Gintaras Grajauskas – poetas, eseistas, dramaturgas, prozininkas, dainų autorius ir atlikėjas.

Pats G. Grajauskas prisipažįsta, kad visos šios veiklos jam yra labai svarbios ir mielos, bet vis tik jis labiausiai atsiliepia šaukiamas poetu.

Tad šilto ir nuoširdaus pokalbio metu mes pasikalbėjome ne tik apie poeziją, bet ir apie tai, kas ne vienos poezijos knygos autorių pastūmėjo pradėti rašyti pjeses, kaip jo gyvenime atsirado muzika ir kodėl Fiodoro Dostojevskio „Idiotą“  jis buvo išmetęs į šiukšlių dėžę.

– Kaip prisistatote?
– Nežinau, kuo toliau, tuo mažiau aš tikiu tais visokiais oficialiais apibūdinimais. Bet kita vertus, juk žmogui reikia kažkaip tai vadintis. Tai aš turbūt dažniausiai atsiliepiu šaukiamas poetu. Ko gero, čia visgi yra esminis dalykas. Tačiau lygiagrečiai yra ir kiti dalykai, kurie man taipogi mieli – ir teatras, ir dramaturgija. Tad tikrai negalėčiau pasakyti, kad esu vien tik toks ir joks kitoks. Na, o kalbant apie muziką, dainas, tai čia yra toks labiau, sakykime, hobis. Tačiau tai man irgi labai reikalingas vitaminas, be kurio būtų be galo sunku.

– Menais turbūt susižavėjote jau vaikystėje?
– Net nežinau, ar aš tokios labai jau meniškos sielos žmogus. Matyt, esu dvipusis.

Mano antroji pusė yra labai, sakyčiau, techninė. Man labai įdomu visokios naujos technologijos ir čia galbūt tėvo genai. Mano tėvas – vargonų derintojas ir jį galima pavadinti namudiniu išradėju.

Jam visą laiką buvo labai įdomu visokia techninė kūryba ir panašiai. Tad ir man tuo pačiu tai buvo įdomu. Taigi kažkaip manyje išliko šios abi pusės.

O literatūra mano gyvenime atsirado nuo skaitymo. Turbūt kaip ir visiems. Tik tiek, kad aš skaityti pradėjau nepadoriai anksti: man buvo treji metai. Ketverių metų aš jau buvau miestelio bibliotekos jauniausias skaitytojas. Apie tai tuo metu net laikraščiai rašė.

– Kodėl taip anksti pradėjote skaityti?
– O Dievai žino. Tiesiog mano devyneriais metais vyresnė sesuo ruošdavo pamokas, o aš vis pristodavau, nes man buvo be galo įdomu, kokie tie dalykai. Tad kažkaip savaime pradėjau skaityti. Vienu metu tėvai net drovėjosi su manimi išeiti į miestą, nes aš skaitydavau visus užrašus, kurie tik buvo – parduotuvių pavadinimus ir nevisai padorius užrašus ant sienų. Viską skaitydavau garsiai, iš eilės ir su dideliu džiaugsmu.

Paskui prasidėjo knygos, kurias aš rijau smarkiai. Be to, šios knygos buvo skirtos visiškai ne mano amžiaus tarpsniui. Tiesiog tai, kas buvo tėvų bibliotekoje, praktiškai viską ir perskaičiau, nes man buvo įdomiau tas suaugusiųjų pasaulis. Nors sunku pasakyti, ką toks vaikas galėjo suprasti skaitydamas, tarkim, kokį nors F. Dostojevskį. Bet aš skaičiau ir atsimenu, kad F. Dostojevskio „Idiotas“ mane labai nervino: kodėl ten tas Miškinas yra toks geras ir toks negudrus, kodėl jam taip viskas nesiseka. Pamenu, buvau tą knygą iš pykčio netgi išmetęs į šiukšlių dėžę. Bet paskui išsitraukiau ir skaičiau toliau.

– Ar prisimenate pirmąjį savo kurtą eilėraštį?
– Paties pirmojo eilėraščio tikrai nelabai pamenu, bet nemenka dalis iš tų ankstyvųjų eilėraščių yra pirmojoje mano knygoje. O pirmuosius eilėraščius parašiau tuomet, kai man buvo „niolika“ metų.

– Kas užkoduota jūsų poezijoje?
– Tiesiog tai yra tokie stebėjimai ir pamatymai. Stebi žmones, stebi gyvenimą, stebi visokius daiktus, stebi, kaip jie vienas su kitu koreliuoja, kaip jie siejasi. Ir tada staiga, ir visai netikėtai ten  pamatai visokių gražių dalykų: tarkim, visokius slaptus ryšius, kurie juos sieja. O tai yra pasiutusiai gražu.

– Kokią vietą poezija užima šiandieninėje visuomenėje?
– Manau, kad poeziją skaito panašiai tiek pat žmonių, kiek ir anksčiau. Labai retai tam tikri poetai tam tikrose šalyse skaitydavo savo eilėraščius stadionams. Visą laiką tų poeziją skaitančių žmonių, kuriems įdomu, tarkim, tie slaptingi ryšiai ir t. t., nebuvo daug.

Be to, paradoksas, kad netgi didelėse šalyse, tarkim, Vokietijoje, poezijos knygų tiražai yra lygiai tokie pat, kaip ir Lietuvoje. Niekas iš esmės nesiskiria, tik tų poetų yra, matyt, atitinkamai daugiau.

Tad aš nematau nei jokio nuopuolio, ne kažkokio augimo. Matau kažkokį pakankamai stabilų dydį žmonių, kuriems įdomu būtent tie dalykai, ir tai yra normalu. Vieniems žmonėms įdomu kvantinė mechanika, kitiems – poezija, kitiems – mezgimas. Tai yra taip, kaip ir turi būti gyvenime.

– Esate išleidęs ir romaną. Kaip kilo mintis parašyti didesnį kūrinį?
– Oi tai buvo taip seniai, kad aš jau nelabai atsimenu. Tai įvyko tiesiog savaime. Su visais tais didesniaisiais žanrais – ir su dramaturgija, ir su proza – dažniausiai viskas atsiranda iš kažkokios struktūros galvoje, kurią tu pamatai, paskui ta struktūra pamažu apauga mėsa ir atsiranda daugybė lapelių su užrašais. Šūsnys lapelių, kuriuos tu paskui dedi, dėlioji ir visa tai išsikristalizuoja į kažkokią daugiau ar mažiau aiškią struktūrą.

Ir su pjesėmis praktiškai situacija yra ta pati. Kai jau ta struktūra aiški, tai paskui tiesiog būna, kad netgi mechaniškai pamatai, jog jau žinai, tarkim, pjesės pradžią ir žinai pjesės pabaigą. Tada toliau belieka tik gražiai sužaisti su struktūra. Tad kai galvoje atsiranda eiga, toliau yra tik užrašymo klausimas.

– O ar nekilo mintis dar kartą sėsti prie didesnio kūrinio?
– Ne, nekilo. Man visgi labiausiai patinka rašyti eilėraščius, kurie pasirašo tarsi savaime. Nors aišku, tas darbas vyksta, bet jis yra visiškai nepastebimas. Ir dar man labai įdomu rašyti pjeses.

– Kaip pradėjote rašyti pjeses?
– Tai pakankamai komplikuotas reikalas. Pirmąsias pjeses parašiau būdamas studentas kito studento prašymu. Jis studijavo režisūrą ir tiesiog paprašė, o aš ir parašiau.

Tada pradėjau stebėti, kaip jis repetuoja, ir staiga uždraudžiau jam toliau repetuoti. Nusprendžiau, kad tai visiškai beviltiška ir kad aš gyvenime daugiau nesusidėsiu su teatru, nes tai yra kolektyvinis darbas, kur viskas priklauso ne nuo tavęs vieno, o dar nuo daugybės visokių žmonių, visokių faktorių ir t. t.

Aišku, jeigu viskas pasiseka, tai puiku. Bet yra labai daug teorinių galimybių, kad nepasisektų.

Tad paskui aš gan ilgą laiką iš tikrųjų net nežiūrėjau į tą pusę, o paskui visai netyčia buvo labai keistas postūmis. Vienas mano bičiulis fotografas Raimundas Urbonas nuskendo ir, nors labai keista, tai ir buvo tas postūmis, kad vėl po ilgo laiko parašiau pjesę. Po to kažkaip automatiškai sugrįžo noras rašyti pjeses ir noras galų gale rizikuoti.

Galiu pasakyti, kad tie variantai, kai pasiseka, iš tikrųjų yra žavūs, nes tu ne šiaip skaitai savo parašytą tekstą, bet matai, kaip iš viso to būrio žmonių, iš tų visų faktorių atsiranda visiškai naujas organizmas, kažkokia nauja kokybė. Aš sakau, kad tai yra tas pat, kas ir naujo padaro gimimas. Tai iš tiesų yra beveik mistiniai potyriai.

– O kuri pjesė – mėgstamiausia?
– Vienos nėra. Šiaip jau mano darbas teatre yra skaityti pjeses. Kadangi esu Klaipėdos dramos teatro literatūrinės dalies vedėjas ir tų pjesių esu skaitęs daugybę, galiu pasakyti, kad daug jų yra labai gerų ir tikrai būtų sunku išskirti kokią nors vieną.

Nors man labai patinka Antonas Čechovas, bet net negalėčiau pasakyti, kad patinka jo pjesės. Man apskritai patinka jo natūra, jo požiūris į žmogų ir jo pastabumas bei toks mediko žvilgsnis, sugebėjimas diagnozuoti  ir švelnūs bandymai galbūt pagydyti, bet be didelės chirurginės invazijos, o tiesiog diagnozuojant ir parodant ligą. Man tai yra labai gražu.

– Kaip jūsų gyvenime atsirado muzika?
– Nuo pat vaikystės. Iš pradžių dainavau anuometiniame Kapsuko (dabar – Marijampolė) berniukų chore. Paskui persikraustėme į Klaipėdą ir pradėjau dainuoti berniukų chore „Gintarėlis“. Lankiau muzikos mokyklą. Vėliau buvo Stasio Šimkaus aukštesnioji muzikos mokykla, dar vėliau – konservatorija. Tad jeigu žiūrėtume visiškai formaliai, tai visas mano išsilavinimas yra absoliučiai muzikinis. Todėl galima sakyti taip, kad aš dirbu ne pagal specialybę.

– Ką jums reiškia muzika?
– Matyt, kažką reiškia, jei aš nuo mažens ten sėdėjau. Nors atsimenu buvo visokių gana sunkių momentų, kai visi eina žaisti į lauką, o aš turiu eiti į muzikos mokyklą.

Bet muzika apskritai bet kuriam, ypač kokiais nors menais užsiimančiam, žmogui yra labai naudingas dalykas, nes tai – tokia labai akivaizdi formos mokykla. Užtenka perklausyti bet ką – sonatą, džiazo variacijas, gerą, rimtą roko kūrinį, ir ta struktūra, ta kūrinio forma tiesiog iškyla tau prieš akis ir prieš ausis. Ir paskui rašant eilėraštį, aišku, taip mechaniškai tos formos neperkelsi, bet formos pojūtis išlieka. Tuo esu garantuotas. Tad priversčiau muziką privalomąja tvarka dėstyti visiems žmonėms ir politikams. Tiesiog tam, kad jaustų formą.

– Tai poezija ir muzika viena kitą papildo?
– Be abejo. Kažkada senais laikais taip ir būdavo. Juk niekas neskirstė, kad čia yra poetas, o čia yra muzikantas. Buvo vienas terminas – dainius, kuris ateina ir, pritardamas lyra, bandūra ar kanklėmis, ar dar kuo nors, rečituoja kažkokį epą, pasakoja kažkokią istoriją. Paskui, bėgant laikui, visa tai išsiskyrė, nes, matyt, atsirado žmonių be klausos, kurie nemokėjo groti lyromis ir jiems teko skaityti a capella.

– Be ko neįsivaizduojate savo gyvenimo?
– Praktiškai be visko. Mes čia galime šnekėti daug gražių žodžių, bet iš esmės, jeigu yra stogas virš galvos, šiek tiek maisto, pieštukas ir popieriaus lapas, tai jau yra beveik viskas, ko reikia. Aš nekalbu apie šeimą, apie giminę, apie draugus, apie tėvynę ir t. t. Aišku, irgi pageidautina, kad visa tai būtų.  

– Jūsų gyvenimo moto?
– Neturiu ir visiems siūlau neturėti, nes laikui bėgant pats gyvenimas parodo, kad visi tavo pasirinkti moto buvo juokingi, naivūs, neteisingi ir t. t. Reikia tiesiog neturėti vienos krypties, o labai atidžiai ir smalsiai žiūrėti visomis kryptimis. Na, toks galėtų būti moto.

Dabar tiesiog rašau eilėraščius be jokių didelių įsipareigojimų nei sau, nei kitiems. Aš rašau juos savo malonumui ir jie pamažu kaupiasi, o kada visa tai prisikaups iki knygos, tada jau pradėsiu galvoti. O šiaip nelabai seniai parašiau naują pjesę „Pašaliniams draudžiama“, kurią šių metų pabaigoje Klaipėdos dramos teatre turėtų statyti Oskaras Koršunovas. Aišku, dar yra visokių planų, darbų, minčių.

Artūro STAPONKAUS nuotr.