Kasmet menininkų šeima – Saulius Kruopis su žmona Skaidre Butnoriute – surengia po keletą parodų, dalyvauja keliuose pleneruose. O šiais jubiliejiniais – Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio – metais parodų ir plenerų būta vos ne dvigubai daugiau. Štai vienu metu net septyniose parodose eksponuojami Sauliaus tapybos darbai. Ir kiek dar veiklos suplanuota: šiaulietiškų fotografijų albumo išleidimas, Skaidrės tapybos paroda Vokietijoje ir, žinoma, Sauliaus kūrybos paroda gimtuosiuose Šiauliuose.

Apie tai kalbamės su fotomenininku, tapytoju, plenerų organizatoriumi S. Kruopiu.

– Kaip jūs šiemet paminėjote Lietuvos valstybės atkūrimo 100-metį? Tikriausiai paroda?
– Trejus metus dirbau, bet vis tiek nespėjau Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui išleisti fotoalbumo Lietuvos istorijos raidą perteikiant asmeninėmis fotografijomis. Penkerius metus mokiausi meninės fotografijos, o savo dėstytojo Povilo Karpavičiaus įkvėptas visą gyvenimą rinkau senąsias fotografijas. Tai mano surinktos gausios kolekcijos geriausi vaizdai – tūkstančiai nuotraukų iš šeimyninių albumų. Daugiausia surinkta šiaulietiška tematika.

Albumas pasirodys kitais metais.

Šiai 100-mečio datai specialiai surengiau tris gausias nuo 1995 m. Nidos pleneruose nutapytų darbų didžiulės kolekcijos (kolekcijoje apie 1000 meno kūrinių) atrinktų darbų parodas. Jau pavasarį pirmąją surengėme Nidoje, o vasarą – Kelmėje. Rudenį Neringos miesto gimtadienio šventės kontekste dar kartą, bet jau kitų autorių tapybos ir grafikos darbų.

Ketvirtąją, kuriai atrinkome apie 70 kūrinių, atidarėme gruodžio 6 d. Vilniuje, M. Romerio universitete.

Su savo tapyba taip pat dalyvavau visose Lietuvos dailininkų sąjungos surengtose šia proga parodose, kurios vyko Lietuvoje.

– Ar tiesa, kad šiuo metu esate surengęs septynias parodas? Papasakokite, ką reiškia dailininkui surengti parodą. Kokios ir kieno pagalbos sulaukiate?
– Gražiai išeksponuota tapybos paroda Kuršėnų kultūros centre baigėsi, ten erdvioje ekspozicijoje buvo 42 drobės. Parodos sumanytojas ir kuratorius –  šiaulietis Almantas Šlivinskas. Jis organizavo transportą, jo kolegos – renginio plakatą, kabinimą. Tai pavyzdys, kaip reikia padaryti autoriui šventę. Tik gaila, kad kuršėniškiai nepasikvietė paties parodos autoriaus – tokį priekaištą jiems turiu.

Almantas dar 1997m. padėjo surengti mano fotografijų parodą „Vaizdai“ Šiaulių fotografijos muziejuje. Štai kaip galima gražiai bendradarbiaujant 20 metų daug iniciatyvų rengti kartu. Jis taip pat labai daug prisidėjo prie mano istorinių Šiaulių maketo sukūrimo.

Kitos dvi man svarbios parodos šiuo metu vyksta Pagėgių pasienio rinktinės administracijoje bei M. Riomerio universitete Vilniuje. Prisistatau su savo Nidos tapyba ir šalia Kultūros ministerijos esančiame restorane „Gardumėlis“. Tik ką baigėsi viena paroda Juodkrantėje, L. Rėzos kultūros centre.

Dabar ruošiuosi parodai Kijeve, Dailės akademijoje, į kurią pakvietė pats akademijos prezidentas Aleksejus Čiabikinas. Šiai parodai reikės pagalbos, nes pervežant meno kūrinius yra daug nemalonių formalumų, o vežant diplomatiniu paštu viso to galima išvengti. Vienam mano bičiuliui iš Kijevo muitinė atėmė visus paveikslus prie Ukrainos-Baltarusijos sienos.

– Nemažai parodų surengė jūsų žmona Skaidrė Butnoriutė. Kokių? Tai ji daro pati ar padedate jūs?
– Žmoną Skaidrę sutikau Šiaulių centre, netoli savo vaikystės namo, 1992 m. Ji buvo Šiaulių universiteto ketvirto kurso studentė. Viskas kažkaip simboliška.

Tiesiog be Šiaulių nieko negaliu savo gyvenime projektuoti. Šiauliai turi kažkokią aurą, skambesį ir aišku – dvasią... Viskas labai sava, artima ir paslaptinga. Šiauliai man yra brangūs – kaip tikinčiam šventovė. Nuolat Šiaulius sapnuoju, vaikystės ir jaunystės įspūdžiai nuolat sugrįžta skirtingais pavidalais.  Dar jaunystėje tikėjau, kad savo žmoną sutiksiu būtent Šiauliuose. Skaidrė šiuo metu daug dirba mokykloje dailės mokytoja eksperte ir jaunimo centre „Mes“ Vilniuje. Ji – viena iš sveikatinimą propaguojančio projekto „Baimės laboratorija“, kuriame taikomi įvairūs meno terapijos metodai, įkūrėjų. Tapybos parodas Skaidrė rengia nuolat, tyliai, be reklamos. Ir štai ką tik ją pakvietė galerija „Dornenhaus“ surengti 2019 m. personalinę parodą Vokietijoje, vienoje istorinėje menininkų kolonijoje.

Jau dėliojamės planus 2019 m.: yra suplanuotos trys mūsų bendros parodos pavadinimu „Gyvenimas kartu(s)“ ir taip pat viena Šiauliuose.

Šiuo metu jos 50 drobių personalinė paroda eksponuojama Vilniuje, Lietuvos automobilių kelių direkcijoje. Atidarymas buvo gera proga sukviesti ir vėl susitikti su draugais ir kolegomis. Autorinę parodą rengianti dailininkė savo drobėse pasakoja apie moters pasaulį ir vidinės ramybės paiešką.

Skaidrės darbai nutapyti abstraktaus ekspresionizmo stiliumi, o pagrindinę parodos dalį sudaro darbų grupė „Romantizuoti peizažai“. Šiuos darbus menininkė teigia sukūrusi po Armėnijos, Vokietijos, Estijos, Nepalo, Paberžės ir Nidos plenerų. Jos darbai buvo eksponuoti parodose Lietuvoje ir užsienyje daugiau kaip 90 kartų.

Mudviejų jungtinės parodos šiemet jau buvo Kelmės galerijoje ir Naujosios Akmenės bibliotekoje. Labai apsidžiaugėme, nes organizuojant svetingiems žmonėms – Eugenijai Buivydienei ir Zitai Sinkevičienei – kiekviena paroda autoriams yra didžiulė šventė.

Šiemet mudviejų drobės kartu kabėjo Kathmandu (Nepalas), Hanryu ART-2018 (Pietų Korėja) ir dabar Charkove (Ukraina) parodose. Daug kur mūsų darbai keliauja. Dar mano ir Skaidrės drobės yra kartu eksponuojamos Vilniuje, Užsienio reikalų ministerijoje – paroda skirta Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui paminėti.

Skaidrė yra pati labai savarankiška, bet kartais ir vyras su malonumu gali pasitarnauti – nudažyti jos paveikslams rėmelius.

– Keliuose šiais metais pleneruose esate dalyvavęs ir kelis iš jų pats surengėte? Kas skatina jus imtis šios sunkios organizacinės veiklos?
– Jau senokai jų tiek buvo, kiek šiemet – net septyni, vienas po kito. Balandžio mėnesį vyko Nepalo kalnuose. Net pusę metų keliavau po tarptautinius tapybos plenerus – iš vieno į kitą. Ramesni buvo tik du: „Dvilypio slėnis“ prie Molėtų ir Vievio, nes juose buvau tik dalyvis.

Savo unikalumu išsiskyrė Bitėnų pleneras, vykęs šalia Rambyno kalno. Jame ant dvimetrinės  medinės plokštės nutapiau „Du titanus“ – Vydūną ir Martyną Jankų. Buvau šio tarptautinio renginio kuratorius, galėjau laisvai rinktis dailininkus. Pasikviečiau Armėnijos, Gruzijos, Ukrainos, Lenkijos bei Lietuvos dailininkus. Dalyvavo du šiauliečiai – Vilius Biskis ir Benas Alejūnas, vilnietis Gintaras Palemonas Janonis, S. Butnoriutė, N. Kujelytė,  A. ir A. Kaspučiai. Pleneras buvo skiriamas Vydūno 150-mečiui.

Kitas mano kuruojamas – taip pat jubiliejinis – pleneras buvo skirtas Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui: pirmą kartą miesto istorijoje kartu su Pagėgių bendruomene surengėme čia tapybos plenerą. Dalyvavo jame ir šiaulietis Kazys Bimba.

Daugiausia jėgų atėmė Druskininkų pleneras, nes atvyko apie dvidešimt užsieniečių iš egzotinių šalių: Šri Lankos, Indijos, Jemeno, Jungtinių Arabų Emyratų, Kanados, Danijos, Rusijos, Lenkijos. Tapėme Liškiavos bažnyčioje, Rambyno slėnyje ir Druskininkuose. Džiaugiuosi stipria radviliškiečio Ramūno Dagio tapyba – jis buvo mūsų plenero pažiba.

Daug netikėtumų ir atradimų turėjau tapybos plenere Ukrainoje, Tulčino mieste, netoli Vinicos. Pasienyje lenkų muitininkai po 5 val. laukimo įsakė su visais daiktais eiti į patikrinimo punktą. Šviežius, tik ką nutapytus paveikslus palikau autobuse – netįsiau į kontrolės postą, jų net nežiūrėjo... Taip darydavome tik prieš 20 metų.

Šių metų mano paskutinis tapybos pleneras vyko Nidoje, kuriame dalyvavo ir šiauliečiai Antanas Šeronas ir Romualdas Balinskas. Visi kartu, per 20 tapytojų, susirinkome prieplaukoje ir tapėme jachtas, kurėną, laivelius. Kai renginyje yra daug užsieniečių, jie nori grupinės akcijos, bendrumo. Kas skatina imtis šios sunkios organizacinės veiklos? Plenerai tapytojams reikalingi, nes tai viena iš atsinaujinimo formų. Mūsų kūryba vyksta vienumoje, tyloje, studijoje, kurioje mes dienų dienas gyvename užsidarę kaip vienuoliai. Ten daug tenka mąstyti ir apmąstyti. Visi ieškome prasmės ir kūrybinio įkvėpimo. Aš pasakyčiau, dirbtuvėse yra daug meditacijos.

Pleneruose viskas nauja ir paslaptinga. Atvyksta egzotinių šalių dailininkai, kaip šiemet Druskininkuose ir Nidoje, jie visai kitaip ir piešia, ir tapo.

Viena iš vertybių – santykiai su kitos kultūros ir dvasinio nusiteikimo žmonėmis. Kur daugiau gali taip bendrauti? Paklauskite Antano Šerono, lai papasakoja, kaip jam patiko šie dailininkai iš Azijos.

Organizuoju, nes tai darau jau 25 metus, ir jau išmokau – tai dar viena mano profesija. Aišku, dažnai tenka išgirsti ir priekaištų, jie dažnesni nei padėkos žodžiai. Šiandien žmonės labai išlepę, tingūs, miesčioniškumo labai daug.

Mano apsilankymai Indijoje, Nepale, išmokė grūdintis, paprastumo ir susitaikymo. Viskas, kas aplink mus vyksta, yra Aukščiausiojo valioje (netikinčiam, sakau, kad tai karmos pasekmė). Negalima pasikliauti vien protu ir savimi. Mums bruktas ateizmas kaip reikiant pasidarbavo, todėl šiandien mes tiek daug pykstamės ir prieštaraujame tiek valstybiniame gyvenime, tiek Dailininkų sąjungoje. Nebemokame susikalbėti, negerbiame vyresnių ir pagal amžių, ir pagal laipsnį ar pareigas. Rytuose daug pagarbos ir nuolankumo. Jų tradicijos iki šiol išliko labai stiprios.

Tikrai skaudu, kad prisidengę demokratijos ar globalizmo skraiste mes tolstame nuo mūsų tautinių, nuo mūsų bočių tradicijų. Kad mes suvoktumėme, kokia mūsų lietuviška auka buvo, jog mes turėtumėme visą šį mus supantį gėrį, iš karto taptumėme pakantesni vieni kitiems. Labai visiems linkiu taikytis ir taikyti visus, kurie aplink mus yra nelaimingi, suirzę ar pikti. Padėkime vieni kitiems.

– Kokių institucijų, kolegų ir meno mylėtojų vertinimų sulaukėte už Lietuvos dailės, kultūros propagavimą užsienyje?
– Sudėtingas klausimas, nes visos tapybos parodos ir plenerai yra rengiami be jokios tiesioginės paramos iš Kultūros ministerijos. Ši institucija paskutinį kartą rėmė tik mūsų Lietuvos tapybos parodą, skirtą ekspresionizmo šimtmečiui Berlyne. Praėjo jau daug metų.

O panašias tapybos parodas, ypač Nidos tapybos plenerų kolekcijos, per pastaruosius metus surengėme Prahoje, Maskvoje, Taline, Rygoje, Minske, Krokuvoje (Miechove), Delyje, Kathmandu. Planuojame 2019 m. organizuoti ir Kijeve.

Vertinimas yra tiesioginis, gyvas, bendraujant su konkrečios šalies institucijomis ir dailininkų organizacijomis. Pagalbos ir dėmesio susilaukiam iš LR Užsienio reikalų ministerijos, nes be mūsų ambasadų tiesioginės pagalbos būtų sunkiau organizuoti ir pervežti meno kūrinius.

Be abejonės, padeda ir Nidos savivaldybė, Nidos kultūros centras „Agila“ bei vienas vilnietis – privatus asmuo.
Aišku, reikia turėti daug idealizmo, nes finansinės grąžos nėra, jokių pardavimų nėra – visos šios parodos yra nekomercinės. Tik bendradarbiaujant  įmanoma tokia veikla, nes kitaip patrūksi.

Šiai veiklai aš aukoju daug laiko, gerai suvokdamas, kad visa tai kažkas turi daryti.

Mano 1999 m. įkurta menininkų asociacija „Tiltas“ vienija jau apie 400 dailininkų visame pasaulyje. Mes kasmet nutiesiame draugystės tiltus su vis kita šalimi. Užpernai buvo Armėnija,  prieš tai – Indija, pernai – Nepalas, šiemet – Ukraina.

Didžiausias mano šių metų laimėjimas ir sėkmė – tai Vydūno metais nutapytas Vydūno portretas. Jis buvo užsakytas Pagėgių savivaldybės ir iškilmingai mero Virginijaus Komskio padovanotas Pagėgių Vydūno vardo bibliotekai. Tapant šia drobę labai padėjo šiauliečio Kazio Bimbos gera nuotaika ir palaikymas. Jis pats šalia labai sąžiningai tapė Pagėgių evangelikų bažnyčią.

Tik gera būsena, draugystė ir įkvėpimo nuotaika yra meno žmogui patys geriausi vitaminai. To palinkėčiau ir sau, šiuo metu tapant Simono Daukanto portretą.

–  Kada ir su kokiais darbais ruošiatės grįžti į gimtąjį miestą – Šiaulius?
– Jau sutarta, kad viena mano jubiliejinė paroda bus gimtajame mieste – Šiauliuose. Per gyvenimą yra tiek visko nuveikta, kad kartais būtina stabtelėti, atsigręžti atgal, ištraukti niekur neeksponuotas drobes ir savęs paklausti, kas visa tai padarė.

Studijoje yra šimtai drobių, niekada niekur nerodytų, kaip aš kartais pasiteisinu – tai nebaigti darbai. Mano tapybos profesorius Kęstutis Zapkus, dar studentaujant man sakydavo: negalima metų metus palikti nebaigtų drobių....

Tad pasistengsiu parodai bent dalį jų užbaigti ir atvežti į Šiaulius linksmų, pilnų gyvenimo ir pozityvių spalvų.

Dailininkas S. Kruopis prie savo naujojo paveikslo „Vydūnas“. Fone Sauliaus tapybos paroda.
S. Kruopio archyvo nuotr.

Vievio plenere S. Kruopis tapė Vievio bažnyčią.
S. Kruopio archyvo nuotr.

S. Kruopis su savo 3 sūnumis: Eigirdu (istorikas), Karoliu (studentas Anglijoje) ir 12-mečiu Vilhelmu.
S. Kruopio archyvo nuotr.