Šį sykį į blico klausimus pasirengusi atsakyti Viktorija Kazlauskienė, Šiaulių meteorologijos stoties viršininkė. Jos vadovaujamos firmos surenkami orų stebėjimų duomenys patenka orų spėjikams - sinoptikams, kurie iš jų savo ruožtu daro kažką panašaus į plataus vartojimo „makaronus”...
- Kaip dažnai kiti jums į akis „pučia miglą”?
- Nedažnai. Gal dažniau tai darome mes... (Juokiasi).
- O jūsų namuose ar dažni tokie reiškiniai kaip ciklonai, audros, perkūnija?
- Reti, kadangi su visu tuo susiduriu darbe. Todėl namuose stengiuosi išvengti pasikartojančios patirties.
- Kokia pirmoji mintis ateina į galvą, išgirdus ką nors sakant: „Po perkūnais!“?
- Perkūną visada įsivaizduoju iš pasakos, rankoje laikantį žaibą. Tokį piktą dėdę su dideliu žaibu rankose.
- Kokia prasmė matuoti atmosferos slėgį, kritulių kiekį, vėjo greitį – procesus, kurių neįmanoma nei valdyti, nei kaip nors paveikti?
- Prasmė labai didelė: remdamiesi surinkta informacija ateity galbūt sugebėsime pakeisti situaciją, perspėti žmones. Pagal įvairius mūsų matavimus savo veiklą planuoja kai kurios įmonės. Pavyzdžiui, bokštinių kranų mašinistai nebedirba, jei vėjo greitis yra 12 m/s arba didesnis.
- Baigėte Vinco Kudirkos vidurinę mokyklą, todėl, manau, kad puikiai žinote V. Kudirkos „Lietuvos tilto prisiminimus”... Kokios asociacijos kyla kaskart važiuojant senuoju miesto viaduku?
- Tokių sąsajų nematau... Nesiūbuoja jis... O jeigu matau, kad remontuoja, jaučiuosi saugesnė. Vadinasi, tiltas yra tvarkomas bei prižiūrimas.
- Studijavote Šiaulių universitete, Matematikos ir informatikos fakultete. Ką duoda įgytos žinios turint galvoje, kad debesys neturi griežtų kontūrų ir vargiai patalpinami į matematinių formulių „vystyklus“?
- Matematika padeda pažinti procesus, suteikia kai kurių reiškinių gilesnį suvokimą. Tuo pagrindu turime darbą palengvinančią programėlę sukūrę...
- Ar mėgstate gulėti pievoje ir stebėti virš galvos plaukiančius debesis? Kokios mintys ateina į galvą?
- Nustatinėju jų aukštį. Yra toks vizualus debesų aukščio matavimo būdas. Seniau taip nedarydavau. Bet kai pradėjau dirbti šį darbą, paliko įdomu: o koks jų aukštis? Profesinė liga.
- Sprendžiant iš universitete įgytos specialybės esate „tiksliukė”. Įdomu, kuo vadovavotės ieškodama gyvenimo draugo: jausmais ar aiškiu tikslo suvokimu bei metodišku jo siekimu „žingsnis po žingsnio”?
- (Smagiai juokiasi.) Ko gero, jausmais...
- Jeigu vestuvių dieną būtų atsiradęs žiniuonis, galintis tiksliai atsakyti į bet kurį vieną užduotą klausimą, ko būtumėt jo klaususi?
- Man atrodo, jog visoms moterims įdomu, kiek turės vaikų.
- Jeigu sinoptikai pranašauja lietų, ar išeidama iš namų pasiimate skėtį?
- Pasiimu. Prognozėmis tikiu. Prognozės rytdienai būna tikslios. Tačiau yra kas pasiklauso pirmadienį prognozių visai savaitei, ir jeigu jose sakoma, kad penktadienį lis, stebisi, kad sinoptikai „neatspėjo“. Tikslios prognozės gali būti tik dviem dienoms į priekį, toliau tas prognozių patikimumo procentas mažta.
- Darsyk grįžtame prie to, kad esate matematikė (pasirinkta specialybė) ir romantikė (gulėdama žiūrite į debesis). Ar kada nors gamtoje teko matyti kvadratinę šaknį?
- (Juokiasi.) Na, neteko... Formulės su kvadratinėmis šaknimis? Vajetau... Tiek toli mano sugebėjimai nesiekia...
- Pakalbėkime apie ką nors smagesnio, pavyzdžiui, kokiu malonybiniu žodeliu kreipiasi jūsų išrinktasis?
- Vadina vardu - Viktorija. Tai, va. Širdele, katyte, paukščiuk? Nee. Kitaip nesikreipia. Gal nemyli, sakote? (Nedidelė pauzė.) Myli lygtai... (Juokiamės abu.)
- Koks Lietuvoje atsitikęs gamtos reiškinys nustebintų labiausiai?
- Turiu pagalvoti... Manau, kad cunamis. Viesulų jau turėjome. Ir šiemet vienas sukosi Ginkūnuose. Retas reiškinys, bet pasitaiko. O štai cunamių nėra buvę ir Lietuvoje tai nelabai įmanomas dalykas.
- Ar gali vyras ir moteris, bendraudami gana ilgą laiką, išlikti tik gerais draugais?
- Manau, kad gali, bet nesugebėčiau paaiškinti, kodėl taip manau. Sunku paaiškinti...
- Trimis žodžiais apibūdinkite, ką jums reiškia sąvoka „idealus vyras“?
- (Atsidūsta.) Kaip aš suprantu sąvoką „idealus vyras”? Protingas, atsakingas, darbštus.
- Sakoma, jog „prieš vėją nepapūsi“. Ar dažnai yra pasitaikę „pūsti prieš vėją“?
- Labai sunkūs klausimai, o sakėt, kad bus lengvi... Niekada juk žmogus neina vien tik pavėjui? Kažkiek visada „maskatuojiesi” - tai prieš vėją, tai pavėjui. Manau, kad kiekvienas pasivaikšto po vėją įvairiomis kryptimis...
- Prisiminkite kokį įdomesnį atsitikimą darbe...
- Vieną vasarą palei meteorologijos aikštelę, kur aptverti prietaisai, gyveno romų šeima. Su nedideliu kūdikiu. Matyt, buvo išvaryti iš taboro ar panašiai. Gal savaitę gyveno... Ne palapinėje - po atviru dangumi palei tvorą. Kas trys valandos vaikščiodamos pro šalį užrašyti prietaisų rodmenų, stebėjome jų šeimyninį gyvenimą.
- Perskaitęs frazę „šeimyninį gyvenimą“ dažnas suklus: kas ten per gyvenimas?..
- (Juokiasi.) Tokių konkrečių įvykių nematėme. Stengėmės nežiūrėti. O vaikščiojome prošal dieną ir naktį. Gal ir prižadindavome kurį...
- Kokios gėlės per būsimą gimtadienį pradžiugintų labiausiai?
- Mane visados džiugina rožės. Gal ir kiek „standartinės“ gėlės, bet atrodo taip didingai. Spalva? Raudonos. Labai banaliai viskas... (Šypsosi.)
Meteorologės „padangę“ klausimais temdė Romualdas BALIUTAVIČIUS, fotoblykste „žaibavo“ Vadimas SIMUTKINAS
