Eilėraščių rinkinio „Vilkolakiai”, akvarelių „Bestierijos”, kūrybos rinktinės „Prūsijos krikštai” ir daugybės kitų išskirtinių darbų autorius Eduardas Juchnevičius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.
Romualda URBONAVIČIŪTĖ
Kas toks Eduardas Juchnevičius? To gali paklausti tik jauni žmonės, kurie nežino, neprisimena, kad dailininkas ir literatas Eduardas Juchnevičius keturis dešimtmečius Šiauliuose buvo ryškiausia meno pasaulio figūra. Tiek savo kūryba, tiek asmenybe. Visada išskirtinis, visada pirmas, visada - opozicijoje.
Tik dabar, pastaruosius kelerius metus, yra kiek kitaip...
„Dešine akimi nieko nematau, o su kaire - labai silpnai, - perspėja interviu pradžioje Eduardas Juchnevičius. - Tik atrodo, kad abiem matau”. Ir tai sako dailininkas, kurio subtilūs darbai buvo atpažįstami ir nematant autoriaus parašo - „Juchna”.
- Jūs - išskirtinis Šiaulių, ir ne tik Šiaulių, dailininkas...
- Negalima sakyti, kad aš kažkoks išskirtinis čia, Šiauliuose. Aišku, daug čia subėgę iš kaimų. Aš - šiaulietis tik nuo šeštos klasės, ketvirtąją ir penktąją klases baigiau Radviliškyje, iki tol mokiausi Šilutėje. Šišuniškis aš. Tai, kur vaikystė prabėgo, žmogus atsimena geriausiai.
- Ar buvo menininkų jūsų giminėje?
- Motina siuvinėjo gražiai. Atseit. Tas grožis kitaip suprantamas tėvų ir vaikų. Įspūdinga, sakau, bet negražu. Tragedija yra, kai negražu, bet įspūdinga.
- Kokius lietuvių dailininkus vadinate savo mokytojais?
- Aš buvau Gerardo Bagdonavičiaus mokinys. Dailės institute (Tais laikais buvo institutas, tai dabar prisikūrė universitetų, akademijų, bet atsikąs greitai. Jau ir atsikando.) mano paskutinis mokytojas buvo Vytautas Valius, prieš tai - Antanas Kučas. Kazys Morkūnas man biškį paišybą dėstė. Ne tik jis...
Dariau spalvotą grafiką, iliustracijas, pastaruoju metu dirbau akvarele, nes pigiau buvo. Na, iš tų akvarelių galima padaryti ir tapybą aliejiniais dažais - didesnį formatą. Ir visada dirbau ant kartono. Tik pradžioj ant drobės....
- Ar jūsų namuose kabo jūsų ar kolegų dovanoti paveikslai?
- Namie ant sienų mano paties darbai netelpa, ką čia apie draugus šnekėti. Ir nedovanoja niekas per daug - neturiu dovanotų darbų. Arūnas Uogintas yra dovanojęs, ir viskas, atrodo. Ir tą patį buvo pasisavinę kažkokie tipai, kai mes čia už rankų buvome susiėmę. Autobusas stovėjo prie Šabakštyno, kur mūsų dirbtuvės, žiūrim - išsineša paveikslą...
- Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Dvaro gatvės pusrūsyje esanti kavinė buvo populiari pirmiausia dėl jūsų kūrinių, puošusių jos sienas.
- Kabakas tas priklausė teismui. Aš buvau pasiūlęs tuometiniam teismo pirmininkui Birbilui ką kitą. Sakiau, kad reikia pavaizduoti žmoguje tūnantį velnią, tiksliau - žvėrį, kurį sutramdo teismas.
Tai jis tempė, tempė ir tik paskutiniu momentu pasakė, kad jam neleido. Chm, nereikėjo tempti į naktį - sakyt iš karto, kad man nepraeina, ir viskas. Teko pavaizduoti vadinamuosius slogučius. Juos turiu nusipaišęs - ir eskizus, ir spalvotus...
Dabar ten lentom užkalė. Arklidės ten faktinai buvo, taip ir liko arklidės.
- Jūs gana retai dalyvaujate bendrose parodose, o ir personalines retai surengiate.
- Nežinau, kas yra dalyvauti parodose: su vienu darbu galima sudalyvauti dešimtyje parodų. Aš tiesiog tyliu.
O asmeninių parodų buvo Vilniuje, nes jei Vilniuje nepadarai, tai tu nulis esi. Taip buvo ir šiauliečiams, ir panevėžiečiams ar klaipėdiečiams...
- Poeziją, dramas vis dar kuriate?
- Yra pas mane knygelių. Su kompiuteriu rašiau. Gavau seną, padėvėtą kompiuterį ir ėmiau rašyti, ir spalvotus abrozdus dar padariau. Ir fotošopą panaudojau. Yra, yra knygelių ir pas mane.
- Kas yra mėgstamiausias jūsų poetas?
- Tokio vieno nėra. Iš lietuvių Antanas Miškinis, Alfonsas Nyka-Niliūnas, Henrikas Radauskas - tie garsieji. Visi tuos pačius mėgsta. Iš užsieniečių Šarlis Bodleras, Reineris Marija Rilkė buvo. Nors vertimų negalima skaityti. Ot Vladimirą Majakovskį galėjau skaityti rusiškai ir jį vertinau visą laiką.
- Jūs - menininkas nuo Dievo...
- Nuo Dievo... nuo Dievo... Aš Dievą netikiu, jo nėra. Čia jau jūsų vykrutasai. Kaip antitarybinis buvau, taip ir likau. „Ar tu nueini į bažnyčią?” - komjaunimo komitete klausė. „Nueinu, - atsakiau, - turistiniais reikalais, nes ten yra stacijos - paveikslai, architektūra”.
Baisus čia daiktas, kad nueini į bažnyčią, jei netiki? Ir dabar netikiu Dievą. O sako, kad Dievas myli tą, kurį baudžia. Tai didžiausia demagogija pasaulyje. Tai kaip suprasti? Mane jau nubaudė Dievas. Nors niekada aš nebuvau erelio žvilgsnis.
Aš blogietis. Aš ir pats save vadinu blogiečiu. Todėl, kad aš toks.
Menotyrininkas Remigijus Venckus:
- Man, kaip menotyrininkui, įdomiausias Eduardo Juchnevičiaus grafikoje pasiūlytas naujojo kūno vaizdas. Pateikta ir įgyvendinta kūno formų dekonstrukcija nėra destrukcija. Menininkas iškonstruoja ir surenka, bet jau kaip naują, dar nepatirtą nei vizualiai, nei lytėjimui nepasidavusią kūno sistemą. Žaidimas su kūno formos galimybėmis yra tiek pat patogus ir lengvas būdas fantazuoti, kiek ir sudėtingas, ir rizikingas būdas ieškoti naujos tikrovės reprezentavimo galimybės. Svarbu sugebėti išardyti kūną taip, kad jį vėl sudėjus būtų įmanoma atrasti naująją, iki šiol net nesusapnuotą jo vertę. Būtent tai sėkmingai darydamas autorius sukuria naująją kūno romantinę vertę. Būtent dėl to galima teigti, jog menininko kūriniai užbėga laikui už akių.
