„Jaunuolėms vakarinių suknelių dar ir nereikia, nes jaunimo vakarėliai visai kitokie“, - sako rūbų dizainerė Diana Nevedomskytė.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvoje kvietimuose į viešus renginius jau nurodomas ir aprangos kodas, kurio būtina laikytis, kad taip būtų parodyta pagarba šventės šeimininkams ir kitiems svečiams.
Itin iškilmingoms progoms aprangos kodas yra „white tie“ (lietuviškai „baltas kaklaraištis“) arba „full formal“.

O tai reiškia, kad vyrai turėtų dėvėti fraką, ryšėti baltą peteliškę, o moterys vilkėti ilgas dekoltuotas sukneles, puoštis tikrais brangakmeniais ir mūvėti pirštines iki alkūnių. Kadangi vyrams apranga reglamentuota – juodas frakas, specialaus modelio marškiniai, balta juosta, juodi lakiniai batai, jiems tokiai šventei pasirengti nekyla problemų. O štai moterims iškyla šimtai klausimų...

Todėl, kokia turi būti suknelės spalva, kaip ir kokius priderinti aksesuarus, kad nebūtų nusižengta gero skonio taisyklėms, ir pasakoja garsi rūbų dizainerė Diana Nevedomskytė:
- Aš žinoma kaip vakarinių suknelių kūrėja, nes prieš dešimt metų po Paryžiaus studijų mane tai sudomino. Tik tada Lietuvai tikrai tokių dalykų dar nereikėjo.
O dabar be galo reikia ir tuo aš labai džiaugiuosi. Per dešimt metų labai pasikeitė visi – nuo jaunimo iki senimo: visi daug keliauja, daug pamato, todėl individualiai pasiūti rūbai kuo toliau, tuo labiau reikalingi: pramonė negamina rūbų, kurių reikia vakarėliams, ir negamins, todėl vėl populiarus individualus siuvimas.

Aišku, ne visiems, o tiems, kurie daug keliauja ir save prezentuoja – įmonių vadovams ir politikams, medikams ir mokslininkams.
Pas mane sukneles užsisako damos nuo keturiasdešimties metų. Todėl, kad jau nuo tokio amžiaus moterys yra subrendusios, jau galinčios ir mokančios puoštis.
Beje, tokio amžiaus moterys geriau atrodo nei jaunuolės. Jaunuolėms vakarinių suknelių dar ir nereikia, nes jaunimo vakarėliai visai kitokie.
Visame pasaulyje taip yra, nes puoštis pradedama tik subrendus, kai suvokiama, kas yra kas, kai tai galima sau leisti, save mylėti, kai atsiranda būtinybė dėvėti etiketo reikalavimus atitinkančius drabužius.

Vakarinės suknelės būtinos labdaros renginiuose, pristatymuose, priėmimuose, uždaruose vakarėliuose. Lietuvoje tai daugiausiai labdaros akcijos, kurių Vilniuje per metus būna tikrai nemažai.
Ir aš kartais į juos nuėjusi, nes ten būna ir daug mano klienčių, be galo džiaugiuosi, kad per tuos dešimt metų mūsų moterys tapo pasaulio dalimi, kad jos ir rengiasi lygiai taip pat, o kartais gal net geriau negu Niujorke.

Juokauju, žinoma, tačiau reikia pripažinti, kad JAV yra susimaišę daug kultūrų, todėl vieningo stiliaus ir nesijaučia, o mūsų europiečių ir ypač baltų skonis, kultūra yra pakankamai aukštas.
Taip per dešimt metų pasikeitė visų mąstymas ir suvokimas, rūbų kultūra, požiūris į etiketą: Vilniuje dabar vyksta tokie gražūs renginiai, kur malonu stebėti, kaip žmonės išmoko rengtis ir save pristatyti.

- Taigi kokie yra reikalavimai vakarinei suknelei?
- Vakarinei suknelei jokių ypatingų reikalavimų nėra – tiesiog ji turi gražiai gulti, kristi.
Intelektuali moteris niekada net su raudona suknele neatrodys vulgariai, nes čia svarbiausi yra vidiniai dalykai, o jei moteris vulgari, ką jai beužvilksi – vis tiek išliks vulgari.
Spalvos priklauso nuo metų laiko: vasarą jos šviesesnės, žiemą – tamsesnės. Žiemą vakarėlyje balta suknelė ir kvailokai atrodytų, o vasarą – puikiai.

Labai gražiai atrodo tamsiai žalia, smaragdo – vienos iš rimčiausių – spalvų vakarinės suknelės. Spalvos gali būti ir sodrios, ir prigesintos. Tai priklauso nuo žmogaus: jei spalva patinka, tai moteris visada gerai jausis ir atrodys.

Žinoma, vakarinė suknelė turi būti tik šilkinė. Gali būti ir kukli, tačiau vis tiek iš prabangių audinių. Be to, žiemą šilkas šildo, vasarą vėsina, todėl nors vilna ir labai gražu – vakarėliuose su ja per šilta.
Aksomas, veliūras yra žieminiai audiniai, kurie tinka per Kalėdas, Naujuosius.
Pagal etiketą ilga suknia turi būti apnuogintais pečiais. Ir tai labai gražiai dera vyresnėms moterims. Tačiau jei moteris kompleksuoja dėl nuogų pečių, rankų, tai gali būti pridengiama įvairiais permatomais nėriniais. Šiaip skraistės yra nedėvimos, nes nemadingos.

Turiu pasakyti, kad šiais laikais kuo vyresnė dama, tuo ji geriau atrodo – jaunoms iki jų dar labai toli. Branda puošia.

- Ar aksesuarai derinami prie suknelės ar atvirkščiai?
- Vėrinys su briliantais, kadangi jie nebūna dideli, derinamas prie įmantrios suknelės ir šiuo atveju suknelė yra pirmoje vietoje. Jei puošiamasi masyviu autoriniu papuošalu, tai jau reikia labai kuklios suknelės, kad papuošalas būtų pagrindinis akcentas.

Prie vakarinės suknelės dera ir basutės, ir įvairiausi bateliai – dabar nebėra etiketo reikalavimo avėti vien batelius uždaromis nosimis.
Moterys dabar yra taip išpuoselėjusios savo kūnus ir pėdas, kad galima užmiršti pėdkelnes. Tačiau turi būti labai tvarkingas pedikiūras ir prižiūrėtos pėdos. Apskritai pėdkelnės ir basutės – tai jau mados katastrofa. Dabar ir uždari bateliai gali būti avimi be kojinių, išskyrus tuos atvejus, kai einama į priėmimus pas prezidentą ar popiežių.

Bateliai ir basutės nebūtinai turi būti pritaikyti prie suknelės – tai seniau buvo reikalavimas, kad suknelė ir bateliai turi būti tos pačios spalvos. Klasikinės lakinės juodos odos basutės ar bateliai dera tikrai prie visų suknelių, nereikia kiekvienai suknelei atskiros batų poros.
Nors, žinoma, svarbu suvokti, kur ir kas tinka: pavyzdžiui, labdaros renginyje prie juodos suknelės galima apsiauti raudonus batelius, o priėmime prezidentūroje – jau ne.

Yra šioks toks spalvų etiketas, bet juodi balteliai dera visur ir prie visko.
Būtina ir delninukė – kuo mažesnė, tuo geriau. Tokio dydžio, kad į ją sutilptų mobilusis telefonas, lūpų dažai ir nosinė. Jei delninukė didesnė už knygą, tai ji labiau tinka prie kokteilinės aprangos.
Nors dydis priklauso nuo žmogaus: menininkė gali sau leisti pasiimti ir crazy didelę.

Jei delninukė puošta briliantais ar meno kūriniais, tai ji derės prie kuklesnės suknelės – bus tik vienintelis akcentas. Tačiau jei ji ne tokia, tai geriau, kad ji būtų visiškai neutrali.
Kai pečiai apnuoginti, būtinos ilgos pirštinės – iki pažasties. Nors dabar išryškėjo tendencija ir visai trumpučių pirštinaičių – iki riešo. Tačiau visos pirštinės turi būti šilkinės arba iš labai ultramodernių prabangių audinių. Ir čia būtina žinoti, kad su juodomis pirštinėmis niekada neprašausi.

Beje, šios pirštinės nenusimaunamos, todėl teks pakentėti nevalgius, bet šampano bus galima išgerti.
Dabar galvos papuošalai yra ypač madingi: lankeliai, gėlės, karoliukų juostelės, segės, plunksnos ir kitokia bižuterija. Tačiau čia reikia labai jausti stilių, kad neatrodytum kaip povas.
Be to, ir bižuterija bižuterijai nelygi: yra brangi bižuterija, ir yra pigi. Tad jei brangios nėra, tai pigios geriau ir nesidėti. Tokia auksinė taisyklė: geriau mažiukas deimantukas ir palaidi plaukai nei pigūs blizgučiai.

- O kas velkamasi po vakarine suknele, kad ji gražiai kristų?
- Dabar tendencijos tokios: jei moteris nėra liekna, tai reikalingos specialios kelnaitės su paaukštintu liemeniu ir kitas apatinis trikotažas be siūlių. To reikia, nes dabar nebeįsiuvamas pamušalas, nebenešiojami apatinukai, kurie anksčiau kaip tik ir slėpdavo apatinio trikotažo siūles.
Šilkas gražiau krenta, jei kūnas išteptas aliejumi ir jam nudžiūvus apsivelkama suknelė. Beje, ir kvepalus ar tualetinį vandenį reikia purkštis ant kūno ir tik jam visiškai nudžiūvus vilktis suknelę. Tada ant šilko neatsiras dėmių.

Jei per vakarėlį niekas neaplaistė, jei nieko kita neatsitiko, tai suknelę tiesiog užtenka išvėdinti nuo prakaito – vonioje prie dušo pakabinti, kad garų šiek tiek gautų. Į valyklą nešti reikėtų, jei atsirado dėmių.
O aš pati šilko sukneles skalbiu rankomis: reikia tik drungno vandens su trupučiu acto arba su šampūno, kurio sudėtyje yra šilko proteinų, lašelio. Gręžti negalima, nes šilką reikia prižiūrėti kaip plaukus: nuspausti rankšluosčiu, o paskui džiovinti ant rankšluosčio arba pakabinus ant plačių pakabų. Išdžiūsta per valandą, per dvi. Tik būtina atminti, kad šilko jokiu būdu negalima džiovinti saulėje.
Šilkui labai tinka actu suminkštintas vanduo – nuo to jis pradeda ir blizgėti ir atsigauna.

-    Kiek metų vakarinė suknelė tarnauja?
Amžinybę. Tereikia pakeisti detales, akcentus – pirštines, delninukę, papuošalus, pridėti nėrinių ar dar kažko – ir suknelė jau kitokia.
Klasikinė suknelė yra meno kūrinys, kuris neturi mados, laikmečio, amžiaus. Klasika visada yra madinga.
Be to, jau ir pas mus atsirita visame pasaulyje populiari banga: jaunuolėms dėvėti močiučių ir mamų drabužius. Net užsidėti jų akinius pakeitus tik stiklus. Tai ir yra tikrasis vintažas, o ne tas iš „lapatyno“ – dėvėti savo mamos suknelę su visa jos energetika ir charakteriu.

Pavyzdžiui, Paryžiuje tai seniai priimta: ten galima nusipirkti XVIII amžiaus apatinę palaidinę su rankų nėriniais ir dėvėti ją kaip išskirtinį prabangų rūbą. Ten senus rūbus perka ne kolekcijoms, o dėvėti.
Apskritai, manau, užtenka moteriai dviejų vakarinių suknelių, kad ji būtų vakarėlių karalienė: tereikia keisti papuošalus, aksesuarus ir jos atrodys visai kitaip.

- Prabangiuose kurortuose priimta vakarieniauti apsivilkus ilgomis suknelėmis. Kokios jos turi būti – vakarinės ar paprastos?
- Kokia tai turi būti suknelė, pasako žodis „kurortas“: ne pliažinė, o arba šviesi, arba net ryški, gėlėta ilga suknelė be jokių pirštinių. Vyrai gali vilkėti vien rytietiškus marškinius be kaklaraiščio.
Nebent ten vyktų rimtas koncertas, kuriam jau reikėtų vakarinių rūbų.

Kurortinę suknelę rekomenduočiau siūti iš šilko. Aišku, ji gali būti ir batisto, tačiau ne iš lino – jis per grubus.
O kad kelionėje tokia suknelė nesusiglamžytų, būtina ją ir kitus rūbus tinkamai supakuoti: visus rūbus reikia sukloti vieną ant kito (šilkinę suknelę pačią pirmąją) ir viską susukus į tūtą sudėti į lagaminą.

Klasikinės vakarinės šilko suknelės iš Dianos Nevedomskytės kolekcijos.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.