Redakcijos archyvo nuotr.

 

- Kas ir kodėl pačiam išrinko tokį vardą?

 

- Gal čia daugiau motinos įtaka... Esu maišyto kraujo: turiu dar latviško, truputį prancūziško... Tėvas seseriai davė latvišką vardą - Zigrita, o  motina man parinko šventojo Jono vardą. Giminių su tokiu vardu neturėjome.

 

- Ar sutiktumei su mylima moterimi 1-2 metus praleisti negyvenamoje saloje?

 

- Nenorėčiau. Esu Skorpionas, kuriam reikia vienatvės, ramybės ir t. t. Taigi labiau nenorėčiau, negu kad norėčiau.

 

- Vadinasi, moteris trukdytų... O kokie moterų bruožai erzina labiausiai?

 

- Labai didelis plepumas. Antra, nekonkretumas sprendžiant konkrečius reikalus. Perdėtas emocionalumas. Tai irgi nervina.

 

- Koks yra pats didžiausias tavo trūkumas?

 

- Trūksta kryptingumo, tikslingumo sprendžiant konkrečius klausimus. Kartais „akumuliatorius” nusėda. Mokslo žmogus dirba, siekia Nobelio premijos, aš gi pusiaukelėje imu svarstyti: ar čia tikrai reikia? Kokia iš to nauda? 

 

- Jeigu loterijoje laimėtumei milijoną: ar turi planų, kaip išleisti pinigus?

 

- Pagerinčiau artimųjų bei pažįstamų gerovę. Man asmeniškai pakaktų gero dviračio. Šiek tiek paaukočiau labdarai – Lietuvos iliuzionistų klubui (šypsosi).

 

- Nuolat kitiems rodai triukus. O kokį didžiausią triuką tau iškrėtė gyvenimas?

 

- Ketvirtame kurse, kai į mano nuomojamą kambariuką Vilniuje atvažiavo milicija ir mane išsivežė. Prieš tai mes, studentai, buvome davę kraujo... Tąsyk šeimininkė persigando: toks ramus studentas, o pasirodo!.. Nuvežė į Bokšto gatvę. Marga publika. Sako: „Pas tave sifilio pradžia. Prisipažink, kur, kada ir su kuo? Atkurk intymių partnerių grandinę”. Tada buvo griežtai žiūrima. Ginuosi. Paėmė papildomus kraujo mėginus. Laukiu. Paskui girdžiu: „Laisvas. Viskas tvarkoje”. Man tai buvo didelis šokas... Praleidau paskaitas ir gavau pažymą, kuri savo ruožtu šokiravo kurso seniūnę...

 

- Ar buvo gyvenime valanda, į kurią norėtųsi sugrįžti dar kartą?

 

- Daug buvo... Kai universitete išlaikiau paskutinįjį egzaminą. Galvoju: „Viskas! Baigėsi vargai!” Nukrito 5-erius metus slėgęs „kryžius”. Sėdau į laivelį, plaukiantį Nerimi į Valakampius, ir nuplaukiau...

 

- Ko pačiam trūksta iki visiškos laimės?

 

- Daug ko trūksta... meilės, pinigų. Sveikatos kol kas pakanka. Būtų gerai dar kokius 10 metų nuo kupros numesti.

 

- Kaip atrodo, ar politika gali būti morali?

 

- Gali. Gandis tai įrodė. Ir Havelas. Iš buvusių lietuvių politikų – mano buvęs dėstytojas R. Ozolas. Norėčiau jį matyti prezidentu: gal būtų kitaip? Mitas, kad politika nešvarus reikalas, kad politika – prostitutė. Tai priklauso nuo žmogaus.

 

- Ar esi labiau teisingas, ar labiau geras žmogus?

 

- Esu labiau teisingas, negu geras. Yra atvejų, kai negali būti geras. „Platonas mano draugas, bet tiesa – svarbiau”. Va, taip.

 

- Tarkime, prireikė svetimame mieste išsinuomoti butą. Yra keturi variantai, bet visais atvejais gyventi tektų drauge su šeimininkais: narkomanu, gėjumi, recidyvistu ir teroristu. Ką rinktumeisi?

- Renkuosi gėjų. Teko kažkada Briuselyje gyventi savaitę pas gėjų ir nieko blogo man nepadarė. Vaišingas. Tiesa, gyvenau ne vienas.

 

- Artima draugė pakvietė į savo gimtadienį, o kišenėse - vėjai švilpia, pasiskolinti irgi nėra iš ko... Kaip pasielgsi?

 

- Nėra pinigų net gėlei? Vis tiek ateisiu, tardamas vieno didžėjaus frazę: „Leiskite jus pradžiuginti savo apsilankymu!” Pasakyčiau gražią kalbelę vesdamas prie to, jog materialūs dalykai yra niekis... Vakaro metu parodyčiau vieną kitą triukelį. O išeidamas pakuždėčiau į ausį, jog dovanos bus vėliau.

 

- Kuri perskaityta knyga padarė didžiausią įspūdį?

 

- H. Hesės „Stepių vilkas”. Perskaitęs pasikeičiau pats. Gal ir gyventi pradėjau kaip jos herojus... Knyga nedidelė, bet kažkaip tada „trenkė per smegenis”. Matyt, protas dar buvo imlus.

 

Galvą pašnekovui kvaršino Romualdas BALIUTAVIČIUS