Geriausia Europos žolės riedulio vartininke praėjusį savaitgalį pripažinta Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto” ekipos riedulininkė Viktorija Vileikytė sako, jog prieš penkerius metus daugelis, išgirdę, kad ji žaidžia žolės riedulį, trūkčiojo pečiais ir prašė plačiau papasakoti, kas tai yra. 

Aušra LAURINKIENĖ

Ankstyvą penktadienio rytą susitinkame su geriausia Europos vartininke praėjusį savaitgalį pripažinta Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto” ekipos riedulininke Viktorija Vileikyte. Simpatiškų bruožų raudonplaukė mergina, kovo 25 dieną švęsianti 24-ąjį gimtadienį, nedrąsiai šypteli: „Tai –-pirmasis mano interviu gyvenime”. 

 

 

Pripažinimo mergina su komandos draugėmis dar neatšventė ir vis dar laukia, kol žolės riedulio federacija atsiųs apdovanojimą: „Kiek girdėjau, turėčiau gauti taurę ar atminimo statulėlę”. 

 

Šiaulietė „Šiaulių naujienoms” atskleidė, kad jai netikėtas ir Vokietijos mieste Manheime vykusiame Europos moterų žolės riedulio uždarųjų patalpų klubų čempionų taurės turnyre pelnytas titulas, ir žiniasklaidos dėmesys: „Pripažinimas buvo netikėtas Kai oro uoste mane pradėjo sveikinti, nesupratau, kas vyksta. Prireikė šiek tiek laiko, kad suvokčiau, kas įvyko. Šis titulas skatina dar labiau tobulėti”. 

 

Darbas - svarbiausias tikslas 

 

Mokykloje mokslais nelabai besidomėjusi Viktorija susiėmė įstojusi į Šiaulių universiteto  Socialinės gerovės ir negalės studijų fakultetą, kur praėjusį pavasarį įgijo specialiosios pedagogikos (specialiųjų poreikių vaikų kūno kultūra ir kineziterapija) bakalauro laipsnį. 

 

Žolės riedulininkė neslepia apmaudo, kad niekaip neranda darbo, kurį galėtų derinti su sportu: „Dabar esu išlaikoma tėvų, tačiau tikiuosi, kad netrukus pavyks įsidarbinti... Tai - svarbiausias mano tikslas šiuo metu”.

 

Jeigu mergina nežaistų žolės riedulio, sporto pasaulio padangėje jos vardo nebūtų: „Atvirai, niekada negalvojau, ką veikčiau, jeigu nežaisčiau žolės riedulio. Manau, jog tikrai nesportuočiau. Nežinau kodėl, tačiau ir ateities su sportu nesieju. Baigiau specialiąją pedagogiką su kūno kultūros pakraipa, galėčiau būti mokytoja, tačiau vien kūno kultūra manęs netraukia. Juolab kad mokytojų duona - nėra lengva. Tarkime, ir žolės riedulio situacija Lietuvoje - kebli. Trūksta finansavimo. Laimė, iš savo kišenės į varžybas važiuoti dar neteko”. 

 

Kelionės – vienas iš didžiųjų sporto pliusų, tačiau su „Gintros-Strektės-Universiteto” komanda, treniruojama šalies nusipelniusio trenerio Vaidoto Vaičeliūno, jau daugelį šalių skersai ir išilgai išmaišiusi mergina sako turinti svajonę apkeliauti visą pasaulį: „Su ekipa aplankėme ne vieną šalį, tačiau tuomet rengiamės varžyboms, treniruojamės, tad ir pasižvalgyti nėra kada. Norėčiau tiesiog mėgautis viešnage svečioje šalyje ir pailsėti”.

 

 

 

Arba visos, arba nė viena

 

Nuo mažų dienų kieme su berniukais daugiau praleisdavusi Viktorija sako, kad jai visuomet labiau rūpėjo ne lėlės, o žaidimas su kamuoliu, gaudynės ir slėpynės: „Ne kartą buvau tėvų bausta už šokinėjimą nuo stogelių ir kitas išdaigas. Man visuomet reikėjo kažkokio veiksmo”. 

 

Penktoje klasėje pirmąkart į rankas žolės riedulio lazdą paėmusi mergina, paniškai bijanti aukščio ir vorų, neslepia, kad tuomet ši sporto šaka jos visai nežavėjo: „Manęs tai netraukė... Treniruotes aš lankiau tik todėl, kad taip sutarėme su geriausiomis kiemo ir klasės draugėmis – arba visos, arba nė viena. Tiesa, dabar iš to mūsų būrelio žolės riedulį žaidžiu tik aš”. 

 

Paklausta, kas žolės riedulyje „užkabino”, Viktorija juokiasi, jog žaidimas tapo įdomus, kai ji išmoko teisingai laikyti lazdą: „Sunku buvo perprasti visą žolės riedulio techniką, varyti kamuoliuką, tačiau su šia užduotimi susidorojau ir... likau. Dėl to nesigailiu, o ir mama labai džiaugiasi, nes jos vaikystės draugė taip pat žaidė žolės riedulį”.

 

 

Kelerius metus žolės riedulio treniruotes lankiusi Viktorija vartuose nestovėjo: „Tuomet buvau tik žaidėja, tačiau kartą, susirgus mūsų komandos vartininkei, trenerė paklausė: „Kas gali stoti į vartus?” Pasisiūliau ir taip Širvintų sporto salėje pirmą kartą debiutavau vartininkės vaidmenyje. Tose rungtynėse mes, jaunos riedulininkės, susitikome su pajėgiomis priešininkėmis, o man vartus saugoti sekėsi itin gerai ir trenerė tiesiog liepė tapti vartininke”, - juokiasi mergina. 

 

Ji tikina, kad dabar, jei kas sakytų rinktis, ji liktų vartuose: „Nebenorėčiau būti žaidėja”. Atrodo, kad vartininko pozicija – pati nesaugiausia, tačiau Viktorija tikina su po 13 kilogramų sveriančiomis apsaugomis besijaučianti saugi: „Nuo šio svorio labai pavargsta pečių juosta, tačiau išvengiu traumų. Keista, tačiau per visus tuos metus patyriau tik vieną traumą - piršto lūžimą”. 

 

Tiesa, narsiai Šiaulių „Gintros-Strektės-Universiteto” komandos garbę vartuose ginanti žolės riedulininkė neslepia, kad kartais išsigąsta atskriejančio kamuoliuko: „Kai matai, jog kamuoliukas atskrenda tiesiai tau į veidą, nejučiomis pasitrauki. Komandos draugė Simona mėgsta mane taip pagąsdinti ir taiko į veidą”. 

 

 

„Su kokiu aplinkinių požiūriu į  moterų žolės riedulį tenka susidurti?” - smalsaujame. Aštuonerius metus „Gintros-Strektės-Universiteto” ekipos vartus ginanti žolės riedulininkė neslepia, jog prieš penkerius metus daugelis, išgirdę, kad Viktorija žaidžia žolės riedulį, trūkčiojo pečiais ir prašė plačiau papasakoti, kas tai yra. 

 

„Sakydavau, jog tai - sporto šaka, taisyklėmis panaši į futbolą. Tik žaidžiame su lazdomis ir kietu kamuoliuku”, - šypteli sportininkė. Anot jos, dabar situacija - kitokia: „Žolės riedulį žino vis daugiau žmonių. Mūsų pergalėmis džiaugiasi daugelis sporto mėgėjų. „Gintra-Strektė-Universitetas” - pajėgi komanda”.

 

 

Sakoma, kad moterų kolektyvai be pykčių, intrigų  neapsieina… Kur daugiau nei du - ten ir apkalbos. Dažnai moterys nevengia viena kitą apkalbėti, aptarti, kaip kuri atrodo. O kokia situacija žolės riedulininkių gretose?

 

Užsispyrusia, drąsia ir draugiška save vadinanti Viktorija neslepia, jog pykčių „Gintros-Strektės-Universiteto” ekipoje pasitaiko, tačiau jie – greitai išsprendžiami: „Sutariame draugiškai. Dar nė karto nebuvo tokio atvejo, kad į savo gretas nepriimtume kokios naujokės, tačiau visko pasitaiko. Dažniausiai nesusipratimų kyla dėl aikštėje neapgalvotai išsakytų replikų, apsižodžiavimo. Atrodo, nori paskatinti, patarti, o išeina priešingai. Komandos draugės įsižeidžia ir replikas priima itin jautriai. Po rungtynių viską stengiamės išsiaiškinti be trenerio Vaidoto Vaičeliūno”. 

 

 

Žolės riedulininkė sako, jog komandos draugišką atmosferą sustiprino susitikimai su sporto psichologu Andriumi Stočkumi, kuriam dažnai tenka išklausyti ir išgirsti tai, ko treneris paprasčiausiai nebegirdi: „Autogeninių treniruočių metu mokėmės susikaupti, atsikratyti baimės. Jis įnešė pasitikėjimo savo jėgomis. Komandos narės tapo draugiškesnės, o ir santykiai su treneriu - geresni”.

 

Viktorija šyptelėjusi priduria, jog merginų santykiai su treneriu Vaidotu Vaičeliūnu - puikūs: „Jis mus labai lepina. Visada sako, kad jo vadovaujamoje komandoje žaidžia gražiausios ir šauniausios sportininkės. Visos esame jo numylėtinės”. 

 

 

Peržiūrėję „Gintros-Strektės-Universiteto” žolės riedulininkių profilius socialiniame tinklalapyje Facebook, pastebime, jog merginos kartu linksminasi vakarėliuose, lankosi naktiniuose klubuose, nevengia publikuoti nuotraukų, kuriose užfiksuotos su tauriojo gėrimo taurele ar alaus bokalu rankose. Kaip į tokį laiko praleidimo būdą reaguoja treneris?

 

„Jis mums visada sako, kad reikia žinoti laiką, saiką ir su kuo linksmintis. Jei nepaisytume šių nurodymų, gal ir gautume velnių, - nusijuokia Viktorija. - Anot merginos, prieš varžybas riedulininkės ilsisi ir vengia bet kokių triukšmingų pasisėdėjimų: „Taip švenčiame gimtadienius, kitas progas. Tiesa, dažniau renkamės kokią kavinę, o į naktinį klubą užsukame rečiau. Mes jaunos - visa tai normalu”.

 

 

Daugelis žolės riedulininkių - vienišos merginos, vis dar laukiančios savųjų princų. Geriausia Europos žolės riedulio vartininkė Viktorija - viena iš jų.

„Beveik prieš metus išsiskyriau su vaikinu. Draugavome penkerius metus, tad išsiskyrimas buvo skaudus. Nežinau, kodėl taip nutiko, turbūt taip reikėjo. Dabar jaučiuosi gerai, žaizdos užgijo ir esu atvira naujiems jausmams”, - šypteli visai nesportiško kūno sudėjimo sportininkė. 

Žolės riedulininkės kartu linksminasi vakarėliuose, lankosi naktiniuose klubuose, tačiau prieš varžybas vengia bet kokių triukšmingų pasisėdėjimų. 

Asmeninio albumo nuotr.

Evaldo ČERNIAUSKO nuotr.