimo, padėkoji, ir tiek. Nemokamai. Ir, sako, jau nebe pirmi metai šitaip. Jokios eilės – neatsiejamo visokių lietuviškų švenčių atributo. Pabandžiau įsivaizduoti veltui dalijant vyną kurioje nors Šiaulių miesto aikštėje. Panašu, ištroškusiųjų minia greitai nuverstų ir vyno dalintojus, ir jų „bidonus“...
Dideliame pastate vyksta kalėdinė mugė: knygos, drabužiai, žaislai, muzikos įrašai, sendaikčiai... Kažkas atnešė parduoti savo pagamintų sūrių... Daug ko čia yra. Kitas gautą pelną skiria labdarai: senelių namams, sunkiomis ligomis sergantiems, gyvūnų prieglaudoms... Taip priimta. Kainos mugėje nedidelės, sakyčiau, labiau simbolinės. Pardavėjai, lietuvio akimis žiūrint, nemoka prekiauti, t. y. neieško kvailių: jeigu atnešė parduoti dėvėtus džinsus ar panešiotą suknelę – tai ir parduoda už kelis eurus. O lietuviui šitaip savigarba, didelė kaip jūra, neleistų. Pažvelkime į miesto turgaus sendaikčių staliukus: padėtas koks surūdijęs varžtas arba kitoks „barachlo“, o kaina – lyg jis būtų iš gryno aukso! Taip, toli tiems airiams iki mūsų! Šitiek metų gyvena kapitalizmo sąlygomis, o pinigų daryti neišmoko!
Sekmadienis. Švento Patriko bažnyčia užsipildo tik paskutinėmis minutėmis. Atėjai kiek ankstėliau – tuščia. Atrodo, kunigas Mišias aukos tuščioje bažnyčioje. Apsidairai po dešimties minučių – laisvų vietų sunkiai berasi... Ir panašu, jog airiams svarbus jų tikėjimas. Ne kartą teko matyti, kaip eidamas pro šventovę žmogus ranka daro kryžiaus ženklą. Nesakau, kad taip elgiasi kiekvienas ar kas dešimtas, tačiau šitoks vaizdas gatvėse anaiptol nėra retas.
Vieną rytą nuvažiavome prie jūros. Netoli, gal du ar trys kilometrai. Žvarbus vėjas, bangos, du laipsniai šilumos ir kelios pusamžės moteriškės besipliuškenančios vandenyje. Taigi mitas, jog „ruonių“ galime rasti tik Rusijoje ir tik D. Kepenio sveikatos mokykloje...
Pasižvalgius po parduotuvių lentynas
Užsukome į keletą parduotuvių. Prie vienos iš kasų – keturių žmonių eilutė. Pardavėja kažko klausia pirkėjos, po to trumpam pasišalina. Paskui sugrįžta ir neskubėdama aptarnauja. Mūsų didžiųjų prekybos centrų kasininkės sukasi bent du kartus greičiau. O gal ir visus tris. Kaip toje dainoje: už save ir už tą vaikiną... Tačiau stebėdamas situaciją tartum iš šalies, nepastebėjau, jog laukiantys pirkėjai gestais ar balsu rodytų savo nekantrumą, nepasitenkinkimą...
Azijietiškoje prieskonių krautuvėje įsigijau tai, ko trūko namų virtuvei. Už kilogramą prieskonių sumokėjau tiek, kiek Lietuvoje kainuotų šimtas gramų tų pačių prieskonių. Esame viena iš turtingiausių šalių Europoje – didelio čia daikto, kad mokame brangiau už airius ar vokiečius? Galime sau leisti! Ironizuoju.
Būnant Airijoje dar nesijautė tos visą Lietuvą apėmusios kalėdinės pirkimo karštinės – čiupk, griebk. Užsukome į vieną prekybos centrą, kokių yra ir Šiauliuose ir kurie pačioje pradžioje buvo pristatomi kaip „pigūs“. Beveik tuščia. Vos keli pirkėjai... Kodėl taip?
Pavadinčiau pirkimo kultūra. Jei airiui netinka kaina arba netenkina pirkinių kokybė, jis ir nepirks. Tiesiog apsisuks ir išeis. Tuo tarpu mano tautietis šitokioje situacijoje iškeiks „vagis prekybininkus“, korumpuotą valdžią, niekam tikusią vidaus politiką, raganą uošvienę ir ką tik nori. O tada ims ir nupirks, kad ir kiek bekainuotų. Tie, nuo ko priklauso kainodaros politika, puikiai žino savo tautiečių psichologiją: pamurmės ir sumokės. Todėl ir mokama tiek pat arba brangiau, negu už tą pačią prekę moka airiai. Tik kad jų atlyginimai gerokai pranoksta panašų darbą Lietuvoje dirbančiųjų atlygį...
Duona, pienas, sūriai, saldainiai, mėsa, vaisiai ir daržovės... Kainos labai panašios, kaip Lietuvoje. Kai kas pigiau, kai kas truputį brangiau. O štai alkoholiniai gėrimai Airijoje gerokai brangesni negu Lietuvoje. Tas pats stipraus alkoholio butelis, kuris pas mus kainuoja 10 eurų, Dubline gali kainuoti dukart brangiau. Kas žino, gal praeityje airiai irgi į valdžią „valstiečius“ rinko?
Dėmesys žmogui
Tačiau bala nematė tų kainų. Dėmesys pirkėjui. Man pasirodė, jog Airijoje kiekvienas paslaugos teikėjas, kiekvienas pardavėjas puikiai žino, kad jis tik aptarnauja, t. y. tam tikra prasme yra tarnas, o ne klientai tarnauja jam. Ar važiuotumei taksi, ar autobusu, ar užeini į krautuvę, ar perki bilietą... Tau rodomas dėmesys, visada pasirengęs padėti personalas.
Gal ir nereikėtų šito prisiminti, bet prieš pat kelionę reikėjo pavažiuoti miesto autobusu. Matau – anas jau sukasi žiede. Bėgu. O kai autobusas sustojo, aš jau ties galinėmis jo durimis, bet įlipti reikia per priekines... Didžiai protingi dėdės taip sumąstė. Įlipu. Sveikinuosi ir padėkoju. O čia vairuotojas ima papriekaištauti, girdi, ko neatėjau anksčiau, jam, matai, teko laukti... Na, kiek ten laukė – kelias sekundes, kol aš nubėgau nuo galinių iki priekinių durų. Bet nieko nebesakiau, būdamas tikras, kad jo galvoje tokio „failo“ nėra. Vadinasi, ir nesuprastų. Lietuvoje taip: jis yra ponas vairuotojas, todėl aš turiu nuolankiai klausytis didaktišku tonu sakomų moralų... Šitokia aritmetika.
Airijoje dėmesys žmogui pasireiškia visur. Jeigu pabe (aludėje) užsakai „gineso“ alaus – atneša sklidiną bokalą – papildomai lašas nebetilptų. Ir be gausybės putų, kaip priimta pas mus.
Prieš kelerius metus viešėdami Airijoje keliavome prie Atlanto vandenyno. Užsukome pavakarieniauti. Paskui pastebėjome, jog likome vieninteliai restorano svečiai. Priėjęs oficiantas paklausė, ar viskas gerai. Ko norėtume desertui? Parekomendavo keleto rūšių ledus, dar šio bei to. Ir tik vėliau, jau mums išeinant, paaiškėjo, kad restorano personalas dirbo gerą valandą viršaus vien dėl mūsų keturių... Jokio nepasitenkinimo, jokio pakelto tono, jokio nekantrumo ar panašiai.
Airijoje dažnai sveikinasi nepažįstami žmonės. Sutinki pajūriu pėdinantį airį: „Hello!“ – sako. Belieka tik atsakyti. Eini gatve pro kažkieno kiemą, o ta kažkas ravi lysvę: „Hello!“ – šypsosi pakėlusi galvą. Nuvykome į baseiną, o po to užsukome į pirtį. Na, gal ne tokią kaimišką, prie kurios esame įpratę, bet ir garų pilna, ir gana karšta. Vienas po kito įeina nauji šilumos mėgėjai. Ir kiekvienas sveikinasi su jau čia esančiais. Pasakysite, jog didelio čia daikto! Tačiau šitaip gyventi šviesiau.
Kaip sprendžiamos problemos
Dublino zoologijos sodas pakvietė į renginį „Laukinės šviesos“. Tamsiu metų laiku lankytojų nedaug, todėl pajamos sumažėjo. Užuot verkę, kaip tapo sunku gyventi ir išmaitinti žvėris, airiai problemą išsprendė kitokiu būdu – pasikvietė kinus su jų spalvingomis instaliacijomis: švytinčiais augalais, paukščiais, natūralaus dydžio žvėrimis, drakonais, dinozaurais...
Visa tai plačiai išsibarstė po parką. Sutemus spalvomis mirguliuojantis renginys, kuriam sunaudota 12 kilometrų šilko, šimtai tūkstančių LED lempučių, tūkstančiai porceliano bei stiklo detalių, kas vakarą sutraukia minias Dublino ir kitų Airijos vietovių gyventojų. Kasa, aišku, pasipildė.
Airijos kraštovaizdis žymiai mažiau „prifarširuotas“ kelio ženklų nei mūsiškis. Bėda ta, kad pasikartojantys dirgikliai (kelio ženklai) vargina vairuotojus ir dėl to neretai gaunamas priešingas efektas. Važiuoji Šiaulių gatvėmis arba rajono keliais – ženklų miškas. Salelės ir „gulintys policininkai“, užmiestyje greitį ribojantys ženklai iki 30 ar 50 km/val. – kone prie kiekvienos trobos. Tada ir klausi savęs: ar tik dėdės Saugaus eismo komisijoje nutarimus priima ko nors neprisirūkę? O gal šitaip pinigėlius plauna?
Paskutinis eskizas. Atsitiko taip, kad Airijoje gyvenantiems artimiesiems atvežė didelį kalėdinį siuntinį iš Lietuvos. Beje, atvežė diena anksčiau, negu tikėtasi, todėl gavėjai buvo savo darbuose. Priešpiet paskambino susirūpinęs mikroautobuso vairuotojas: ką daryti. „Palikite prie durų“, – išgirdo atsakymą. Vėlai vakare grįžę rado siuntinį jų belaukiantį kieme – vos per kelis metrus nuo gatvės...
O jūs ar sutiktumėte, kad į Lietuvą atvežtas siuntinys visą dieną jūsų lauktų prie laiptinės?
Žinoma, nereikėtų šio epizodo suprasti vienpusiškai arba idealizuoti, girdi, ten, Airijoje, nėra vagių, nusikaltėlių ar pan. Tai ne tiesa. Visko pasitaiko, ypač kai sienų Europoje lyg ir nebeliko...
Dėl sienos tuo metu buvo plačiai diskutuojama. Jeigu Anglijai išeinant iš ES sudėties viskas paliks kaip buvę, t. y. Airijos ir jos Šiaurinės dalies, priklausančios Jungtinei karalystei, siena liks formali, per ją į Europos Sąjungą ir priešinga kryptimi gali patraukti nelegalai, teroristai ir pan. Įvedus griežtą sienos kontrolę dėl šalies padalinimo liktų nepatenkinti ir vienoje, ir kitoje jos pusėje gyvenantys airiai... Štai tokia prieššventinė airiška dėlionė.
Prekybos centro Airijoje darbuotojas pincetu iš žuvies filė rankioja smulkius kaulus.
Autoriaus nuotr.
Dublino zoologijos sodo lankytojus vėlyvu metu pasitinka šviečiančios augalų, paukščių bei gyvūnų figūros.
Autoriaus nuotr.
Vaikai bei jaunimas gieda kalėdines giesmes eglutės ir šviesų uždegimo proga.
Autoriaus nuotr.
