Kadangi universitetas atsisakė išleisti D. Šeškauskaitės knygą apie erotiką tautosakoje, ji tai padarė už savo pinigus. Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Kai pernai prieš Jonines daktarė Daiva Šeškauskaitė „Šiaulių naujienoms“ pasakojo apie šios populiarios šventės erotinius simbolius, jos monografija „Erotika tautosakoje“ dar nebuvo išleista, todėl pusiau juokais, pusiau rimtai buvo sutarta, kad kai tik knyga bus išspausdinta, autorė ją pristatys Šiauliuose.

Taip ir atsitiko – knyga pusantro tūkstančio egzempliorių tiražu buvo išspausdinta spalį, o kovo viduryje Daiva Šeškauskaitė ją pristatė ir mūsų mieste.

- Į Šiaulius ne dažnai, bet atvažiuoju – į konferenciją „Kaimo vizija“.

Kodėl? Todėl, kad aš gyvenu kaime ir į darbą universitete važinėju. Todėl, kad mano vyras – vokietis, ir mums reikėjo apsispręsti, kur gyventi – Vokietijoje ar Lietuvoje. Mirė mano senelis ir jo sodyba liko tuščia. Kažkiek laiko joje paatostogavę mes ir apsisprendėme – gyvensime čia.

Kai apsigyvenome kaime, aš kaip tik rašiau daktaro disertaciją ir universiteto profesoriai stebėjosi: kaip galima rašyti disertaciją kaime... Jiems atsakydavau, kad mano biblioteka gausesnė nei kai kurios viešosios bibliotekos.

O šiaip esu miestietė – užaugusi ant grindinio Elektrėnuose. Todėl iš pradžių kaime man daug kas atrodė keista: kodėl žmonės taip gyvena – be vandentiekio ir kitų patogumų namuose. Dabar aš jau suprantu: toks jų pasirinkimas.

- Kaip jūs – miestietė – susidomėjote tautosaka?

- Na, gal ir ne visai ant grindinio augau – turėjau senelius kaime. Be to, mano močiutė buvo žolininkė. Nors aš buvau tik kelerių metų, kai ji mirė, tačiau išliko labai ryškūs prisiminimai.

Paskui, kai mokiausi muzikos mokykloje, man vis kildavo klausimas, ar tos harmonizuotos dainos tikrai yra lietuvių liaudies. Vis man atrodė, kad čia kažkas ne taip, todėl norėjosi išsiaiškinti, ar aš teisi, ar ne.

Pradėjau todėl pati liaudies dainas dainuoti, daugiau jomis domėtis. Tada jau ir atsirado sąlytis su tautosaka. Tad viskas atėjo iš praktikos.

Kadangi esu baigusi ir smuiko, ir lietuvių kalbos studijas, doktorantūrai pasirinkau etnologiją, o disertacijai – sutartines, apeigines lietuvių giesmes.

Ir tam man labai padėjo dvejopas mano išsilavinimas – muzikinis ir tekstinis, kuris pas mus yra retas etnologijoje, antropologijoje. Dažniausiai filologai nagrinėja tik tekstą, etnomuzikologai – tik muziką. Aišku, jie bando nagrinėti ir teksto su muzika sąlytį, bet gan paviršutiniškai.

O aš galėjau apimti abi sritis, jų sąlytį ir taip toliau.

Be to, kadangi ir augalais domiuosi (matyt, amžinatilsį močiutės įtaka), prisidėjo etnobotanika – sąlytis tarp augalų ir žmonių. Man labai svarbu buvo, kokie sutartinėse apdainuojami augalai, koks jų vaidmuo magijoje, rituale, apeigose.

Pasirodo, mūsų sutartinėse (o jų yra per 2 500) beveik vien tik augalai – net 2 300 sutartinių. Ir visur paralelė: iš pradžių augalas ir tik paskui žmogus: augo dobilėlis... augo obelėlė... augo jovarai... O kad sutartinėje būtų vien žmogus – labai reta.

- Kodėl tiek daug augalų?

- Todėl, kad mūsų protėviai buvo labai arti gamtos, augo sąlytyje su ja. Ir todėl pati gamta jiems padėjo – pelkynai padėjo atsilaikyti prieš kryžiuočių ir kalavijuočių ordinus. Sako, kad lietuviai pagonys buvo barbarai, nieko nežinantys apie civilizuotą pasaulį. Taip, jie buvo tokie. Tačiau jie gerai pažinojo gamtą.

Gal dėl to mes turime užsilikusių senoviškų pasakų, kai vokiečiai ir anglai savąsias perdarė, pagražino. Suliteratūrintos pasakos – gražios, raiškios, o kartu ir netekusios svarbių detalių, simbolikos, reikšmingos informacijos.

Atrodytų kas čia tokio, jei praleista detalė: vaiką padėjo ant ližės ir iškepė krosnyje. Tačiau kai šios detalės nėra, dingsta visa pasakos veiksmo simbolika, esmė. Juk kepimas krosnyje simbolizuoja kremaciją, o krosnis kartu yra ir gimda, ir reinkarnacijos pradžia.

Pasakos labai informatyvios: pavyzdžiui, visos pasakos apie raganas yra be galo senos.

- Tai daktaro disertacija apie sutartines padarė postūmį knygai erotikos aspektu?

- Tam tikra prasme – taip. Juk kai pažiūri į tautosaką šiuo aspektu, pamatai, kokia buvo senolių pasaulėjauta, pasaulėžiūra, ko ir kaip jie mokė savo vaikus. Pamatai pačią tautos esmę.

Dabar prie laužo mes dažniausiai dainuojame turistines dainas, o anksčiau sėdėjimas prie laužo arba atėjimas prie aukuro, arba susodinimas prieš išleidžiant vaiką į karą ar už vyro, buvo skirtas papasakoti mitą, iš kur mes atėjome, kas mes tokie, tai yra, pasekti kokią nors pasaką. Taip būdavo supažindinamas vaikas su gyvenimu per tą simboliką.

O simbolika ir yra susijusi su erotika, kuri seniau nebuvo tiek svarbi, kiek lemtinga, nes reiškė giminės pratęsimą, išlikimą, o ne gašlumą.

Aš dar dainuodama pagalvodavau apie šį tautosakos aspektą, nors folkloristams tai yra neliečiama tema: girdi, jos negalima nei tyrinėti, nei apie ją garsiai kalbėti.

Todėl dabar aš esu ta blogietė, kuri pranešė nederamą žinią.

- Simbolių iššifravimas – „nederama žinia“?

- Įdomiausia tai, kad jei mes socializmo laikais mokėjome suprasti tarp eilučių, tai mūsų protėviai aštuonis kartus kartus geriau suprato.

Dabar paskaityk vaikui pasaką ir jis nelabai ją supras, nes per daug simbolikos. Kaip senais laikais, taip ir dabar pasakas žmonės suprasdavo palaipsniui: kol maži – jiems gaila Eglės su vaikais, kai paaugę – įdomu, kaip tuokiasi, o kai suaugę supranta jau visus simbolius, ją seka savo vaikams.

Juk tiek liaudies pasakose sluoksnių, lygių, kad jos visada būtų svarbios ir įdomios žmogui visą gyvenimą.

- Kiekviena pasaka – kaip detektyvas?

- Taip aš jau galiu iššifruoti pasakas. Ir tas šifravimas buvo tikrai labai įdomus, nors dėl kai kurių simbolių tikrai ilgai galvojau.

Tačiau neužtenka vien galvoti, reikia tai ir pagrįsti. Todėl ieškojau simbolių prasmės papročiuose, mįslėse, užkalbėjimuose.

O kai pasirodydavo, kad to negana, lyginau su kitų tautų simboliais. Štai pavyzdžiui, mūsų tautosakoje kiškis (jaunikio, viliojimo simbolis) yra retas, o rusų pasakose – jo pilna.

Mūsų tautosakoje viskas išreikšta simboliais, atvirumas atsirado vėlai – tik romansuose, kur iš meilės žudomasi ir visa kita.

Slavų tautosakoje yra daug atvirumo, nors ir yra kažkiek likę simbolikos, bet ir ji maždaug aiški. O štai kurdai turi tokią pat simboliką, kaip mes, nes irgi yra indoeuropiečiai. Ir japonų pasakose yra daug simbolikos, tačiau tai jau kitokios nei mūsų.

- O pasaulyje tautosaka erotikos aspektu yra tyrinėta?

- Aleksandras Gura jau seniai apie tai rašo. Matote, Rusijoje į tuos dalykus visai kitaip žiūrima, kaip ir Bulgarijoje, Slovėnijoje. Jiems tai svarbu, todėl jų mokslininkai seniai apie erotiką tautosakoje rašo.

Ir mūsų tautosakininkė daktarė Bronislava Kerbelytė yra kelis straipsnius apie erotiką tautosakoje parašiusi, nors dabar ir viską paneigė.

- Ir kokių atgarsių sulaukė knyga „Erotika tautosakoje“?

- Labai gerų atgarsių, išskyrus mano akademinę bendruomenę.

Štai per knygų mugę prieina vienas iš jos ir klausia: kaip čia tokia knyga galėjo išeiti... Atsakau: bet juk reikia tokią temą nagrinėti – tai mūsų tautai svarbu. O jis: meilė buvo tik tyra – aš negalėčiau tokios knygos skaityti.

Arba kitas folkloristas: labas, sveikinu, bet manęs čia nebuvo – tik nepasakok žmonai...

Liūdna, kad universitete pasakė nenorintys tokią knygą leisti. O kai ją pati išleidau, jos neįskaitė kaip mokslinio darbo – katedroje neaprobuota.

Viskas taip pat, kaip ir Gintarui Beresnevičiui, kuris pats leisdavo savo knygas, nes negalėjo praeiti visų tų aprobacijų.

O štai knygų mugėje vienas vertėjas siūlė: būtinai išversk į prancūzų kalbą ir kuo greičiau, žmonės, nusipirkę knygą, prašė manęs autografų, labai daug mokytojų sakė laukę būtent tokios knygos.

- Ar erotikos tema išsemta, o gal dabar nagrinėsite tautosaką kitu aspektu?

- Dabar man labai svarbu „Erotiką tautosakoje“ išversti į prancūzų kalbą. Yra ir vertėjas versti į anglų kalbą, tačiau tam pinigų nėra.

Juk knygą leidau iš savų, į dideles leidyklas net nesikreipiau. Man buvo didelis smūgis, kad universitetas atsisakė, todėl užsispyriau knygą išleisti pati: pati maketavau, pati korektūrą skaičiau. Tiesiog bandžiau viską daryti pati, kad turėčiau naujos patirties galbūt naujam verslui.

O šiaip yra visokių minčių ir naujai knygai – gal net romanui.