facebookgoogle twitter instagram youtube krepselis

darbo laikas

telefono nr el pastas

„Laiptų galerijoje“ buvo atidaryta Loretos ir Ričardo Zdanavičių tapybos paroda „Pavasaris rudenį“. Personalinę savo kūrybos parodą „Laiptų galerijoje“ autoriai surengė pirmą kartą, nors susipažinti su menininkais miesto meno mylėtojai galėjo 2015 metų plenere „Šiaulių Monmartro Respublika.“ Parodoje pristatoma R. Zdanavičiaus tapyba ant popieriaus ir L. Zdanavičienės aliejinė tapyba ant drobės. Du sutuoktiniai, du metų laikai ir dvi parodos, kurios ne tik išsiskiria savitu stiliumi, spalvine raiška, vaizdine tematika, bet ir susijungia. Kaip sako menininkų šeima, kai kurie darbai gimė dirbtuvėse tapant petį petin surėmus, o kiekvienas naujas darbas sulaukia antrosios pusės aptarimo, paskatinimo.

Ričardas: Nuo pat gimimo turiu sąsajų su menu. Praktiškai gimiau Dailės institute. Esu tapytojas- restauratorius. Esu baigęs Vilniaus dailės akademijos vaizduojamosios dailės specialybę. O nuo 1988 metų dalyvauju parodose ir meniniuose projektuose. Per tiek metų esu jau surengęs 18 personalinių parodų, dalyvavęs daugiau nei 70 grupinių parodų Lietuvoje bei užsienyje. Mano tėvai nėra menininkai, todėl manau, jog mane pats menas pasirinko savaime. Pamenu, kai pradėjau domėtis spalva, jos poveikiu. O kadangi mėgstu ir moku piešti, tai pritaikiau savo sugebėjimus kūryboje.

Ar pirmą kartą savo parodą pristatėte Šiauliuose?
Ričardas: Ne, jau ne pirmą kartą. Aname tūkstantmetyje buvo eksponuojama Šiauliuose mano paroda „Dialogas“ Šiaulių dailės galerijoje.

Kodėl dabartinę parodą surengėte kartu su žmona. Dviese gal drąsiau?
Ričardas: Kodėl? Na net nežinau kodėl. Gal todėl, kad mes tapome dviese ir matome per petį, kas ką daro. Be to, man net smagu buvo daryti šeimyninę parodą. O dar į parodos atidarymą atvažiavo padainuoti dukros. Esame skirtingi ir tai neišvengiama, todėl ir darbuose atsispindi mano ir žmonos skirtumai, išskirtinumas, tačiau esame viena šeima ir tai mus jungia.

Parodos pavadinimas „Pavasaris rudenį“. Kaip jį paaiškintumėte?
Ričardas: Galėčiau gudriai aktualiai pasakyti net žiūrint į lietingą pavasarišką dieną. Atrodo, jau kalendorinis pavasaris, o lyja kaip žvarbų rudenį. Tačiau ne čia pagrindinė mintis. Norėjome parodos pavadinimu pasakyti, jog kiekvienas einame į savo gyvenimo rudenį. O jausmai išlieka, kad ir kiek metų mums bebūtų. Nesvarbūs metai, tačiau emocijos, jausenos, jautrumas svarbus tiek šešiolikamečiui, tiek vyresnio amžiaus žmogui. O ypač – meilė gyvenimui.

Jūsų darbuose labai ryškiai vaizduojama moters figūra.
Ričardas: Paprasčiausiai vyrai yra muskulatūros pradas, kalnai, olos kaip Skandinavijos. O moterys – tai mūsų pajūris, mūsų smėlis, mūsų žaluma, pievos. Manau, vaizduoti moterišką kūną yra savotiška pagarba moteriai. Be to, man labai patinka vaizduoti moters figūrą, nes paprasčiausiai ji man graži. Nežinau, kiek ji yra graži žiūrovams, tačiau ją vaizduodamas mėgaujuosi kaip kūrėjas.

Man graži moters plastika, jos rankos, kojos linkiai  – visas moters siluetas gražus. Iš moters figūros galima ir arką pasidaryti, galima vaizduoti ir sūpynes, drambliukus ar karuseles vaikams. Galima su moters figūra labai įvairiai žaisti tapant. Archajiškas vandens apeigų ir apsiplovimo motyvas sustiprina santykį tarp savęs ir kito, tarp tavęs ir manęs. Nemažai mano darbuose galima įžiūrėti lengvo lietuviško mito, tačiau moters vaizdas pats žaismingiausias.

Ar ši paroda skiriasi nuo buvusių?
Ričardas: Bandžiau kažkaip ir į abstrakcijas leistis kuriant. Tačiau grubumas netiko, nes man labiau patinka žmogaus kūnas. Todėl grįžtu vėl prie figūratyvo darbuose. Ir leidžiu į savo stilistiką įvesti plastiką. Mano darbai, manau, jog tuo ir turi išskirtinumą. Kiekvienas mano vaizduojamos moters kūnas turi ryškų kontūrą. Manau, jog storas kontūras tampa dalis tapybos, kuris papildo foninę raišką. Taip mano darbuose rišasi pats fonas kaip spalva su kontūru.

Po vienos parodos pavadinimu slepiasi dvi išskirtinumu pasižyminčios moters ir vyro ranka tapytų darbų parodos. Kaip vertinate žmonos kūrybą?
Ričardas: Manau, jog mano žmonos darbai – tai lietuviškų tradicijų atšaka, kai per kūrybą atsigręžiame į savo baltiškąsias šaknis, prisimename apeigines ir ritualines tradicijas. Daug darbų kūrėme kartu. Pasitaiko tokių momentų, kai mes vienas kitam patariame, tačiau per tiek metų jau turime suformavę savo stilių, todėl kartais patarimai visai nereikalingi, nes tapome taip, kaip norime patys. Besiruošdami pristatyti savo parodą Šiauliuose su žmona tarėmės, kokius darbus reikėtų vežtis. Per tiek metų jų daug susikaupė, todėl rinktis buvo iš ko. O kai daugiau darbų, lengviau atrinkti geriausius. Juk ir miške grybaujant lengviau atsirinkti baravykus iš visų grybų, jei jų yra daug priaugę. Taip ir su darbais. Manau, jog  kuo daugiau  menininkas darbų sukaupia, tuo tik geriau. Vadinasi, jis dar kaip grybas nekirmija ir gali kurti.

Iš kur semiatės kūrybinių idėjų?
Ričardas: Iš visur, iš aplinkos. Kartais einu per parką ir pamatau gražų siluetą. Atkreipiu dėmesį į judesius. Šį vaizdą užfiksuoju savo biokompiuteryje ir, kai einu dirbti, bandau kartoti regėtus vaizdus. Tačiau pastebiu, jog neretai tokie vaizdai atvirsta į visiškai kitokią, nei matytą, kompoziciją. Popieriuje neaišku, kas gims: ar mauduolė moteris, o gal išryškės kur beeinančios moters siluetas. Kiekvieną kartą vis kitaip. Dažniausiai būsimo darbo eskizas būna tik galvoje. Kai yra mintis, per daug nesigilinu kaip ir kas – duodu sau kūrybinę laisvę. Kartais patinka netikėtai maišyti spalvas, piešimo priemones. Kiekviena priemone išgaunamos skirtingos spalvos. Net ta pati geltona vienokia išgaunama pieštuku, o visai kitokia akvarele. Kai kurios geltonos spalvos yra blokinės, sunkiau absorbuojasi. Švarią geltoną sunku išgauti, nes ji greit susipurvina. Manau, jog niekas nedraudžia eksperimentuoti ir į savo kūrybą įvesti daugiau medžiagų, formų, spalvų. Ne kartą esu kūryboje naudojęs rašalą, tušą, statybinį pinoteksą, rūbų dažus. Esu išbandęs kiaušinių lukštų nuovirą su arbata ir tirpią kavą savo darbams.

Ar darbuose jūsų žmona nebando atpažinti savęs?
Ričardas: Nepavyduliauja, tikrai. Prisimenu dailės institute vakarinius piešimus, kurie man buvo patys smagiausi. Ne veltui domėjausi žmogaus anatomija, tyrinėjau judesius. Man kuo sudėtingesnė moters figūra, tuo smagiau tapyti. Dabar pristatome bendrą šeimos parodą. Manau, kad tie meilės jausmai dar neužgesę mano šeimoje, todėl čia darbai regeneruojami, norisi toliau kurti, vystyti savo kūrybą. Nors pastebiu, jog dabar daugiau dekoratyvumo atsiranda mano kūryboje.

Ar seni darbai gali būti prikeliami naujam gyvenimui?
Ričardas: Aš nevengiu perkurti savo darbų. Ruošiantis naujai parodai kartais apžvelgiu turimus darbus. Pasitaiko, kai seniai pamirštas darbas, kuris yra apsitraukęs patina, yra šiek tiek papildomas ir taip suaktyvinamas naujam gyvenimui. Tokie žaidimai kontrastuojami. Visiškai nesigėdiju senus darbus patvarkyti, kad jie spalviškai geriau atrodytų.

Ar lengva menininkui rasti savo išskirtinumą?
Ričardas:  Esu ne kaip visi. Mažai menininkų savo kūryboje naudoja storą kontūrą. Ne visi taip drįsta, nes galvoja, jog tai kūrybiniam darbui suteikia grubumo, bet man atrodo, jog kontūras taip pat yra spalva, kuri papildo darbą. Labai jau neišsiskiriu. Esu toks, koks susiformavau per visą savo kūrybinį gyvenimą.

Ar menininkas iš meno duoną valgo?
Ričardas: Ir valgo, ir nevalgo. Visaip būna. Be to gyventi negaliu. Norisi gyventi drąsiau ir atsipūtus, tačiau visada norisi ir grįžti prie savo pamėgtų siužetų, prie savo darbų, dažų kvapo, dirbtuvės aplinkos. Tai, kas gera, vadinu laisvės pulsacija, kai galiu save išreikšti darbe per prisilietimus nuo pieštuko iki rašalo ar aliejinių dažų drąsaus potėpio. Esu normalus žmogus, kaip visi: norintis eiti į teatrą, norintis pavalgyti ir grįžti prie savo terpės, nes man mano darbas tikrai mielas. Todėl kiek galiu, tiek dirbu. Papildomai dar restauruoju, užsiimu molbertine tapyba, darau polichromines skulptūras, kurių dėka prisiduriu savo egzistencijai.

Ar menininkai pokštauja?
Ričardas: Kai menininkai per daug prisivaišina plenerų metu, atsitinka įvairiausių kuriozinių situacijų. Kartais mes meną darome net iš maisto. Gal ir per daug tada pokštaujame, bet menininkai visada daugiau sau leidžia. Tačiau ir maistas turi labai daug spalvinių derinių, formų. Ypač būnant gamtoje norisi kurti dialogą su jūra, mišku. Kartais gamta sako, jog galima pažiūrėti, kaip viskas gražu aplink. Pažaisti, o ne tik kurti meną vardan meno.

Ar svetimas miestas Šiauliai?
Loreta: Nesvetimas. Yra buvę giminių iš Šiaulių. Šiame mieste palaidotas mano dėdė partizanas Lapšinskas. Vaikystėje dažnai atvykdavau pasisvečiuoti pas giminaičius. Dabar Šiauliuose giminaičių nebelikę. Tad gal atitolo kiek Šiauliai nuo mano gyvenimo. Dažnai mano darbai dalyvauja parodose kituose miestuose, tačiau pati niekada nevykdavau į jų atidarymus. Šiauliuose pirmas kartas, kai parodos atidaryme dalyvauju ir aš pati. Šį kartą padariau išimtį ir džiaugiuosi, jog Šiauliuose rengiama mūsų šeimos šventė, kai parodos atidarymo proga net dvi dukros kartu atvažiavo. Šiauliuose net jaukiau ir drąsiau visiems kartu. Manau, jog mažesniuose miestuose menininkai sulaukia daugiau dėmesio ir yra reikalingesni. Vilniuje ir taip daug renginių vyksta, tad mažai ką ten galima benustebinti.

Kada pamilote meną?
Loreta: Tikriausiai menininkai visi tampa mylintys meną jau vaikystėje. Mano siekiai buvo mokytis Dailės akademijoje. Prisimenu tuos gražiausius metus, kai stojau ir neįstojau. Kai labai daug reikėjo įdėti pastangų. Man tai pats pats gražiausias ir šventas laikas. Dabar manau, jog esu savo vietoje ir visą gyvenimą dariau tai, ką turėjau ir norėjau daryti. Jaučiuosi tapydama pilnatvę.  Galėčiau ir netapyti, nes dirbu pedagoginį darbą ir iš jo gyvenu, tačiau man labai svarbi ir tapyba.  Parodose dalyvauju jau nuo 1990 metų. Per tiek metų jau esu surengusi 11 personalinių parodų ir dalyvavau gal 70 grupinių parodų.

Parodoje „Pavasaris rudenį“ daug liaudiškų motyvų: iš močiutės skrynios ištrauktos užuolaidos plaikstosi vėjyje, ant palangės stovi žydintys amariliai. Iš kur ši tematika jūsų darbuose?
Loreta: Viskas liejasi iš vidaus. Niekada nieko nekuriu specialiai. Manęs niekada nepaleidžia augalai. Kai dingsta kūrybinės idėjos, visada galiu tapyti augalus, gamtą. Tai neišsemiama mano tema. Gal todėl, kad ir mano namuose yra apkrauta augalais visa palangė. Darbuose daug ir tradicinių liaudies motyvų. Tačiau nei viena kompozicija nekuriama specialiai.

Darbus tapote kartu su vyru?
Loreta: Dabar rečiau dirbame kartu. Seniau dalijomės dirbtuvėmis, o dabar aš dažniausiai dirbu namuose. Tačiau visada aptariame su vyru, ką kuriame, kokie planai laukia. Kartais net nežinau, iš kur vienas ar kitas darbas atsirado. Paprasčiausiai tapau ir gimsta darbas. Gyvenimas duoda daugiau pareigų, tad viską turime suspėti padaryti.  Mano visi darbai ateina be skausmo ir kančios, o su didžiule laime ir malonumu. Manu, jog kiekvienas paveikslas turi nugyventi savo gyvenimą dirbtuvėse. Kai kurie yra tapomi, pertapomi. Tačiau tai normalu. Taip jie brandinami.

Ar menininkų šeimoje jaučiama konkurencija?
Loreta: Ne. Mane visada Ričardas palaikė. Gal jei ne jis, nebūčiau iki šiol kūrusi. Jis visada skatindavo dalyvauti parodose. Mes niekada nekonkuravome, o atvirkščiai – džiaugiamės vienas kito sėkme.

Ko reikia šiuolaikiniam menininkui, kad jis išsiskirtų iš kitų, būtų įdomus visuomenei?
Loreta: Dabartiniai menininkai yra pasikeitę. Taip pat pastebiu, jog grynosios tapybos yra daug mažiau. Dabar aktualesni įvairiausi performansai, objektai, instaliacijos, dominuoja ne jausmas, o mąstymas. Reikia visko šiuolaikiniame mene, tačiau manau, jog svarbiausia menininkui būti nuoširdžiam, kad jis patiktų pirmiausia pats sau ir nepataikautų kitiems. Kai kurie vyresni menininkai net pyksta ant jaunesniųjų, jog jie reiškiasi kitaip, tačiau mes visi esame skirtingi ir reikia tai mokėti priimti.

Kaip jums kvepia tapyba?
Man labai patinka užuosti geležinkelio kvapą, nes esu augusi prie geležinkelio. Dažai tapymui, man taip pat kvepia, tačiau ryškiausias emocijas sukelia prisiminimai apie vaikystę, kai vaikščiodavau šalia geležinkelio. Prisimenu, kai mano tėvai kėlėsi iš Tauragės gyventi į Vilnių ir tai padaryti buvo labai sunku vyresnio amžiaus žmonėms. Tada iš tėvų sodo iškasiau kupstą žemių su spanguolėmis, kurias parsivežiau į Vilnių. Nuo tada ir pradėjau tapyti tautosakiniais motyvais. Galbūt remiantis savo pačios istorija. Tą brangų žemės kupstą esu nutapiusi ir šį paveikslą atvežiau parodyti ir šiauliečiams.

04 08 2016 15

L.  Zdanavičienės kūryboje atsispindi lietuviškos tradicijos, dažnai vaizduojami gamtos motyvai.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

04 08 2016 14

R. Zdanavičius dėmesį skiria moters kūno vaizdavimui. Anot jo, moters kūnas labai plastiškas, jos figūra meniška, išraiškinga.
Artūro STAPONKAUS nuotr.

04 08 2016 17

Į parodos atidarymą Šiauliuose atvyko visa  Zdanavičių šeima. Parodos atidaryme koncertavo World Music grupė „Laiminguo“ (dukros Dorotė Zdanavičiūtė, Agota Zdanavičiūtė ir Rytis Girskas).
Artūro STAPONKAUS nuotr.

Kitame numeryje

Į viršų