Zita KATKIENĖ

Artėja diena, kurią prieš 66-erius metus buvo bombarduojami Šiauliai. Tos pragariškos nakties liudininkė vienuolė Valentina Kezytė matyto siaubo nebuvo pamiršusi nė vienai akimirkai. Vienuolė paskambino į redakciją ir pasiūlė pasidalinti savo skaudžių išgyvenimų prisiminimais, nes mano, kad apie tą baisų košmarą turi žinoti visi. Ne tik tie, kurie išgyveno Didžiojo Tėvynės karo pabaigoje vykusį rusų bombardavimą, lėmusį ir rusų pergalę.

Per karą  seserys kryžietės buvo priverstos keltis į Kražių gatvės 15-ame name buvusią pradžios mokyklą. Karo pradžioje teko gyventi seserų vadinamame „Žaliajame name” Vytauto gatvėje, tačiau neilgai. Atėjęs karininkas seserims pranešė, kad „šis namas reikalingas liaudžiai”. Žaliajame name vokiečių kariai nusprendė įkurti ligoninę, o seserys buvo kviečiamos dirbti slaugėmis.

Seserys, pamena V. Kezytė, tada susirinko nedidelę savo mantą ir įsikūrė kuklesnėje buveinėje - dirbtuvių mažajame name. Bet ir čia ilgai neužtruko. Vėl seseris pasiekė įsakymas kurtis Kražių g. 15 name esančioje mokykloje. Tiesa, nurimti niekas neleido. Vėl teko rinktis daiktus ir kurtis Petro ir Povilo bažnyčios palėpėse ir pastogėse, kur vienuoles priėmė bažnyčios klebonas. Nespėjo seserys įsikurti, vėl gavusios vokiečių įsakymą - keltis į Kražių gatvės mokyklą. Tada, pamena sesuo Valentina, vokiečiai užėmė du namo aukštus, o vienuolėms paskyrė Povilo Višinskio gatvėje buvusią koplyčią. Čia vienuolės praleido trejus sunkius karo metus.

Mieste buvo įsikūrusios septynios karo ligoninės, kuriose tekdavo lankytis ir dirbti slaugėmis. Sesuo Valentina dalijasi ir savo, ir kitų seserų išgyvenimais. Daugelis išgyvenimų surašyta ir į dienoraštį, perrašytą ir išsaugotą iki šių dienų. Pamena 1944 metų vasaros pradžią, kai drauge su mokytojų seminarijos auklėtiniais seserys lankėsi karo ligoninėse. Ligoninėse buvo gydomi dažniausiai vokiečiai, nukentėję kare. Seserys nešė jiems ir rašymo priemonių, kitokių dovanų.

Vytauto gatvėje, kur dabar įsikūręs Asmens sveikatos priežiūros centras, buvo įkurta pati didžiausia karo ligoninė. Pamena, šioje ligoninėje teko lankyti ir vieną lietuvį kareivį. Kareivis pasakojo, jog fronte teko išbūti trejus metus, tad labai pasiilgęs namų, sunkiai tramdė ašaras. Sunku buvo žiūrėti į subjaurotą kareivio veidą, nes jis buvo sužeistas į galvą.

Vokiečių  ligoninėse švara ir tvarka, pamena Valentina, buvusi pavydėtina. Jos buvo suskirstytos pagal ligas ir ligonius. Ligoninė buvo ir Dvaro gatvėje. Apsilankymo dieną joje buvo gydomas tik vienas lietuvis karininkas. Baigiančiam sveikti karininkui vokiečiai nerodė jokio priešiškumo, priėmė jo pokštus, humorą, kuris liejosi per kraštus.

Nebepamena Valentina, kurioje gatvėje buvo įsikūrusi dar viena ligoninė.  Įsiminė joje gydytas lietuvis. Vienuolės sužinojo apie jį  ir susibūrė aplink tylinčio kareivėlio lovą, pradėjo kalbėti lietuviškai. Kareivis atsakinėjo į visus klausimus. Tai šalia gulinčius vokiečius labai nustebino, nes jie buvo tikri, kad kareivis nebylys, nes nereagavo į aplinką.

„Dar kitoje ligoninėje radome kareivį lietuvį labai nepatenkintą vokiečiais. Jis atvirai kalbėjo, kad tų skriaudų, kurias visi patyrė nuo vokiečių, negalima dovanoti ir atleisti. Besipiktinantis viskuo lietuvis buvo labai nemėgiamas, stumdomas, žeminamas. O kitas tautietis, aptiktas dar kitoje ligoninėje, gulėjo labai ramus. Jis buvo labai silpnas, rūdijančiu blauzdikauliu, tačiau visus tikino, kad dabar jau jam nebeskauda, kad dabar jam jau viskas gerai, kad jis viskuo patenkintas.

„Niekas nesužinojome, koks likimas šių lietuvių kareivių”, - kalba vienuolė, kuriai, kaip ir jos draugėms, teko slaugyti daug vokiečių karių, gydytų septyniose Šiauliuose buvusiose karo ligoninėse.

1944 metų  vasara nepaprastai baugino. Vienuolės, kaip ir dauguma šiauliečių, buvo apsipratę gyventi pagal vokiečių tvarką, todėl labai baugino gandai, kad rusai smarkiai puola, o vokiečiai traukiasi. „Girdėjome, kad nuo rusų smarkiai nukentėjo Estija, kliuvo ir Latvijai. Tik Lietuvoje dar nebuvo numesta „kiaušinių” - taip vokiečiai tada vadino rusiškas bombas.

Šiauliuose buvo didžiulė įtampa. Jau pavasarį buvo uždarytos visos mokyklos dar nepasibaigus mokslo metams, tik mokytojų seminarijoje ir vakarinėje suaugusiųjų gimnazijoje pamokos dar tebevyko.

Nuo liepos pradžios mieste, pasak sesers Valentinos, prasidėjusi beveik panika. Gandai, kad rusai bombarduos Šiaulius, sklido iš lūpų į lūpas. Žmonės, kas tik galėjo, važiavo iš miesto. Seserys, pasak vienuolės, taip pat sukruto bėgti iš miesto. Po vieną ir po dvi palikdavo miestą. Ėjo gandai, kad vokiečiai evakuos Šiaulius.

Sesuo Valentina pamena liepos 9-ąją, kai rusai įžengė į Vilnių. Pragarišku tempu jie artėjo prie Šiaulių. Dienoraštį beveik visą gyvenimą rašiusi vienuolė savo ranka užfiksavo daugelį prisiminimų. Tiesa, daugelis vienuolių tuo metu rašė prisiminimus, nes baiminosi, kad neišgyvens to pragaro. Todėl tikėjosi palikti ateinančioms kartoms košmariškų išgyvenimų nuotrupas.

„Rusų rankose jau Vilnius, Alytus ir turbūt Anykščiai. Dėl tikrumo vienuolių Motina užsakė telefoną pasikalbėti su Anykščių seserimis, bet jokio garso iš ten, tyli kaip numirusios. Kiekvieną dieną laukiame mirčiai pasiruošusios, nors su mažais vilties spindulėliais, o gal...

Miestas dar neevakuotas, bet gyvenam kiekvieną dieną tam pasiruošusios. Šiandien atlikome rekolekcijas, kol dar čia esam. Skubėjome”, - prisiminimų knygoje „Viskas praėjo” rašo ir sesuo Ksavera Veriankaitė.

Pragariškas bombardavimas

Mokykla Kražių  gatvėje, kurioje buvo įsikūrę vokiečiai. Vienuolės gyveno buvusiame žydų name netoliese. Kieme buvo įrengta slėptuvė. Bombardavimui vokiečiai ruošėsi, tik niekas negalėjo žinoti, kada jis vyks.

„Tą naktį mes miegojome”, - prisimena sesuo Valentina liepos 19-osios naktį. Iš lovos prikėlė sprogimai. „Visos bėkite į slėptuvę”, - išgirdo nurodymą. Į šią slėptuvę spėjo nubėgti trys vienuolės. Kitos, pamena sesuo Valentina Kezytė, nespėjo, nes buvo labai nušviestas ir raketų trankomas oras, visi namai. 

Visą  miestą prikėlė čaižus sirenų kauksmas, joms antrino lėktuvų gausmas. „Netrukus tamsą ėmė draskyti švyturiai,” - prisimena vienuolė tą baisią  naktį. Prisimena beveik kiekviena detalę, įsirėžusią į atmintį taip giliai, kad ištrinti tų prisiminimų net neįmanoma.

Viena vienuolė  Viktutė tą naktį gulėjo koplyčioje - jos koja po operacijos buvo sutvarstyta. Ją nuėjusi aplankyti vienuolė  ragino gulėti, nebijoti, nes ji bus šalia. Bet vienuolės nusprendė leistis laiptais ir eiti į slėptuvę. Lipdamos laiptais vienuolės matė degantį miestą, ausis draskę baisūs sprogimai.

Abi vienuolės spėjo į Elzytės iškastą slėptuvę. Nuomojamame name vienuolių Motina ir dar kelios vienuolės tyliai meldėsi, lyg prieš mirtį. Joms ant galvų pradėjo kristi tinkas, įlūžo lubos. Seseriai Stasei skeveldra trenkė į galvą. Ji tik susiėmė už galvos ir sušuko: „Oi, kaip skauda”.

Sesers Ksaveros koja paplūdo krauju. Ji tyliai kentė skausmą, atsirėmusi į  griuvėsių sieną. 

Kai liovėsi kristi ir sproginėti bombos, lėktuvai ėmė trauktis tolyn. Vienuolės, spėjusios nubėgti į Elzytės iškastą slėptuvę, ryžosi šliaužti į kiemą.

Čia išvydo kraupų vaizdą. Aplinkui siautė ugnis. Liepsnos rijo ir šalia buvusius žydų namus, kurių viename ir jos prieš keletą valandų gyveno. Dabar ugnis rijo žmonių turtą ir pačius žmones. Krūva griuvėsių riogsojo ir toje vietoje, kur buvo vienuolių namas, kuriame visai neseniai jos dar miegojo.

Išeiti iš  slėptuvės vienuolės išdrįso tik rytą. Motina ir kelios seserys slėpėsi rūsyje. Ryte iš jo išėjo baltutėlės kaip dvasios - apdulkėjusios nuo krintančio sienų tinko. Vienuolės pastebėjo, kad drauge nėra trijų seserų. Tų, kurios spėjo nubėgti į vokiečių įrengtą slėptuvę. Paaiškėjo, kad į ją pataikė bomba. Žuvo visos trys seserys, jų kūnai neatpažįstamai sudarkyti sprogimų. Drauge žuvo slėptuvėje pasislėpę du latvių kareiviai. Ligoninėje dirbusios vienuolės grįžo namo. Jos ėmėsi tvarkyti draugių kūnus, kitos kasė duobę į kurią ir buvo palaidotos visos trys vienuolės.

Dieną  žmonės žinojo - artinasi antroji bombardavimo naktis. Vienuolės planavo skubiai kasti slėptuvę, bet vokiečiai pasisiūlė pavėžėti jas iki Kužių. Seserys apsistojo Kužių mokykloje. Galėjo įsikurti nors ir direktoriaus kambaryje -  kabinetai ir klasės buvo neužrakinti. Naktį sesės ėjo slėptis į krūmus ir puikiai matė bombarduojamus Šiaulius. „Naktį degė namai ir bažnyčios bokštas, o dieną miestas buvo apgaubtas didžiulio dūmų debesies ir begalinių trenksmų”, - pasakoja Valentina Kezytė.

Vėliau vienuolės sužinojo keistą vieno kryžiaus, šiandien stovinčio dešinėje Šiaulių katedros pusėje, istoriją. Bomba krito šalia jo, išmušė duobę ir kryžius nuo sprogimo įkrito į tą duobę. Vėliau, pasakoja sesuo Valentina Kezytė, po karo kryžius buvo surastas, atrestauruotas ir vėl pastatytas. Iki šiol stovi jis Šiaulių katedros šventoriuje - nebylus to baisaus bombardavimo liudininkas.

Kužiuose ramybės taip pat nebuvo - visur seseris sekė armotų trenksmai, gaisrų  pašvaistės ir žodžiais nenusakomas siaubas, baimė.

Liepai baigiantis ir Šiauliai, ir Kužiai jau buvo rusų. „O mes dar buvome po vokiečiu - nebežinojome, kaip elgtis”, - prisimena tas siaubo dienas aštuntą dešimtį perkopusi vienuolė. Nepamirštama ir ta diena, kai pirmą kartą kelyje sutiko rusus. „Koks baisus tarp jų buvo skirtumas - vieni tvarkingi ir pasitempę, kiti purvini ir nešvarūs”, - pasakoja vienuolė, prisiminusi tuos baisius laikus, kai žmonės rusų bijojo dar labiau, nei jų mėtomų bombų.

Žmonės galvojo tik viens - kad tik greičiau baigtųsi tos skerdynės, kad tik greičiau galėtų grįžti į namus. „Tris savaites gyvenome nenusirengusios, nesimaudžiusios, kaip šunys, išvarytos iš būdos. Nei namų, nei bažnyčios”, - su skausmu balse pasakoja sesuo vienuolė.

Tik rugpjūčio pradžioje sprogimai visai nutilo. Drąsesnieji, pamena vienuolė, patraukė į Šiaulius. Seserys žinojo, kad jų namas susprogdintas, seserys žuvusios - viskas taip beviltiškai supainiota ir baisu.

Grįžo ir Šiaulių nebepažino. Miestas buvo pavirtęs griuvėsiais. Vienuolės  įsikūrė jėzuitų bažnyčios požemyje. „Ten mus kelias seneliukas Tėvas Andruška priėmė pagyventi”, - pamena vienuolė.   Seserys jautėsi tarsi kokios mumijos - be jausmų, be reakcijos. Ėjo, pamena, apžiūrėti Šv. Petro ir Povilo bažnyčios griuvėsių, lenkėsi prie lavonų, apžiūrėjo degėsius. Širdis virpėjo, tačiau ašarų akyse seniai nebebuvo. Jas nudžiovino sprogstančių bombų aimanos ir tie žiaurumai, kuriuos mačiusiose akyse nebelieka ašarų.