- Kas jūsų šeimoje griežia „pirmuoju smuiku”?

- Mano šeimoje ne grojama, bet remiamasi į mane – anūkai, vaikai.... (Juokiasi). Vyras? Ot, ir nepasakosiu...

- Esate parengusi ne vieną tarptautinių muzikinių konkursų laureatą. Kas duoda rezultatą: įgimtas talentas ar „juodas darbas”?

- Žinoma, kad „juodas darbas“... Nors „juodas” čia gal netinka: begalinis atsidavimas tam, kas daroma. Ar iš kiekvieno vaiko galima nulipdyti talentą? Ne. Kiekvieną galima išmokyti groti, bet paruošti tarptautiniams konkursams – visai kas kita. Tai atsidavimas: tiek paties vaiko, tiek jo šeimos, tiek ir mokytojo.

- Žmogui, susijusiam su muzika, būtina turėti gerą klausą. Ar girdite, ką už sienos kalba kaimynai, kokios muzikos klausoma jų namuose?

- (Juokdamasi). Visi girdi. Muzikos klausymasis ir tai, ką už sienos kalba kaimynai – visiškai skirtingi dalykai!

- Rimtesnis klausimas: viename interviu teigėte, jog valstybė labiau remia sportą negu muzikinius talentus. Kaip atrodo, kas formuoja tokius valstybės prioritetus?

- Vyrai. Taip. Taip. Didžiausia dalis valdančiųjų yra vyrai. O vyrams kas svarbiau: smuikas ar krepšinis? Nėra ko ir aptarinėti (šypsosi).

- Buvote Šiaulių soroptimisčių klubo viceprezidentė. O kaip gyvenime: matydama pusę taurės vyno sakote, jog taurė yra artipilnė ar pustuštė?

- Tai buvo seniai... Gyvenime esu šimtaprocentinė optimistė. Žmogui niekada negana. Kiek gi yra nelaimingų milijonierių! Tikrai nenorėčiau būti viena iš jų. Geriau jau su puse stiklinės vandens (netgi ne vyno ir ne brendžio)...

- Skaičiau, jog savo darbą dirbate jau beveik 40 metų... Tačiau matant jūsų išvaizdą, trykštančią vidinę energiją, vis dėlto galima spėti, kad tame straipsnyje įsivėlė klaida?..

- Kaip čia pasakyti, kad visi suprastų? Pirmiausia tai labai pozityvus požiūris į gyvenimą, antra: į darbą žiūriu kaip į džiaugsmą. (Čia gali pasipilti komentarai). Mano darbas susijęs su didžiausia atsakomybe – dirbu su mažais vaikais. Kad juos ugdyčiau teisingai, neturiu kada atsipalaiduoti, turiu galvoti apie kiekvieną. Galiu dar pridurti, jog esu beveik nepavargstanti.

- Jus pažįstantys tvirtina, kad esate puiki šeimininkė, tik trūksta laiko. Todėl ruošiate valgį tada, kai jo turite – kartą per tris mėnesius... (Pokštas). Ar galima teigti, kad gamindama patiekalą jūs „grojate” maisto produktais ir prieskoniais?

- Pirmiausia valgį gaminu ne kartą per tris mėnesius, bet kiekvieną šeštadienį ir sekmadienį. Valgio gaminimas man - didžiausias džiaugsmas bei atsipalaidavimas. Manieji patiekalai tikri lietuviški: per Kūčias – barščiai su „ausytėmis”, kitu laiku - naminiai koldūnai, bet tikri – niekada nesu gyvenime pirkusi „krautuvinių”. Kaip ir gatavų kotletų, kaip ir maltos mėsos arba mišrainių – nieko esu pirkusi prekybos centruose. Valgau tik savo pagamintą maistą. Neduok Dieve, atsigulčiau į ligoninę – dukra gautų viską atnešti.

- Daug dirbate, daug važinėjate. Ar pavargus nėra kilusi mintis viską mesti ir pasprukti į negyvenamąją salą arba bent į kokį užkampį provincijoje?

- Iš tikrųjų norėčiau patekti į negyvenamąją salą, bet ne dėl to, kad viską mesčiau... „Negyvenamą salą” aš atrandu kiekvieną dieną. Kadangi nuolat būnu tarp žmonių, kiekvieną dieną surandu valandėlę sau, pavyzdžiui, nueinu į kavinę, pasėdžiu viena su savo mintimis, paskaitau laikraščius, atsigeriu kavos arba natūralių sulčių.

- Pastaruoju metu daug šnekama apie lyčių lygybę. Ir mūsų pokalbio pradžioje nuskambėjo panašios gaidelės...

- Moterys labai norėtų būti moterimis. Tačiau jos turi daug ką pakelti ant savo pečių – toks valstybės požiūris. Skaičiau knygą „Jūros katedra”. 13-14 amžiuje su moterimis buvo elgiamasi baisiai. Moteris buvo nieko neverta, dėl visko kalta ir pan. Ir tai ateina iki mūsų laikų. Palikimas. O juk moteris yra žmogus. Vyrus labai erzina, kai šalia atsiranda moterų, kurios yra už juos pranašesnės. Kitas kraštutinumas, kai moteris „suvyriškėja”...

- Bet koks darbas ilgainiui žmoguje palieka atspaudą. Ar grįžusi namo mėgstate mokyti kitus, kaip reikėtų gyventi?

- Hmm... Gal šiek tiek. Labai dažnai pajuntu, kad žmonės darbą atlieka bet kaip. Aš įpratusi ką nors darydama atiduoti save visą. Galiu sirgti, galiu turėti temperatūros, bet jeigu ant nosies svarbus koncertas, tikrai lipsiu iš lovos... Todėl kaip mokytoją minėtas žmonių bruožas mane erzina.

- Keliais žodžiais apibūdinkite savąjį vyriškio idealą.

- Turėtų būti tikras draugas: bet kokiose situacijose patikimas (apie ištikimybę net nebekalbu), kad suprastų, kad būtų į ką atsiremti. O jei blogai – galima būtų su juo gerti tą pačią vandens stiklinę arba... važiuoti į Maljorką. Su tikru žmogumi gali nugyventi visą gyvenimą ir laimingai.

- Jeigu reikėtų parinkti muziką savo gyvenimo filmui – kokie motyvai skambėtų?

Be abejonės, A. Vivaldžio „Metų laikai” - apimantys visus žmogaus jausmus. Imponuoja D. Verdžio muzika. Daug artimo atradau prancūzo E. Sati muzikoje, kuris gal ne toks romantikas, kaip F. Šopenas, labiau šiuolaikiškas. Mačiau per televiziją filmą: jo muzika ir baleto šokis. Koks gilumas!

- Ką jums asmeniškai reiškia sąvoka: „atsitiktinumas”? Ar tikite atsitiktinumais? O gal  gyvenimo virsme įžiūrite nematomą „Dirigentą”?

- Man gyvenime sekasi, atrodo, esu vedžiojama taip, apie ką galima tik pasvajoti. Tarytum yra mane vedanti ranka... Gaunu labai daug ženklų (nors netikiu ekstrasensais). Ir ką aš bedaryčiau, man tai pavyksta padaryti maksimaliai gerai. Galbūt todėl, kad save visą atiduodu?

- Sakoma, jog meno žmonės neretai turi visokių keistenybių.

- Apie save to negalėčiau pasakyti. Bet esu maksimalistė: dėl kito žmogaus atiduodu viską. Net ieškodama gimtadienio dovanos sudedu visą savo energiją, sužinau viską: ko žmogus nori, ko trokšta, ir pan. Galiu sumokėti visus pinigus. Nesvarbu, kokia kaina - kad tik jam būtų malonu. Tokiais momentais apie save negalvoju.

Įsivaizduokite situaciją: absoliučiai nešališkas bei objektyvus Teisėjas nagrinėja jūsų gyvenimo bylą. Koks būtų jūsų paskutinis žodis prieš paskelbiant nuosprendį?

Turbūt nesigailėčiau nė dėl vienos nugyventos dienos. Visados gyvenau taip, lyg ši diena būtų paskutinė...

Mokytoją ekspertę „ne į taktą” klausinėjo Romualdas BALIUTAVIČIUS, ją pozuoti vertė Vadimas SIMUTKINAS