A.Burba: „Juk žmogiškosios vertybės yra amžinesnės, jos turėtų ir būti kultivuojamos. Būties normatyvai nėra kuriami su industrinėmis naujovėmis, su politinių partijų griovimais ar pereinant iš vienos į kitą.“

Ramunė DAMBRAUSKAITĖ
„Laiptų galerijoje“ – Augustino Virgilijaus Burbos piešinių ir grafikos paroda „Baltame lauke“.
Menininkas yra vienas ryškiausių šiandieninės Klaipėdos grafikų. Už kūrybą grafikos srityje 2014 m. A. V. Burba apdovanotas Lietuvos dailininkų sąjungos Auksiniu ženklu. Paroda „Baltame lauke“ – antroji šio menininko piešinių ir grafikos paroda Šiaulių „Laiptų galerijoje“. Menininkas dar prieš parodos atidarymą dalijosi įspūdžiais iš Venecijoje vis dar vykstančios bienalės. Pasikalbėjome ir tais klausimais, kuriais pamąstome kiekvienas iš mūsų. A. Burbos pasiteiravus, kokios asmenybės jį žavi, paaiškėja, kad pirmiausiai tos, kurios yra sąžiningos, stiprios ir pirmiausiai vertinančios žmogiškąsias vertybes.

– Dalyvavote Venecijos bienalėje.
– Taip, tai kas antrus metus vykstanti aukščiausio rango pasaulinė meno paroda. Iš visų žemynų atvyksta įvairiausių valstybių menininkai parodyti, ką daro šiuo metu su menu. Ji tęsis iki lapkričio pabaigos. Tad gegužę kaip žiūrovas išvykau pasižiūrėti, kas naujo.

– Kas pasirodė įspūdinga?
– Vaizduojamoji dailė yra tarsi pasitraukusi į antrąjį planą ir nebėra tokia reikšminga. Buvo ir tapybos, piešimo dalykų, o grafikos tokios kaipo estampinės beveik nemačiau – niekas nebepristatė. Pastebėjau, kad daugiau linkstama prie sudedamųjų dalių menų, kurie jungia ir vaizdą, ir garsą. Tai – performansai, instaliacijos. Galingosios valstybės – JAV – paviljonas, galima sakyti, išsidėstęs visuose keturiuose kambariuose ir čia pasireikšta visomis raiškos priemonėmis – ir piešiniais, ir garsu, ir kinu…
Tu tiesiog eini per patalpas ir maksimaliai išgyveni šiuolaikinėmis vaizdavimo priemonėmis žmogaus humanizuotame lauke gyvenimą. Be paniekos politikavimui, ekonominėms krizėms išlaikyta bienalės linija – šiemet kultūros festivalis buvo toks, kuriame nereikia šnekėti apie militaristinius dalykus, apie slogučius ir baimes. Pastebėjau, kad kūrėjai žmogų tiesiog tempia atgal į gamtą.
Transliuojamoje JAV videoinstaliacijoje dvi merginos ir trys vaikinai vaikšto po kažkokias erdves, jokių didelių šnekų – daugiausiai kūno kalba. Be didelio siužeto, be didelės vaidybos tu pajauti, kad žmogus gali gyventi laimingas po saule. Jaunas, neschematizuotas, nestandartizuotas, profesiškai neprofiliuotas žmogus vaikšto po gamtą. Tad stebina, kad tokia didžiulė ir galinga pasaulio valstybė pasiilgusi tokių dalykų. Ir žmonėms rodoma, kad, ko gero, reikia gyventi šitaip po saule. Patiko ir kitų valstybių menininkų idėjos.
Bet tai, kad žmonės turi problemų – tai jau yra tarsi už borto, koncentruojamasi į susimąstymą, kur tu gyveni, kas tu Žemėje, kas yra kosmosas.

– Grįžtant į Lietuvą. Jus žavi istorinės asmenybės. O gal ir dabartinės?
– Mane žavi visos figūros, kurios sąžiningai ir stipriai parodo savo poziciją – nesvarbu, ar tai kultūros, ar meno pozicija. Aš esu menininkas, tad už šių pastarųjų pozicijų man ir norisi užkliūti. Didžiausia atspara – dievybės samprata, čia žmogus labai ilgą tarpsnį ganosi.
Ir Žemės visame rutulyje, pagal istoriką A. Bumblauską, atrodo, šešios civilizacijos religinės struktūros išsivystė ir iki mūsų atėjo.
Kiekviena nacija turi meno pakraipų su -izmais. Ta reiškia, kad reikia teikti pirmenybę aniems mąstytojams, kurie mąstė apie būtį. Europiečiai, euroazijiečiai, euroamerikiečiai – visi turime tą europinę mąstymo struktūrą. Tibetas turi savąją, arabai – savo, fundementalistai – savo.
Itin esu pajutęs visų gamtos modulių vientisumą. Tad mes neturime taip toli blaškytis, nes gamtoje vyksta amžini procesai.
Mane veikia grožinė literatūra. Mes išaugome su Sigito Gedos, Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus poezija... Dabar man patinka klaipėdietis Gintaras Grajauskas, o ir vienas toks poetas, kuris pasakė trumpiausią eilėraštį: „uodo kojelė trakšt“. Štai ir visas eilėraštis. Tik poeto pavardės dabar neatsimenu. Kai žmogus šitaip geba asocijuoti pojūtį ir jaučia žodžio skonį, tai yra velniška jėga. O šitą frazę teko išgirsti per Druskininkų poezijos rudenį, čia vyko vakaronė ir poetai varžėsi, kas sukurs trumpiausią strofą. Beje, už šitą strofą šiam poetui buvo labai paplota.
O jeigu kalbėtumėme apie politikus, tai pirmiausia jie turi būti velniškai stiprūs humanitarai, o paskui tik politikai.

– Ką turite galvoje?
– Juk žmogiškosios vertybės yra amžinesnės, jos turėtų ir būti kultivuojamos. Būties normatyvai nėra kuriami su industrinėmis naujovėmis, su politinių partijų griovimais ar pereinant iš vienos į kitą. O žmonės humanitarai turi kitą kultūrą, jie nedaro sau individualios karjeros ir jaučia aplinką suprasdami, kad žmogus yra šitos aplinkos produktas.
Kiti galbūt viso to nejaučia. Nelabai sutikčiau, kad valdžioje esą negali būti kažkokio vadinamojo klano. Dažnai spaudoje sakoma, kad štai klanas atėjo į valdžią.
Kai esą priimi pažįstamą žmogų dirbti, tai jau yra baisiai negerai. Nelabai su tuo sutikčiau. Jeigu žmogus yra kultūringas, jis ir priims kultūringą darbuotoją dirbti. O kas čia tokio, jeigu jis artimiausiai pažįsta tą žmogų. Bet gyvenime visko būna, kartais ir paragavęs torto galbūt siekia nusilaužti jo ir daugiau. Bet kuo platesnio humanitarinio išsilavinimo žmogus, tuo tokio blogio atsitinka mažiau.

– O kokie menininkai jus žavi?
– Esu vaizduojamojo meno šalininkas. Patinka kuriantys stiprius darbus, tad žaviuosi ir jaunąja karta, kurioje yra tokių kūrėjų. Mūsų mokytojai, kurie buvo vyresni – na tu pabandyk A. Gudaitį perspjauti arba visą tą tapybos mokyklą.
Dabar su tapybos priemonėmis gali brandinti technologijas, eksperimentuoti. Pavyzdžiui, Japonijoje atrodo gimė tas fenomenas: nesvarbu, ką tu nutapei, svarbu, kad tu „bovijaisi“ su dažais. Dvi valandas po darbo pailsėjai sau taškydamas dažus... Be abejo, ir tai yra vertybė.
Bet nešti darbą kaip vaizduojamosios tapybos objektą ir rodyti mokiniams: va, žiūrėkite – kokia gera tapyba, o A. Gudaičio Šiuolaikinio meno centre nebeleisti pakabinti, nes pasenę, negera, tai toks požiūris yra „chunveibiniškas“ požiūris.

– Bet menas – tai žaidimas…
– Nuo buities, nuo kūno palaikymo procesų medžiaginiais dalykais pakyli prie dvasios ir viskas ten yra žaidimas. Dvasia yra paslaptis.
Štai po darbo nusipirkai maisto – labai skauda skrandį, kai esu nevalgęs. Tikrai aš 5 dienas nevalgysiu ir šis žaidimas žlugs, o tiksliau čia jau negaliu žaisti – vandens reikia ir kitko gyvybei palaikyti. O poeziją sukurti galiu būdamas alkanas ir nealkanas.

– Koks jūsų santykis su religija?
– Niekuomet nesakau, kad mene kažką tikrai atradau, nes galbūt rytoj sukursiu kažką geresnio. Tad ir religijoje aš žinau, kad nieko nesuprantu. Bet kai nueinu į bažnyčią, kur vyksta apeigos, sklinda muzika ir tekstai, aš mąstau ir tyrinėju tiek architektūros, balsų, teksto prasmių sintezę. Žinau, kad ta aplinka yra dėkinga mąstymui. Tai patogi erdvė pamąstyti apie būtį.
O žmonėms to reikia. Tik visa mano nuodėmė, kad esu labai išpuikęs, nes lyg ir jaučiu, jog man tarpininko nelabai reikia…
Juk aš pats žinau, kur padariau nuodėmę, suprantu, kad noriu save nugalėti, išmokti nedaryti tos nuodėmės. Aš puikiai žinau, kad tai galiu valdyti, kad kur esu blogas, galiu būti geresnis. O paprašyti pagalbos, kad man kažkas paaiškintų, kodėl buvau blogas… Na, niekur nesu sutikęs to, kuris man išaiškintų, kodėl toks buvau – nei psichologo, nei nieko.
Sklaidai visus poetinius klodus, kurie tokie jautrūs ir išmąstyti, turi sekcijas knygų ir nelabai randi atsakymų. Neturiu faktinių įrodymų, kad man tas ir tas padėjo tai padaryti.
Atėjo patirtis ir aš jaučiu, kad sugebu pats save valdyti. Bet negaliu eiti prie kito žmogaus ir prašyti – aš padariau nuodėmę, tu pasakyk Jam, kad man atleistų. Tuo labiau, kad po mėnesio vėl greičiausiai ją darysiu. Ir man tos kultūros nebeužtenka.
Štai gimė anūkė: akys švarios, kraunasi naujas dalykas, kuris bus žmogumi. Ji juda, jaučia, pravirksta ir sulig tuo matai, kad gyvenimo prasmė yra labai toli nuo maksimos. Čia ir yra gyvenimo prasmė. Net ir skaitytose knygose neradau, kad man būtų atskleistos kažkokios naujienos apie gyvenimą.

A. Burbos piešinių ir grafikos parodos „Baltame lauke“ darbai.