Zita KATKIENĖ

Atvykusi į susitikimą su „Aido” bibliotekos skaitytojais aktorė, renginių režisierė, televizijos personažų kūrėja, kūrinių autorė Violeta Mičiulienė prisipažįsta, kad susitikimui su žmonėmis nebuvo pasirengusi. Jai viskas išeina ekspromtu. Ir taip - visą gyvenimą. Ekspromtu išsisuka ir iš keblių situacijų, ekspromtu priima ir svarbius gyvenime sprendimus. Net ir dabar, likusi be vaidmenų, kuriais ją garsino televizija, nenusimena, nes turinti dar daugiau galimybių dalyvauti televizijos laidose. Daugeliui žinoma Stefutė ar tetulytė Jadvyga dirba ne tik Subačiaus Kultūros namuose, kuriuos palikusi ir atskubėjo į Šaulius. Ji rašo ir operetės libretą, kurioje pačiai pasiūlytas ir pagrindinis vaidmuo, kuria ir monospektaklį pati sau. Nes žada keliauti po Lietuvą ir linksminti ją pamėgusius žiūrovus, kurių, pastebi aktorė, visoje Lietuvoje nestinga. 

 

 

Tai, kad televizijoje vaidinti personažai - ne tik juokingos, bet ir kiek kvaištelėjusios moterys, paliko „dėmę” gal ir visam gyvenimui. Nesibaimina aktorė Violeta Mičiulienė dėl to, tik stebisi, nes dažnas ją pamatęs mano, kad atėjo... tetulytė Jadvyga, kurią pažįsta iš televizijos ekrano. Štai, pavyzdžiui, draugė paprašė drauge nueiti, kai pati papuolė į keblią situaciją. Vos pasirodė ji, žmonės ėmė šaukti?

 

„O ką tu čia, durne, darai?”

 

„Ką šita glušė iš teliko čia veikia?”

 

„Jei šita glušė neišeis, mes kalbos nepradėsime!”.

 

Tada Violeta Mičiulienė įsitikino, jog padėti tikrai nepavyks, nes ji žmonėms - savo gyvenimo nesusitvarkiusi moteris. 

 

Tiesa, kartais ir eiti niekur nereikia - patys žmonės prieina gatvėje prie aktorės ir ima „guosti”:

 

„Ne veltui sako, kad esi pijokė. Bet mes vistiek tave gerbiam, nes esi puiki aktorė”.

 

Išgirdusi tokius žodžius aktorė nesutrinka, nes žino, kad vaidino geriančios moters personažą, nors gyvenime alkoholio niekada nevartoja. Tad  tik nusijuokė ir pritarė: „Tokia tokią sutiko”...  Ir išsiskyrė su gerbėja draugiškai. 

 

Dabar, kai nuolatinio personažo televizijoje neturi, ne kartą gatvėje sutikti žmonės linguoja galvą: „Be reikalo apie tą kelionę į Izraelį papasakojai, dabar va - bedarbė”. 

 

Kelionė tikrai jos karjerai nepakenkusi, nes į Šventąją Žemę keliauta prieš trejus metus, o dabar tik prisiminimais pasidalijo. Bet po to išgirdo ir tokią nuomonę: „Po to, kai jūsų popsiukų nuvalkiotas snukis pabuvojo Šventojoje Žemėje, aš ten nebegalėsiu vykti...” „Ką čia ir bepridursi?” - juokiasi aktorė tuo pačiu juoku, kurį įpratome matyti jos personažų lūpose. Tad ir nekeista, kad personažas ir jį kuriantis aktorius -  sutapatinami. 

 

 

Ta diena, kai Violeta Mičiulienė sumainė aukso žiedus, iki šiol nepamirštama. Tačiau daug kalbėti apie buvusį vyrą, su kuriuo susilaukė dviejų sūnų, kalbėti nesinori. Žmogus sukūrė kitą šeimą, draugiškai su ja bendrauja. Tačiau dar artimesnė draugystė liko su anyta Vilma Mičiuliene, kurios rūpesčiu ir surengtas šiauliečių susitikimas su aktore. Artimi santykiai likę ir su anytos seserimis, garbingomis šiaulietėmis.  

 

Klaipėdos muzikos akademijos režisūros specialybės studentė Vilma Trečiokaitė-Mičiulienė negalinti pamiršti to, kad savo vestuvių datą buvo... pamiršusi. Ji tada ruošėsi egzaminui ir staiga prisiminė, kad ryt - ne tik egzaminas, bet ir jos vestuvės. 

 

Tokiai svarbiai dienai ir apdarai dar neparuošti. Tad teko juos skolintis - ir suknią, ir batus. Per egzaminą dėstytojos paprašiusi, kad daug neklausinėtų, nes turi lėkti į metrikacijos skyrių - jos vestuvės šiandien. „Ko tik neprigalvoja, kad išlaikytų egzaminą”, - teištarė Muzikos akademijos dėstytojas.  

 

Po vestuvių diplomuota režisierė atvykusi gyventi į Šiaulius. Įsikūrė anytos namuose Krymo gatvėje, kur augino ir sūnų. Gyventi Šiauliuose, pasak V. Mičiulienės, anuomet buvo labai įdomu. Tada čia klestėjo „Bixai” ir visi buvo šeimos draugai, tada čia dainavo Saulė, vaidino Nijolė Narmontaitė. Sėjūnas taip pat draugas iš anų, jaunystės dienų. „Ir Virgio Stakėno dainuojamoji poezija tuomet buvo aukštumoje”, - su neslepiamu ilgesiu kalba aktorė apie anuos laikus, kai Šiauliai buvo tapę dar ne tokios populiarios ir žinomos aktorės Violetos Mičiulienės antraisiais namais. 

Nepamiršta aktorė ir pusbrolio Sauliaus, gyvenančio Šiauliuose. „Nepakviečiau į susitikimą”, - apgailestauja aktorė ir priduria, kad nespėja. Juolab, kad čia - ne giminės susitikimas... 

 

 

Gyvena aktorė Violetą Mičiulienė ne Vilniuje ir ne Kaune, o Subačiuje. Ir be darbo, netekusi vaidmenų televizijoje, neliko. „Dirbu Kupiškio rajono Subačiaus miestelio kultūros namuose. Tiesa,  aštuoneri metai be vandens, be sanitarinio mazgo. Tiesa, yra ventiliatorius, bet kai įjungi – negirdi, ką kalba scenoje dirbantys žmonės, kai išjungi - šalta...”

 

Dirba aktorė su trim dramos kolektyvais. Tiesa, dėl prastų sąlygų dažnai aktoriai renkasi ne į kultūros, bet į jos pačios namus. 

 

Trys dramos kolektyvai - ne riba. „Ruošiu ir ketvirtą kolektyvą”, - pasakoja žymi Lietuvos humoristė, spėjanti ir paskaitas apie raiškią kalbą skaityti, ir seminarus apie dramos teoriją rengti. Dabar dar ir linksmina savo gerbėjus. „Anksčiau važinėdavau su grupė „Ambrozija”, bet dabar važinėju viena”, - sako aktorė ir priduria, jog dabar gali daryti ne tai, ko reikia televizijos laidų režisieriams, bet tai, ko ji pati nori. Ir čia pat pasidžiaugia, jog ir praeityje būta gero. Juk drauge su kolektyvais, su kuriais koncertuota, pabuvota Amerikoje, Izraelyje, Jordanijoje, dalyvauta kelionėje per Europą. 

 

Pastaroji kelionė ypač įsiminė, nes reikėjo ne šiaip sau vaidinti, bet ir kalbėti kitomis kalbomis. Bene geriausiai savo pasirodymą buvo išmokusi lenkų kalba. It žirnius bėrė išmoktą tekstą. Dar ir baigti nespėjusi, kai visa salė prapliupo juoku... Suprato aktorė, jog juokiasi lenkai iš to, kad dar nė žodžio iš jos „lenkų” kalbos nepavyko suprasti. 

 

Pati Violeta dar vaikystėje žinojo, kad užaugusi bus aktorė. Nors šeimoje nebuvo artistų. Tačiau šiandien aktorė supranta, iš kur joje tas gebėjimas būti tokia, kokia yra. „Man ateina suvokimas, kad kaimo moteris, kurią mes vadinome, baba, ir buvo tai, kas gyvena manyje”, - sako V. Mičiulienė. 

 

Tiesa, babai dar mažiau reikėjo pastangų, kad žmonės aplink ją leiptų juoku. Ji prisistato, būdavo, pašte: „Darata Trečiokienė, Krisiaus”, ir perlaida, kurią ji atnešė išsiųsti anūkei, lieka neišsiųsta. Nes pašto darbuotojos leipsta juoku ir netiki, kad moteris sako savo vardą ir pavardę.  

 

Nestokojo senoji ir tikro, liaudiško humoro. „Kuo toliau, tuo labiau jaučiu savyje nubundančią babą, nes ir mano humoras - su tokiais pat čiūdais”, - juokiasi aktorė. 

 

Išsiaiškinusi, iš kur jos kraujyje humoristės talentas, dar lengviau apčiuopė kūrėjos talento ištakas. Nes giminėje, pasak Violetos,  būta ir tikrų literatų, ir žurnalistų. Ir ji rašiusi į Kupiškio apskrities laikraštį „Kupiškėnų mintys”. Pasirašydavo Padebesių Janės pseudonimu. Kai liovėsi rašiusi, sužinojo, kad žmonės eina į redakciją ir grasina, kad neprenumeruos laikraščio, jei neberašys Padebesių Janė.

 

O dabar ji sulaukusi pasiūlymo parašyti libretą miuziklui apie kates ir šunis. „Aš sutikau, tik po to ėjau aiškintis, kas yra libretas”, - pokštauja humoristė. Dabar libretas „Katės ir šunys”, kuriame pasakojama apie katės, pavargusios nuo vyro katino ir vaikų kačiukų, gyvenimą, jau ant režisieriaus stalo. Ir šis pasiūlė jai atlikti pagrindinį katės vaidmenį. 

 

„Bet juk reikės dainuoti - aš nemoku”, - gynėsi nustebusi humoristė. 

 

„O kas Lietuvoje dainuoja mokėdamas?” - paprieštaravo šis ir nelikę nieko kito, tik imtis darbo. Tiesa, šiam kūriniui dar rašoma muzika, dar ieškoma artistų. Tikimasi, jog pavasarį kūrinys pasirodys Panevėžio dramos teatro scenoje. 

 

Ruošia humoristė ir monospektaklį, su kuriuo važinės po Lietuvą. „Kada mes būnam laimingos”, - vadinsis spektaklis, kuriame Violeta Mičiulienė kalbės apie tai, kada mes, moterys, būname laimingos, kai esame mergaitės, subrendusios moterys, senjoros...

 

Paklausta, kodėl ji ne Seime, kaip dažnas scenos žmogus, Violeta nenustemba: „O galėjau”. Juk ir ją kvietė eiti. Ir sakė, jog bus „piaras”. „Džiaugiuosi, kad nėjau. Ypač dabar, kai buvusios kolegės nebemoka atsitokėti, nes įsijautė į seimūnės vaidmenį”, - pasakoja aktorė. 

 

Violeta nusprendžia nekalbėti apie tą pasaulį, kuris jai labai artimas - šou žmonių, pasaulį. Tik neslepia, jog jame labai daug kas jai nepatinka. 

„Per televiziją žiūriu tik senus filmus ir tai, kas manęs neerzina”, - prisipažįsta televizijos žvaigždė. 

 

Ir neslepia, jog galimybė būti televizijoje - lyg narkotikas, kuris aptemdo protą ir ten pabuvęs nenori palikti to darbo. Bet jai lyg ir sugrįžęs protas. Nes tada, kai laidų, kuriose ji dirbo, neliko, ji nusprendusi atsisakyti pasiūlymo dirbti laidos vedėja,  kurioje - tik pletkai. Šio darbo ėmėsi kito „žvaigždės”. Atsisakiusi ir Fionos vaidmens, nes ši galimybė nuolat pasirodyti televizijos ekrane - per didelė prabanga laiko atžvilgiu. „Vien grimui reikia trijų valandų”, - juokiasi humoristė.  

 

Svarbiausia Violetai Mičiulienei - bendrauti su tais žmonėmis, su kuriais ji užaugusi, su kuriais gyvena nuo mažens. Tai - Kupiškio krašto žmonės. 

Mama buvo kilusi nuo Ukmergės, tėvas - nuo Biržų, tad nemokėjusi ji tikrosios kupiškėnų tarmės, o kalbėjusi kažkokia savo susikurta tarme, paveldėta... iš abiejų tėvų. 

 

Tiesa, Violeta nelabai seniai sužinojusi ir tai, kad tėvai jos... nepakrikštijo, nes patys buvo skirtingų tikėjimų. Tėtis - reformatas, mama - katalikė. Jai buvo šokas, kai sužinojo. Dabar šią spragą pasirengusi užpildyti - ruošiasi krikštui. 

 

Prieš dešimt metų, kai teko dirbti su neįgaliaisiais, kai teko dalyvauti ateitininkų stovykloje, į jos širdį atėjo tikėjimas. Tačiau tradicijas teko kurtis pačiai - šeimoje tikėjimo tradicijų nebuvo. Dabar - jau yra.  Ir jų laikosi ne tik ji pati, bet ir abu sūnūs. Vyriausias, tiesa, jau pasirinko režisieriaus kelią - studijuoja režisūrą. Antrasis dar gyvena su mama. Tame pačiame Subačiuje, kuriame Violeta Mičiulienė ir surandanti poilsį, atgaivą širdžiai.