Aušra LAURINKIENĖ

Drovus ir jautrus gyvenime, tačiau karingas sporte Irmantas Lianzbergis – Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto kūno kultūros ir sporto vadybos pirmakursis, norėjęs ištrūkti iš gimtojo miesto ir tėvų pasparnės, bet pabijojęs netekti to, ką turi... 

 

O turi šis devyniolikametis vaikinas išties nemažai – galybę krepšinio ir lengvosios atletikos trofėjų, puošiančių namų sienas, tikslų naujajam krepšinio sezonui, kurį jau pirmadienį pradės su „Empower-ABRO-Šiaulių naujienų” komanda, tikrų draugų ir puikią šeimą, kurios į nieką neiškeistų. 

 

 

„Kodėl tave vadina Tušiu?” - smalsaujame. „Iš kur žinote?!” - apstulbęs klausia sportininkas ir nusijuokęs sako, kad taip jį draugai vadina nuo vaikystės: „Iš pradžių buvau Tošiu, vėliau – Tušiu. Kai kurios draugės mane dar ir Tukučiu vadina. Kodėl? Neturiu žalio supratimo”. 

 

Nuo pirmos klasės tautinių šokių būrelį lankęs Irmantas Lianzbergis juokdamasis sako, kad dabar draugai gal ir tyčiotųsi iš tokios veiklos, tačiau šešeri metai šokant „Kepurinę” praskriejo kaip vėjas ir paliko begalę puikių atsiminimų: „Tuo metu buvau dar visai vaikas, nė karto negirdėjau jokių replikų apie tai, kad vaikinas šoka tautinius šokius”. 

 

Vėliau krepšinin tėčio pastūmėtas šiaulietis susidomėjo ir sesers kultivuota lengvąja atletika, tad šokių teko atsisakyti: „Krepšinį visada mėgau žaisti, tačiau tėtis patarė lankyti treniruotes. Jis ir pats anksčiau žaidė...” Paklaustas, ar tai nėra vienas iš tų atvejų, kai tėvai per vaikus įgyvendina savo svajones, atsakė: „Gal ir yra. Manau, kad tėtis krepšinyje norėjo pasiekti daugiau. Tiesa, aš nemanau, kad toks elgesys yra blogas, nes man krepšinis – labai patinka”, - šypteli dešimt metų kasdien kamuolį į rankas imantis krepšininkas, praėjusį sezoną tapęs Šiaulių krepšinio aukščiausiosios lygos čempionu ir iškovojęs Lietuvos miestų krepšinio lygų „Super” taurės turnyro bronzą. 

 

Lengvąja atletika Irmantas susidomėjo, nes jo sesuo Svajūnė kasdien skubėdavo į šios sporto šakos treniruotes: „Iš pradžių tikėjausi tik sustiprinti kūną, o vėliau „užsikabinau” ir likau”. Daukartinis šalies jaunučių ir jaunimo daugiakovės čempionas, 110 metrų barjerinio bėgimo čempionas sako, kad prireikus rinktis – krepšinis ar lengvoji atletika – nesirinktų: „Bandyčiau suspėti visur”. 

 

Iš ryto į paskaitas skubantis, po jų į maniežą lekiantis, o vakare dar į krepšinio treniruotę bėgantis sportininkas nenorėtų keisti savo gyvenimo ritmo: „Čia ir dabar esu laimingas”. 

 

 

Paprašytas atskleisti, ar jo širdyje liepsnoja jausmai kokiai simpatiškai šiaulietei, Irmantas droviai nusišypso: „Ne...” Šiek tiek pakamantinėję išsiaiškiname, kad didžiąją dalį laiko sportui skiriantis vaikinas, liaudiškai tariant, „nudegė” ir dabar sako, kad meilei nėra nei laiko, nei vietos: „Kaip sakoma, bus laikas, bus ir vaikas. Meilė į mano gyvenimą ateis vėliau. Supratau, kad tam esu dar šiek tiek per jaunas”. 

 

Vijolių vidurinę mokyklą pavasarį baigęs Irmantas džiaugiasi, kad jo gyvenime yra trys nuostabiausi žmonės – mama Ilona, tėtis Artūras ir sesuo Svajūnė. „Tiesa, dar turiu tris švelnutes šinšilas, kurios nereikalauja itin didelės priežiūros”, - juokiasi save jautriu, užsispyrusiu ir kovingu vadinantis krepšininkas lengvaatletis. 

 

Sesers pasiekimai lengvosios atletikos padangėje – taip pat aukšti: „Kartais parungtyniaujame, kartu treniruojamės, kartais ir pasipešame. Kas pradeda? Ne aš. Ji”, - sako Irmantas ir priduria, kad Svajūnė – tos pačios specialybės ketvirtakursė, tad jam mokytis – labai lengva: „Turiu didžiąją dalį užrašų”. 

Ampulės į sėdimąją ir nepakeliamas skausmas... 

 

Daugiakovės atstovas neslepia, kad sportas pareikalauja ne tik daug laiko, fizinių jėgų, bet ir sveikatos: „Prieš mažiau nei metus man atliko kelio raiščio operaciją, nes tiesiog nebegalėjau išlipti iš lovos. Kas nutiko? Šokdamas į aukštį nutraukiau raištį. Kauno medikai dar kurį laiką leido placentą, bandė jį atauginti, tačiau pastebėjau, kad darosi vis prasčiau... Kol reikėdavo tik bėgti, paprastai šokti į tolį – viskas gerai, tačiau šuolis į aukštį sukeldavo nežemišką skausmą ir ašaras. Lėkdavau pas seselę, kuri į sėdimąją suleisdavo vaistų... Kartais po varžybų net nebegalėdavau pareiti namo. Skaudžiausia traumos pasekmė – prarastas čempiono vardas. - Nusivylimo neslepia sportininkas, kuriam skausmas trukdė užbaigti rungtį ir užlipti ant aukščiausiojo apdovanojimų pakylos laiptelio. - Likau septintas...”

 

Laimė, dabar Irmanto trauma išgydyta ir krepšininkas viliasi sėkmingai startuoti naujajame  ŠKL (Šiaulių krepšinio lyga) ir RKL (Regionų krepšinio lyga) krepšinio sezone.

 

 

Prieš ketverius metus sportą norėjęs mesti Irmantas tikina, kad dabar apie tai nėra jokių minčių: „Apie ateitį negalvoju. Kaip viskas bus parodys pats gyvenimas. Aš gyvenu šia diena, kryptingai siekiu užsibrėžtų tikslų ir tiek”. Vaikino treneris Saulius Jucevičius, „Šiaulių naujienų” paprašytas apibūdinti auklėtinį, negaili geriausių žodžių: „Jis – doras, geras, sąžiningas, uoliai vykdo visus trenerio nurodymus”. „Nejaugi šis sportininkas neturi nė vieno minuso?” - stebimės, o juokdamasis strategas priduria: „Trūkumai? Na, Irmantas – jaunas vaikinukas, dar šiek tiek vėjavaikis, tačiau subręs”. 

 

Pats krepšininkas lengvaatletis, paklaustas, ką norėtų savyje pakeisti, nė nedvejodamas išpyškina: „Veidą”. Sportininkas atskleidžia retai stoviniuojantis prie veidrodžio: „Nelaikau savęs simpatišku vaikinu”. 

 

 

„Paauglystėje buvau griežtai auklėjamas, tačiau viską dariau savaip. Išeidavau ir namų nerasdavau, - mintimis į prisiminimus nugrimzta pašnekovas. - Jau uždarydamas namų duris žinodavau, kad tikrai negrįšiu tėvų nustatytu laiku ir išjungdavau telefoną, o pavėlavęs turėdavau atlikti tėčio skirtą bausmę – daryti atsispaudimus”. 

 

Irmanto teigimu, išradingasis tėtis atsispaudimų skaičių nustatydavo pagal tai, kiek sūnus pavėlavo: „Minutei skirdavo vieną atsispaudimą. Pavėluoju tris valandas – darau 180 atsispaudimų”. Sportininkas juokdamasis pasakojo, kad kartą iš gimtadienio grįžo paskanavęs alkoholinių gėrimų, o tėtis klausia: „Kiek žmonių buvo gimtadienyje?”. „Tuomet supratau, kad lieps tiek kartų padauginti pavėluotų valandų skaičių ir pasakiau, kad buvome tik dviese”. 

Šis metodas – išties veiksmingas, nes Irmantas sako, jog nerūko todėl, kad tėtis, pirmąkart pagavęs „dūmyjant”, taikė šią bausmę: „Geriau jau sportuoti, tad nei rūkau, nei geriu iki sąmonės netekimo. Paragauju tiek, kad būtų smagu ir einu siausti į šokių aikštelę”. 

 

 

 - Esi prietaringas?

 

 - Galbūt. Netikiu, kad sudaužius veidrodį nesiseks kažkiek metų, tačiau pamatęs katę visada nusispjaunu tris kartus ar pabeldžiu į medį. 

 

- Tiki Dievą?

 

- Taip. Mūsų šeima – religinga. Pamenu, vaikystėje, eidamas išpažinties, turėjau tas pačias penkias nuodėmes - melavau, neklausiau tėvų ir panašiai. Man svarbiau pats tikėjimas, o ne lankymasis bažnyčioje. Prieš svarbias varžybas mintyse melsdavau pagalbos, kad man pasisektų. Ir... visada būdavau išklausytas. 

 

- Irmantas Lianzbergis draugų apsuptyje ir merginų kompanijoje – tas pats žmogus? 

 

- Tikrai ne. Esu draugiškas, tačiau su vaikinais esu vienoks, o su merginomis – kitoks. Su vaikinais gali pasikumščiuoti, o su panelėmis – eiti apsipirkti, jas pakibini (juokiasi). 

 

- Žinai, ką reiškia jausmas, kai namuose nėra duonos?

 

- Ne, namuose niekada netrūko pinigėlių. Pamenu, tik kartą neišleido į stovyklą, nes lėšos buvo skirtos prasidėjusiems remontams. 

 

 - Ar tarp žodžių „tėvai” ir „draugai” gali dėti lygybės ženklą? 

 

- Galbūt labiau mama. Jai galiu pasakyti absoliučiai viską.

 

- Per varžybas tau svarbus artimųjų palaikymas? 

 

- Anksčiau norėdavau, kad nė vienas iš jų neateitų, nes tai prideda papildomo jaudulio. Ypač – kai tėtis pradeda komentuoti iš tribūnų... O dabar – jokio skirtumo. Prie visko priprantama. Galbūt suaugau (šypsosi). 

 

- Svajoji išvykti iš Lietuvos? 

 

- Nesu patriotas, tačiau kol kas noriu likti Lietuvoje ir prasibrauti į kokį gerą krepšinio klubą, aukštesnę lygą.

 

- Ilgai tęsi sportinę karjerą? 

 

- Kol jėgos leis (juokiasi).  

 

- Ką nuveikei per vasarą? 

 

- Du mėnesius ilsėjausi, o vėliau kibau į treniruotes. 

 

- Didžiausia tavo svajonė?

 

- Išvengti bet kokių traumų ir siekti sporto aukštumų. 

Šiaulių universiteto Edukologijos fakulteto kūno kultūros ir sporto vadybos pirmakursis Irmantas Lianzbergis – ne tik daugkartinis daugiakovės čempionas, bet ir perspektyvus krepšininkas. 

 

Lengvąja atletika Irmantas susidomėjo, nes jo sesuo Svajūnė kasdien skubėdavo į šios sporto šakos treniruotes.