- Tenka dirbti su rentgeno aparatu. Kokių „žvėrelių” teko matyti žmonių plaučiuose?
- Pats baisiausias iš jų - vėžys, o visi kiti, kaip aš sakau - „baikės”. Visus juos galima gydyti, o vėžys - rimtas dalykas... Padarau tyrimą, ir jeigu vėžio nėra, sakau žmogui: „Viskas tvarkoje. Galėsim dabar „bovytis”...
- Vienoje interneto svetainėje mačiau reitingus: pacientai jus įvertino 82 procentais, o gydytojai - 54-iais... Ar tai reiškia, jog pacientai jus myli ir vertina labiau negu kolegos?
- Nežinau tų reitingų, bet svarbiausia, kad gerai vertina pacientai. O kita... Nekreipiu dėmesio. Man patinka ligoniai ir aš jiems patinku. (Ką, jau įrašinėjat? O aš manau, čia tik „šposai”...)
- 2008-ais metais Papilės krašto bendruomenės buvote nuominuotas „Už kilniausią poelgį”. Trumpai priminkite, kuo tada pasižymėjote?
- Sakyčiau taip: kai vyras sulaukia 50-ies, jam lieka trys keliai: prasigerti, susirasti jaunesnę moterį arba, kaip darau aš, užsiimti filantropine veikla. Man Papilė - šventa vieta. Ten gyvenančiai mūsų giminei - 300 metų. Neturiu pinigų, bet nuvežu savo pažįstamus, nuvežu koncertus, chorus, atlikėjus, ansamblius. Leidžiame knygas. Taigi prisidedu. Ir man smagu, ir jiems gerai...
- Kai pas jus, radiologą, ateina persišviesti jauna pacientė su didele gražia krūtine, ar toji aplinkybė labai jus blaško ir trukdo susikaupti darbui?
- Ne, neblaško, nes per dieną tų krūtinių būna dvidešimt ir trisdešimt. O jeigu imtų blaškyti... Aš tiesiog jų „nematau“.
- Kas jūsų nuomone, mažesnis blogis: moteris, rankoje laikanti taurelę ar rūkanti moteris?
- Ir tas, ir tas netinka. Nė vienam vyrui turbūt nepatinka nei rūkančios, nei kilnojančios taurelę... Argi mūsų mamos gerdavo baliuose? Ne. O dabar... Gal senstu, bet man tie dalykai nepatinka. Rūkanti moteris - apskritai kažkoks nesusipratimas. Bet čia jų reikalas...
- Prisiminkite patį smagiausią dalyką, atsitikusį per ilgus jūsų praktikos metus.
- Dar tada, kai norėjau būti geru daktaru, daug skaitydavau. Kartą pacientui švietėme žarnyną, o simptomai buvo kaip lėtinio apendicito. Pasakiau, jog tai gali būti lėtinis apendicitas. Chirurgai ėmėsi jį operuoti, o apendicitas, pasirodo, jau išpjautas... Garsus vilnietis chirurgas Morkūnas buvo įpratęs pašalinti tą „nereikalingą daiktą” net jeigu operuodavo visai kitus organus. Na, bet nieko. Visiems baigėsi gerai (šypsosi).
- Yra tokia LOPL - lėtinė obstrukcinė plaučių liga. Matant kai kurių politikų žūtbūtinį veržimąsi į valdžią, galima įtarti esant ir LOSL - lėtinę obstrukcinę sąžinės ligą... Kaip atrodo, ar veržimasis „prie lovio” yra tos ligos priežastis, ar jos pasekmė?
- Atrodo, visi politikon eina su geromis intencijomis ir nežinia, kas jiems tą protą pamaišo. Sakoma, jog šaukštas deguto sugadina medaus statinę. Taip ir čia: matome tą blogį, afišuojame, o kas gera - nebepastebime.
- Grįžkime prie linksmesnės temos. Ar galima teigti, jog gražios jūsų pacientės yra gydomos ilgiau, net kai tam nebėra objektyvios būtinybės?
- Ne, ne... (Juokiasi) Žmonės juk tokie: kaip šauksi, taip atsilieps... Man tokiuose metuose svarbu vidinis grožis. Mūsų aplinkoje taip norisi ramybės... Tiek savo širdyje, tiek kito žmogaus.
- Žinau, kad esate vertinamas specialistas, kad daug savo laiko ir jėgų skiriate darbui. Todėl turėtumėt žinoti, koks pats geriausias vaistas nuo vadinamojo „darboholizmo”?
- Darboholikas yra ne tas, kuris visur spėja, bet tas, kuris nuolat neturi laiko. Toks apsimetėlis... Įdomu, kai pasižiūri: kuris daug dirba, tas visur spėja, o kitas... Ateina savaitgalis, galima aplankyti kokį renginį, bet jis užsiėmęs... Pradarai duris - ogi televizorių atsigulęs žiūri...
- Į mano nelabai rimtus klausimus atsakinėjate labai rimtai...
- (Juokiasi). Esu ką tik pavalgęs... Buvo kolegės gimtadienis - va, toookius kepsnius staigiai „sušutau”.
- Išvilkite į dienos šviesą ką nors blogo apie save.
- Esu labai nekantrus. Nemėgstu ir „lodorių”. Reikėtų daugiau kantrybės ir tolerancijos kitų atžvilgiu. Sakau beveik iš širdies.
- Ar esate pavydus vyras?
- Tokios ydos neturiu. Pavydas - baisus dalykas - antra blogybė po alkoholizmo. Kai kartu šeimoje gyvena alkoholikas - blogai, o jeigu pavyduolis - ne ką geriau.
- Pastaruoju metu kiekviena proga vis akcentuojama lyčių lygybė. Kaip atrodo, ar galima tarp vyro ir moters „rašyti lygybės ženklą”?
- Jokiu būdu. Ne. Vis vien moteris yra aukštesnis Dievo sutvėrimas. O vyras - patinas. Jis primityvus.
- Kokia muzika labiausiai tiktų jūsų gyvenimo filmui?
- Yra atskiri gyvenimo etapai. Dabar patinka rimta ir romantinė muzika. Jaunystėje galvodavau, ko tie žmonės eina į operas? O dabar pačiam norisi nueiti. Viskas keičiasi: vertybės, požiūris...
- Ką norėtumėt, kad žmonės kalbėtų jūsų laidotuvių dieną?
- Buvo toks įdomus dalykas, kai dirbau Sveikatos skyriaus vedėju. Vienas aukštas valdininkas man kalbėjo: „Ko eini į politiką? Tave juk viskuo kaltins, būsi blogas... O pamalonins tik du kartus: kai sulauksi penkiasdešimties, tau kokį ordiną užkabins, bet labiausiai būsi pagerbtas, kai tave laidos”.
Jeigu kas yra visiems geras, mano galva, toks žmogus pavojingas. Neįmanoma būti geru visiems ir visą laiką. Jeigu taip, vadinasi, per gyvenimą šliaužiama. O per mano laidotuves visi kalbės tik gera – juk mandagūs žmonės ten susirinks (juokiasi).
Nerimtais klausimais gydytojo minčių vingius pabandė „peršviesti“ Romualdas BALIUTAVIČIUS, radiologą fotoblykste „švitino“ Vadimas SIMUTKINAS
