Kelionė į Kudirkos Naumiestį praeityje ir dabartyje
Lietuvos atkūrimo šimtmečiui skirti renginiai tęsiasi visus 2018 metus. Šiai sukakčiai paminėti skirta ir spalio 11 d. Šiaulių senjorų surengta išvyka autobusu į Kudirkos Naumiestį. Akstinas surengti šią kelionę buvo ir kitos sukaktys, susijusios su Lietuvos gydytoju, prozininku, poetu, publicistu, varpininku, laikraščio „Varpo“ redaktoriumi, lietuvių tautinio sąjūdžio ideologu, Lietuvos himno autoriumi Vincu Kudirka (1858–1899), nuo kurio gimimo šiemet gruodžio 31 dieną sukaks 160 metų. Be to, šiemet sukanka 120 metų, kai jo redaguojamame laikraščio „Varpas“ 1898 m. lapkričio-gruodžio 6 numeryje buvo paskelbta „Tautiška giesmė“, kuri 1918 metais Lietuvai pasiskelbus nepriklausoma respublika, tapo šalies himnu, o 1988 m. lapkričio 18 d. „Tautiška giesmė“ tapo Lietuvos himnu.
Tęsdami mūsų dabarties kelionę iš Pernaravos Kėdainių rajone, per Šakius, Zapyškį, Sintautus pasiekėme kelionės tikslą – Kudirkos Naumiestį.
Kudirkos Naumiestyje
Kudirkos Naumiestis įsikūręs Šešupės ir Širvintos upių santakoje, Rusijos Federacijos Kaliningrado srities pasienyje. XVI a. vietovė vadinta Naujuoju miesteliu. Vladislavovo vardas pirmą kartą paminėtas 1639 m. rugpjūčio 23 d. – mokesčių suvestinėje parašyta, kad Duliebaičių kaime įkurtas Vladislavovo miestas. Vladislavovo vardas neprigijo, vietiniai jį vadino Naumiesčiu arba tiesiog miestu, o tarpukariu jis tapo Kudirkos Naumiesčiu.
Dr. V. Kudirka tuometiniame Vladislavove (Naumiestyje) gyveno 1895–1899 metais. Paskutinius metus praleido vienaaukščiame namelyje, kuris stovėjo dabartinės V. Kudirkos mokyklos vietoje. Naumiestyje sergantį V. Kudirką priglaudė savo namuose Valerija Kraševskienė, kartu su Malvina Kšyvoblockaitę turėjusi kolonialinių prekių krautuvę.
Keliaunininkai Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Marija ir Jadvyga Juškytės, Povilas Višinskis ir Petras Avižonis 1898 m. iš Šakių arkliais atvykę į Naumiestį apsistojo viešbutyje. Pernakvoję pradėjo rūpintis, kaip pasimatyti su dr. Vincu Kudirka. Šitame reikale jiems padėjo P. Avižonio ir P. Višinskio draugas Peterburgo universiteto studentas Antanas Daniliauskas. Pastarasis gyveno Naumiestyje pas apskrities viršininką ir mokė jo vaikus.
Ištrauka iš 1898 m. kelionės aprašymo. P. Avižonis pasakojo: „Dabar buvo klausimas, kuo būdu pasimatyti su dr. Kudirka, nekritus žandarams į akis. Ir čia stud. Daniliauskas davė mums naudingų patarimų. Dr. Kudirka gyveno pagal rinką mezonine. Jo šeimininkė laikė sankrovą (krautuvę – J. N.). Taigi sutarėm mes, išsiskyrę į dvi grupes, pavaikščioti po sankrovas, būk tai ko pirkti ieškodami, ir pro dr. Kudirkos šeimininkės sankrovą užeiti pas patį Kudirką... Įėjus į įsidėmėtąją sankrovą ir pasakius, ko mums reikia, mandagi ponia išvedė mus iš sankrovos pro užpakalines duris, užvedė ant aukšto, atrakino iš lauko pusės salkos duris ir mes stačiai atsidūrėme dr. Kudirkos mažame kambarėlyje.
Dr. Kudirką radome begulintį lovoje. Jis jau maža bepajėgdavęs pavaikščioti. Pasisveikinus ir pasakius, kas tokie esame ir ko atvykome, dr. Kudirka, kiek buvo matyti iš jo išblyškusio ir išdžiūvusio veido, labai nudžiugo, jo akys nušvito. Atsisėdo lovoje ir paprašė mus sėsti. (...). Mūsų klausinėjamas, jis (V. Kudirka – J. N.) šį tą papasakojo ir apie save.
Visų pirma mus labai nustebinęs klausimas, kodėl jis guli iš lauko pusės užrakintas. Pasirodo, dalykas visai paprastas. Kadangi jis nuolat yra apsikrovęs lietuviškąja, taigi nelegalia literatūra, ar tai svetimais rankraščiais, ar korektūromis, spausdiniais, arba pats ką nors berašąs, o kadangi laikas nuo laiko jį aplanko žandarai kratos daryti, tai neužsirakinus negalima būti... Kolei žandarai suranda šeimininkę, kol ji juos įleidžia, jis suskumbąs sunaikinti, kas sunaikinama.
Sunku buvo nesusigraudinti, besiklausant šitokio papasakojimo žmogaus, kurio kūno belikę tik oda ir kaulai, o dvasios pasiryžimo buvo dar milžiniško. Nelyginant kalėjime uždarytas, ligos prie lovos prikaltas, nesiliovė žadinęs Lietuvą iš tautiško apmirimo ir drąsiai skleidęs dorą, paremtą kilnesniais principais, negu egoistiškieji konfesiniai jos pagrindai.
Netrukus pasibeldė į duris antroji grupė, Višinskis su J. Juškyte, ir mūsų pirmoji grupė turėjome atsisveikinti, lydimi dėkingo žvilgsnio, kad nepabijojome savo apsilankymu atkreipti į save žandarų akis. Dvasios milžinas neiškentė nepasiskundęs inteligentų baikštumu, kuris neleidžiąs jiems bent retkarčiais aplankyti savo paliegusį kaimyną ar net draugą.
Tikslą buvome pasiekę: savo akimis pamatėme dr. Kudirką, pamatėme, kokiomis aplinkybėmis gaminami „Tėvynės Varpai“, ir kupini kilnių jausmų, grįžome atgal“ (Avižonis P. Atsiminimai apie dr. V. Kudirką, I, c., p. 160-161).
Mes, dabarties keliautojai, atvykę į Kudirkos Naumiestį pirmiausia aplankėme prie miestelio aikštės stovintį Dr. Vinco Kudirkos muziejų. Tai pirmasis naujai atkurtos Lietuvos Respublikos muziejus, skirtas šiam iškiliam lietuvių tautinio atgimimo veikėjui bei valstybės himno autoriui atminti. 1998 m. rugsėjo 14 d. šis muziejus tapo Lietuvos nacionalinio muziejaus filialu.
Muziejus atidarytas 1998 m. gruodžio 5 d., minint tautinio himno sukūrimo 100 metų ir dr. V. Kudirkos gimimo 140-ties metų jubiliejų. Vinco Kudirkos muziejus šiuolaikiškas, jame eksponatai išdėstyti patogiai ir profesionaliai. Viduje mus pasitiko Audriaus Tamošaičio sukurta simbolinė mozaika „Varpas“, perteikianti didžiojo varpininko, lietuvybės ugdytojo dr. Vinco Kudirkos dvasią. Muziejaus ekspoziciją sudaro rinkiniai apie krašto istoriją ir varpininkus.
Pasižiūrėjome režisieriaus J. Lingio sukurtą dokumentinį filmą „Dr. Vincas Kudirka“ iš ciklo „Kai Lietuvos nebuvo“. Muziejus turi ne vieną filmą apie V. Kudirką. Jie sukurti edukaciniais tikslais. Muziejuje eksponuojamas kontrafaktinis leidinys – lietuviška maldaknygė, išleista Tilžėje 1891 m. V. Kudirkos dovana M. K. Sideravičienei, V. Kudirkos knygos ir raštų šeši tomai, išleisti Tilžėje 1909 m. (parengė J. Gabrys), knygos apie V. Kudirką ir Kudirkos Naumiestį, nuotraukos ir kita medžiaga.
Dr. Vinco Kudirkos muziejaus vadovė surengė mums ekskursiją po muziejų ir miestelį, papasakojo apie dr. V. Kudirką ir darbus, jo atminimo įamžinimą.
Priešais muziejų, miestelio aikštėje, stovi dr. Vinco Kudirkos paminklas (skulptorius Vincas Grybas). Jis iškilmingai atidengtas ir pašventintas 1934 m. birželio 10 d. Į šio paminklo atidarymo iškilmes buvo atvykęs Respublikos prezidentas Antanas Smetona, kiti garbūs svečiai.
Iš kelionės Nemunu (iš Plokščių) pas dr. Vincą Kudirką 1898 . Sėdi J. Ir M. Juškytės ir P. Avižonis (priekyje su studentiška kepure).
P. Višinskio nuotr.
Paminklinis akmuo, žymintis gyvenamąjį namą, kuriame Naumiestyje gyveno dr. V. Kudirka.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
Liaudies skulptoriaus P. Sederavičiaus skulptūros Kudirkos Naumiestyje.
Jono NEKRAŠIAUS nuotr.
