- „Tradicinis” klausimas: kas ir kodėl jums išrinko šį vardą?

- Vardą išrinko tėveliai, atminimui mamos brolio, kuris tarpukaryje visam laikui emigravo į Ameriką. Mama lenkė, tai šis vardas asocijuojasi su lenkišku jo atitikmeniu „pan Vladislav”.

- Išvardykite svarbiausias gyvenimo vertybes...

- Kuo daugiau galvoju, tuo sunkiau pasakyti, kas gi yra tos vertybės. Gyventi elementariai ir džiaugtis gyvenimu. Mėgautis šia akimirka. Skamba banaliai, bet taip yra.

- Ko labiausiai bijote?

- Išdavysčių. O jų pasitaiko. Pradedant mirtimi, kai tave išduoda draugai, anksčiau suskubę išeiti į geresnį pasaulį... Tada reikia rėžti kalbą arba eilėraštį... Padorūs žmonės šitaip nesielgia (šypsosi).

- Kelerių metų būdamas „atradote” pirmąją seksualinę patirtį?

- Neatsakysiu. Aš ne Pablo Neruda, kuris aprašinėjo, kaip sulaukęs trylikos ant šieno kupetos neteko savo nekaltybės su suaugusia moterimi. Jis net kolekcionavo moteriškas kelnaites...

- Ar yra praeities valanda, į kurią norėtųsi grįžti dar kartą?

- Apie praeitį negalvoju. Gražiausia, kas yra – perspektyva. Tai, kas dar laukia. Jei aktorius sustoja ir ima svarstyti, ką jis nuveikė, ką suvaidino – einama tarsi atgal. Non progredi, est regredi. Kai neinama pirmyn, žengiama atgal.

- Kaip dažnai tenka vaidinti ne scenoje?

- Labai dažnai. Namuose. Žiūrovai? Mano šeima.

- Kokią pačią didžiausią staigmeną jums iškrėtė gyvenimas?

- Kad esu laimingas. Turiu nepaprastai gerą ir dorą žmoną, puikią šeimą, dar kažką. Tai pati didžiausia staigmena. O juk buvo gyvenimo periodas, kai aš praktiškai nebetikėjau niekuo...

- Ar bijote mirties?

- Gyvensiu dar ilgai... Nesakau, kad mirties bijau, bet skaudžiausia, kad man reikės palikti mylimus žmones. Ten toli visi horizontai susilieja: žemiškasis gyvenimas, dangus, pragaras... Su metais vis dažniau imame galvoti, kas laukia? Štai paskambino draugas iš onkologinės ligoninės: „Vladai, naktį nemiegu... Žiūriu, ir poterius prisiminęs, ir Dievas pas mane sugrįžo...” Sakau jam: „O gal Dievas nuo tavęs net nebuvo nusisukęs?..”

- Kaip ilgai prisimenate jums padarytas skriaudas?

- Nesakau, kad ilgai. Bet skriaudos pačios save primena.

- Ar lengvai kitiems pasakote „ne”?

- Žiūrint, kokiose situacijose? Esu per daug skystas, nepraktiškas. Iš manęs išprašo, išverkia, išmaldauja. Paskui gailiuosi užsikrovęs, ko nereikia. Tas sušiktas inteligentiškumas, ar dar kažkas...

- Jūsų manymu, ar tinka suaugusiam rašyti dienoraštį?

- Rašiau dienoraštį iki studijų pabaigos. Rašiau keliaudamas. Paskui sudeginau. Gražiai tą atrakciją dariau: kieme, su gyvuoju vandeniu (degtinėle), su viskuo... Dabar gailiuosi. Buvau tada šiek tiek „iškrentantis iš orbitos”, pažinojau įdomių žmonių, pavyzdžiui, T. Venclovą, maskviškius disidentus „šestidesiatnikus” ir t. t.

- Ar mėgstate humorą, pokštus?

- Nemoku pasakoti anekdotų. Visiškai neturiu humoro jausmo. Dievas atėmė iš manęs šitą sugebėjimą. Tipiškas lietuviškai lenkiškas melancholikas. Nemėgstu pašlemėkiško, lietuviško humoro. Nemyliu ir lietuviškos televizijos: kartais, atrodo, belieka uždengti vaikams akis ir ausis bei išjungti.

- Ar pritariate teiginiui, jog su mylima ir palapinėje – rojus?

- Su mylima moterimi ne tik palapinėje rojus - visur. Netgi palapinės nereikia - gerai ir po skėčiu.

Galvą pašnekovui kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS
Į viršų