Šiaulietė dailininkė, keramikė ir pedagogė Vitalija Kurtinaitienė pristatė naujausią parodą  „Veidrodėli, veidrodėli..“, simboliškai atidarytą per Moters dieną. V. Kurtinaitienės darbai puošia ne vieną interjerą, didžiulės tapybinės keramikės lėkštės įsikūrė ne tik Lietuvos, bet ir užsienio meno mylėtojų namuose. V. Kurtinaitienė yra ir „Raganų“ – drąsių, laisvų, įžvalgių, smalsių, atvirų naujovėms, brandžių moterų – klubo narė. Bet neištekėsi – nepateksi į klubą. Menininkė sako, kad Šiauliuose tokių raganiškų moterų daug. O pasak jos, raganiškumas – tai atsidurti ten, kur galbūt moters ir nelaukia, bet ji labai nori. Prieš parodos atidarymą kalbame su „Laiptų galerijos“ direktore J. Ališauskiene ir keramike V. Kurtinaitiene – ne tik apie parodą, bet ir apie moteriškąją dalią.

– Būtinybė parengti parodą Moters dienai?
V. K.: Tai nebuvo būtina, bet man labai smagu, kad yra tokia Moters diena. Galėtų taip būti ištisas savaites, mėnesius. Bet taip nėra. Anksčiau moters diena spindėdavo nuo ryto iki vakaro tulpėmis. Dabar, kai atsisuku atgal, aš išties pasiilgstu tokios atmosferos, nuotaikos, kai visi ėjo su gėlėmis pasveikinti savo moterų. Laisvai ir nuoširdžiai. Tai anuomet nebuvo taip jau dirbtina.

– O dabar?
V. K.: Dabar jaučiu, kad žmonės netgi šiek tiek bijo, drovisi pasveikinti su Moters diena.

J. A.: Bijo tos priklijuotos etiketės, esą tai sovietinė, senamadiška šventė, dvelkianti praeitimi.

– Kol gyva moteris – kasdien bus moters diena…

V. K.: Visiškai sutinku. Moters diena man buvo dingstis atidaryti parodą. Suprantate, Šiauliuose yra ne vienas moteriškas klubas, o man rūpėjo „Raganų“ klubas, esu jo narė, tad ir norėjosi rasti dingstį susitikti su kitų klubų moterimis. Kovo 8-oji ir buvo toji dingstis šiaulietėms susitikti ir pabendrauti. Mūsų „Raganų“ klubas veikia kiek uždarai. O kitų moterų klubai dirba organizuodami renginius, paramos koncertus – po koncerto galbūt nebelieka daug laiko paprastam bendravimui, pokalbiui, nes skubama namo. Parodoje galima pabendrauti, pritraukti naujų narių arba tiesiog susipažinti. O tie veidrodžiai, papuošalai ir gėlės – labiausiai ir tinka moteriai.

J. A.: Man atrodo, kad į šią dieną galime pažvelgti su šypsena, lengva ironija, galime netgi pasijuokti iš savęs. Turime teigti: kol esu gyva, turiu jaustis moterimi, nuteikti save būti moterimi. Pavargsti teigti, kad esi. Gyveni ir viskas, per moters dieną irgi nelabai teigi apie savo moteriškumą, išskyrus tuos, kurie daro tokias parodas. Mano galva, kiekviena moteris atėjusi į parodą pasijus atėjusi kaip į šventę. Vitalija savo parodą-šventę dovanoja mums.

– Parodoje yra labai gražių papuošalų.
V. K.: Moteris gurkšnodama vyną gali matuotis tuos papuošalus. Prieš keletą metų manęs žurnalistė klausė, kada sukursiu raganiškus papuošalus. Bet negaliu imtis darbo, kol man tai nepasidaro įdomu. Vis dėlto štai ir pabandžiau sukurti keramikinius asimetriškus papuošalus – tarsi iš miško šapelių su aukso inkliuzais... Asimetrija ne visoms tinka ar patinka, tad parodoje moterys gali pasižiūrėti, save stebėti, paklausti draugių, kaip tinka. Kiti papuošalai – su bordinėmis lapės uodegėlėmis – taip pat lyg iš miško.

– Kaip likti patenkintai žvelgiant į veidrodį?
V. K.: Kai žiūri į veidrodį, visuomet suglumsti, juk nori atrodyti sau gražesnė, negu esi. Taisai plaukus, dažai lūpas, blakstienas. Daugybė moteriškų ritualų atlieki prie veidrodžio.

A. J.: Ir kartu bendrauji su savo antrąja puse.

– Moteris pakvietėte į spąstus – visur veidrodžiai.
J. A.: Štai aš stoviu prieš veidrodį ir nematau jūsų, bet man veidrodis pasakys, ką jūs darote. Veidrodis mato ir moters gyvenimą, kurio niekuomet neišvys kiti… Taigi veidrodžių galerija leis tai pamatyti bent akies krašteliu.

V. K.: Aš į veidrodį žiūrėjau kaip į daiktą, atspindintį prisiminimus. Žvelgiant į save užplūsta vis daugiau prisiminimų metams bėgant. Veidrodžius siejau su prisiminimais, su gėlėmis, su šiluma, su rankų paspaudimais, su pažįstamo veidu iš arti.

– Kuris labiausiai veidrodis jums patinka?
V. K.: Man patinka veidrodis „Tarp dviejų“.

– Parodoje mačiau grakščią baltą koją…
V. K.: Šis darbas vadinasi „Alibaba lobis“. Šis kūrinys yra ir šiek tiek pokštas – koja „apauginta“ tulpėmis. Moteris labai nori būti labai mylima, matoma, geidžiama. Ir kokių tik dalykų ji neiškrečia tam, kad būtų tokia! Ji kartais atsistoja ir ant galvos.

Jūs paklausėte – o kur kvepalai, kur daiktai ant veidrodžio, būtini moteriai, tad ten yra stalčiukai, o juose sudėta daugybė moteriškų paslapčių, kurios ir padeda būti žaviai, patraukliai, puošniai, nežiūrint, kiek jai metų. Metai bėga ir stebėdama savo atvaizdą veidrodyje tu gali keisti, pildyti tuos stalčiukus, kurie padeda atskleisti savąjį grožį.

– Šiuolaikinės moterys nebe tokios paslaptingos.
J. A.: Vitalija nepriklauso tai kategorijai, kur moterys nebijo būti, o ir nori būti atviros, matomos, tarsi atviros knygos. Dabar jaunosios kartos atstovės nesuvokia savo didžiosios misijos. Gal joms būti kaip neperskaityta knyga yra banalu. Bet nejaugi tik atvertus perskaityti yra vertybė: nori – nuoga, nori – nemylėta, mylėta ir dar ką žadanti mylėti.

– Kaip rasti laimę?
V. K.: Gaila, bet arba tau pavyksta ją surasti, arba ne. Turbūt ji yra mažuose žingsniuose, paprastuose dalykuose. Turi surasti savo prasmę, nepriklausančią nuo kitų vaidmens.

Nuobodu be kūrybos, be galvojimo, be veiklos, be tikslų. Didžiąsias gyvenimo paslaptis galbūt gali rasti tik knygose. Aš daugiau kalbu forma. Mano draugės iš universiteto pamatys mano darbus,  įdomu, kaip jos sugebės išversti daikto formą į žodį.

J. A.: Vitalijai įdomi raiška. Ji yra moderni, o paroda tarsi taikomojo pobūdžio, nors iš tikrųjų yra labai konceptuali. Pirmiausia pamatęs veidrodžiuose save šiek tiek sutrinkti. Parodos atidarymas bus ir savotiškas performansas – moterys matuosis papuošalus, žvelgs į veidrodžius, į kitas, nori nenori jos pasižiūrės į save. Nereikėjo jokio pasiruošimo – tiek veidų, kaukių, spektaklio. Vitalija čia padirbėjo tarsi konceptualistė, ji turi įkrovos visokiausiems moderniems dalykams, kurie turi ir sarkazmo.

– „Veidrodėli, veidrodėli“ – frazė iš pasakos..
V. K.: Mane patraukė tas skambumas. Kitą sakinio dalį puikiai žinau. Bet mano amžiui per drąsu pasakyti tęsinį.
J. A.: „Veidrodėli, veidrodėli..“ skamba vis pavojingiau. Ne veltui moterys dabar yra tokios atviros, jos nori pirkti ir parduoti, kol dar gali, praeis penki–dešimt metų, viskas! Tu nebeperkama ir nebeparduodama.

– Kodėl paroda tinka ir vyrui?
V. K.: Vyras be moters – kas? Niekas. Šitoje parodoje vyrai gali stebėti savo moterį. Jie kritiškesni ir gali pasitikrinti save.

J. A.: Ir keldami tokius reikalavimus moterims pasižiūrės į save.

– Apie raganų klubą.
V. K.: Klubas, atrodo, gyvuoja jau 18 metų. Bet į klubą galite įstoti tik ištekėjusi, nes esi patyrusi (tradicinę?) moters, turinčios šeimą, vaikų dalią arba esi jau netekusi šeimos: vaikai užauginti, vyras galbūt „išleistas“ į gyvenimą... Tad viskas rimta – mūsų klubas turi ir įstatus.

Pati, tiesa, atsitiktinai papuoliau į klubą, kai klubietės pakvietė prisijungti užėjusios į dirbtuves, išvydusios mano darbus, tada raganų klubui buvo tik penkeri.

– Nejau vyrams gyventi lengviau?
V. K.: Man iš moteriškų pozicijų taip atrodo. Tradiciškai mano kartos moteriai labai daug tenka – darbai, buitis, virtuvė, vaikai. Ji ir mažiau miega, juk reikia viską suspėti. Sunku pasakyti, kaip būti neapgautai tos rutinos, aš pati sunkiai tai išgyvenau.

J. A.: Kiekviena norime mylėti ir būti mylima, kiekviena norime tikėti, kad ir mums lemta būti laimingoms. Turėti gražius ir sveikus vaikus, įdomų darbą, supratimą, artimą žmogų, tiek visko norime… Bet viską ir spėjame. Mes vis tiek pranašesnės.

Arūro STAPONKAUS nuotr.