59-erių metų bokso treneris Kęstutis Beržanskis, pasitikęs mus plačia šypsena, iškart išsklaidė filmo apie pramanytą bokso legendą dvasią: „Amerikiečiai filmu „Rokis” boksui daro antireklamą. Realybėje – viskas kitaip”. 

Asmeninio albumo nuotr. 

Aušra LAURINKIENĖ

Susitarę susitikti su bokso treneriu Kęstučiu Beržanskiu, tikėjomės, kad išgirsime stereotipinį pasakojimą apie aršius kovotojus, kurie kaunasi iki paskutinio kraujo lašo ir netgi po begalės smūgių nekrenta veidu ant žemės. Visai kaip legendiniame filme „Rokis”. Tačiau 59-erių metų vyras, pasitikęs mus plačia šypsena, iškart išsklaidė filmo apie pramanytą bokso legendą dvasią: „Amerikiečiai šiuo filmu boksui daro antireklamą. Realybėje – viskas kitaip”. 

 

 

Ne paslaptis, kad boksas yra iš tų sporto šakų, dėl kurių nuolatos ginčijamasi: tai įteisintos muštynės ar sportas? Daugkartinis Lietuvos bokso prizininkas ir SSRS bokso jaunimo pirmenybių finalininkas Kęstutis Beržanskis neslepia apmaudo, kad suvaidinto bokso filmuose prisižiūrėjusios berniukų mamos imasi už galvų ir klausia: „Nejaugi ir mano vaiką taip daužys?!”. 

 

„Taip tikrai nėra, kaip rodoma filmuose. Vienintelis sutapimas – seksualios merginos, lėtai apeinančios ringą ir rodančios iškeltą lentelę su raundo skaičiumi. Taip yra ir mūsų čempionatuose”, - šypteli Kęstutis Beržanskis. 

 

Bokso trenerio teigimu, salėje bailiams nėra vietos, nes įlipęs į ringą, turi parodyti, ką moki, ir nebijoti suduoti: „Tėvai nenoriai leidžia vaikams užsiiminėti boksu, nes bijo traumų, tačiau išties bokse – jų mažiau negu kitose sporto šakose. Man per sportinę boksininko karjerą nėra nė karto lūžusi nosis ar buvę sutrupinti pirštai. Vienintelė trauma – prakirsti ir trūkę antakiai. Bokse kuo toliau, tuo daugiau naudojamos geresnės apsaugos priemonės, kad būtų padaroma kuo mažiau žalos vienas kitam. Tai – pirštinės, šalmai, dantų apsaugos, elastiniai bintai. Svarbu ne mušti, o pataikyti, judesius atlikti taisyklingai, tiksliai, greitai reaguoti, kad galėtum apsiginti ir išsisukti nuo stiprių smūgių”. 

 

 

Prieš čempionatus – įtemptas treniruočių grafikas, prakaito upeliai tobulinant kovos techniką, drastiškas svorio metimas – nematomas boksininkų gyvenimo kaleidoskopas. 

 

Netrukus 35-erių darbo bokso treneriu jubiliejų švęsiantis Kęstutis Beržanskis prisimena, kad kartą jam per keletą dienų prireikė numesti šešis kilogramus svorio: „Ringe didelės reikšmės turi papildomi keli šimtai gramų svorio, tad naudojausi bokso Šiauliuose pradininko Vaclovo Peleckio patarimu – nuolat lindėjau pirtyje. Kai norime numesti svorį, nevalgome saldumynų, bėgiojame ir stengiamės kuo daugiau prakaituoti – toks yra pats greičiausias „palengvėjimo” receptas”, - šypteli treneris. 

 

 

Visuomenėje paplitęs požiūris, kad boksininkų galvos protiniam darbui nebetinka. Paklaustas, kaip vertina šį teiginį, jau keturiasdešimt penkerius metus Šiauliuose gyvenantis Kęstutis Beržanskis nusijuokia: „Pažiūrėkite į mane. Aš esu baigęs fiziką, mokiausi pedagogikos. Man atrodo, kad esu protingas. Juk yra padaryti tyrimai, kad futbolininkams šlapiu kamuoliu į galvą tenka daug stipresnis smūgis, nei boksininkams – nuo varžovo rankos... Ir bokso Šiauliuose tėvas Vaclovas Peleckis buvo statybos inžinierius. Visame pasaulyje daug garsių rašytojų ir mokslininkų buvo boksininkai. Tai – puikiausias įrodymas, kad visuomenėje paplitęs požiūris yra klaidingas”, - „Šiaulių naujienoms” sakė šiuo metu 26 auklėtinius bokso subtilybių mokantis Kęstutis Beržanskis. 

Sakoma, kad boksas – garbingesnė kova nei dailusis čiuožimas ar šokiai, kur teisėjai daug labiau lemia rezultatą, tačiau Kęstutis Beržanskis su tuo nesutinka: „Manau, kad čia galėtume dėti lygybės ženklą”. 

 

Pamena laikus, kai boksas Lietuvoje buvo lygiai taip pat populiarus, kaip ir krepšinis

 

Lietuviai bokso treneriai pasaulyje - labai vertinami, nes jie turi gerą buvusios Sovietų Sąjungos bokso trenerių patirtį, kuri buvo labai aukšto lygio. Tačiau Kęstutis Beržanskis sako niekada nesulaukęs pasiūlymo padirbėti už gimtosios šalies ribų: „O jei ir būčiau sulaukęs, nežinau, ar būčiau išvykęs. Anglų kalbos nemoku. Mokykloje mokiausi prancūzų...”

 

Bokso lygis Lietuvoje, anot trenerio, nėra smukęs. Tiesiog trūksta populiarumo, reklamos. „Dabar įsikūrė daugybė klubų, kurie siūlo įvairiausias kovų šakas. Smūgiai kojomis žiūrovams – gražesni. Dabar šioje srityje – didelė konkurencija. Pamenu laikus, kai boksas Lietuvoje buvo lygiai taip pat populiarus, kaip ir krepšinis. Akivaizdu, kad dabar mūsų boksas išgyvena ne pačius geriausius laikus – trūksta gabių vaikų. Tuomet viskas būtų kitaip. Ne kartą buvo atvejų, kai auklėtiniai, užklupus sunkumams, meta sportą. Prieš pradėdami treniruotis jie galvoja, kad čia svarbiausia – duoti į nosį. Tačiau viskas – anaiptol ne taip. Vieni ateina tik išmokti savigynos, kiti - norėdami pakoreguoti kūno formas, o treti nori sustiprėti tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Galėčiau pasakyti, kad dabar jaunimas – išlepęs. Mano laikais nebuvo nei kompiuterių, nei kitokių technologinių įmantrybių. Todėl sportas buvo miela širdžiai veikla. Tėvai turi suprasti, kad negalima vaikams trintis gatvėse, kad berniukai turi mokėti apsiginti”. 

 

 

Būtent dėl pastarosios priežasties boksu susidomėjo ir pats treneris, kai būdamas paaugliu pirmąkart pamatė bokso varžybas: „Patiko šios sporto vyriškumas. Man boksas – labai graži sporto šaka. Tiesa, niekaip nesuprantu ir negaliu žiūrėti į moteris, besikaunančias bokso ringe. Šiauliuose buvo pradėjusi treniruotis viena mergina, tačiau neturime tokių sąlygų. Nors prieš kelerius metus bokso salėje atliktas kosmetinis remontas ir čia daug jaukiau, persirengimo kambarys yra tik vienas - vaikinams. Ir, kaip jau minėjau, man moterų boksas ar kokios imtynės – nepriimtinas vaizdas. Moteris turi būti grakšti, pasitempusi, šiek tiek nedrąsi ir švelni”. 

 

Beje, antikinio bokso metais vyrai kovodavo nuogi, todėl moterims stebėti varžybas buvo draudžiama – grėsė net mirties bausmė, „nusikaltėlę” numetant nuo aukštos uolos, o šiuolaikinio bokso varžybas moterims buvo leista stebėti tik po Pirmojo pasaulinio karo. 

 

 

Pradėti treniruotis, pasak Kęstučio Beržanskio, geriausia kokių trylikos metų: „Nors ir šešiolika – dar tinkamas amžius. Kai kurie auklėtiniai įrodė, kad tai – ne riba. Tiesiog reikia uoliai dirbti, daug treniruotis. Svarbiausia – darbštumas ir tvirtas charakteris. Tiesa, kiekvienas boksininkas turi ir neigiamų savybių. Tokių kaip egoizmas. Kiekvienas šios srities atstovas – šiek tiek egoistas. Čia kiekvienas kovoja už save. Ringe nėra draugų – prieš kovą gali su varžovu kalbėtis ir juokauti, tačiau ringe dingsta visos draugystės. Laimi tas, kurį lydį laimė, kuris demonstruoja geresnę techniką”. 

 

Pergalių raktas, pasak Kęstučio Beržanskio, – plieninė valia, kuria sportininkai nokautuoja ar siunčia į nokdauną priešininkus. Ringe svarbus ir sportinis pyktis: „Kartais per pertraukėlę reikia auklėtiniui ne tik išsakyti klaidas, bet ir „pakurstyti ugnį”, įkvėpti sportinio pykčio, kurio kartais stinga”. 

 

Interviu su Kęstučiu Beržanskiu metu jau ne kartą minėtas Vaclovas Peleckis - Lietuvos nusipelnęs bokso treneris, tarptautinės klasės teisėjas, vadinamas Lietuvos bokso tėvu, 1999 metais pripažintas geriausiu dvidešimtojo amžiaus Lietuvos bokso treneriu. 

 

Paklaustas, kokį įspaudą gyvenime paliko pažintis su šiuo žmogumi, prieš kelerius metus iškeliavusiu Anapilin, Šiaulių sporto mokyklos „Dubysa” treneris Kęstutis Beržanskis atsakė: „Labai gražų ir ryškų. Jis buvo nuostabus žmogus ir patarėjas. Ne kartą yra padėjęs įvairiausiose situacijose. Kartą Kaune norėjo „nurašyti” mano auklėtinį, tai V. Peleckis nusiuntė savo „skaičiuotojus” ir problemos išsisprendė. Lietuvoje panašių, iškilių žmonių gal ir yra. Tačiau Šiauliuose tokių nė su žiburiu tikrai nerasime”. 

 

 

Pats Vaclovas Peleckis vieno interviu metu yra sakęs, kad iš jo būtų išėjęs neblogas bėgikas, o Kęstutis Beržanskis sako, jog būtų puikiu kūno kultūros mokytoju: „Jeigu atsukčiau laiką atgal, tikrai nebestudijuočiau fizikos... Ji man trukdė siekti aukštų rezultatų bokse, nes mokytis buvo sunku. Jei kas leistų rinktis iš naujo, studijuočiau kūno kultūrą”, - šypteli „Dubysos” bokso salės trenerių kambarėlyje mus priėmęs treneris. 

 

Jis neslepia, kad gyvenime vadovaujasi tokiu pat principu, kaip ir bokse: svarbiausia – kovoti: „Be kovos gyvenime nepasieksi nieko. Kiekvienas turime siekti užsibrėžtų tikslų”. 

 

Paklaustas, ar kada nors yra tekę boksininko įgūdžius atskleisti už ringo ribų, Kęstutis Beržanskis šypteli ir nukreipia žvilgsnį į šalį: „Žinote, per gyvenimą yra visko buvę... Ir sugebėjimus pademonstruoti mėgau, ir gintis teko... Džiaugiuosi, kad po bokso treniruočių armijoje buvo kur kas lengviau”. 

 

 

Per gyvenimą daug skaudžių netekčių patyręs Kęstutis Beržanskis atsisveikino ne tik su bokso tėvu Vaclovu Peleckiu, nuskendusiu vienu iš geriausių auklėtinių, bet ir su žmona Larisa.  

 

„Jau seniai esu našlys. Gyvenimas taip susiklostė, kad likau vienas... Sūnus užaugo, išvyko į Vilnių, ten baigė taikomąją matematiką. Jis bokso keliu pasukti nepanoro. Jo charakteris buvo kitoks – švelnesnis. Jo boksas netraukė, o aš – neverčiau”, - sako treneris. 

 

Paklaustas, ar niekada negalvojo likimo susieti su kita moterimi, Kęstutis Beržanskis šyptelėjo: „Greitai sulauksiu šešiasdešimties metų... Sakote, kad esu jaunatviškas? Na, niekada nesakau ne... Žiūrėsime, ką gyvenimas parodys”, - juokėsi į garsųjį aktorių Gediminą Girdvainį šiek tiek panašus vyriškis, kurio didžiausia svajonė – išvysti auklėtinį Olimpinėse žaidynėse: „Turiu keletą labai perspektyvių ir šaunų vaikinų. Jie – mano viltys”.