Grupės archyvo nuotr. (aut. Rūta Jankauskaitė)
Jurgis Didžiulis sako, kad dainavimas duetu su žmona Erika jam yra savotiškas iššūkis.
Mindaugas LAURINAITIS
Buvęs „Inculto“ grupės lyderis, muzikantas ir dainų autorius Jurgis Didžiulis dabar su žmona ir „Skamp“ grupės dainininke Erika Dženings aktyviai koncertuoja duetu, pasivadinę kaip „The Ball and Chain“. Retro dvasios ir intymumo kupina dviejų profesionalių kūrėjų muzika netruko susilaukti gerbėjų. „Šitas projektas kilo natūraliai, iš mudviejų abiejų poreikio kurti tokio stiliaus dainas“, – pasakoja Jurgis. Prieš keletą mėnesių pasirodę „Saulės“ koncertų salėje su grupe ir šokėjais, atlikėjai sugrįžta į Šiaulius tik dviese, bet žada šiltą koncertą, teigiamos energijos užtaisą bei kiek kitokią programą.
Apie šį muzikinį projektą, šeimyninius sutarimus ar nesutarimus ir artisto brandą trumpai su Jurgiu Didžiuliu pavyko pasikalbėti telefonu kaip tik dueto kelionės į koncertą Radviliškyje metu.
Dainas brandino ilgai
- Jūsų muzikinis projektas „The Ball and Chain“ vis labiau įsivažiuoja: prieš pusę metų išleidote albumą, sukūrėte vaizdo klipą, dabar aktyviai koncertuojate Lietuvoje. Kaip jus priėmė klausytojai?
- Sakyčiau, kad klausytojai mūsų muziką priėmė labai gerai. Tik mūsų klausytojas yra specifinis. Pačioje pradžioje nesistengėme taikyti į tam tikrą visuomenės segmentą, ieškoti klausytojo marketingo pagrindais. Darėme tai, kas patiems buvo svarbu. Vėliau susiformavo gerbėjų ratas, galbūt intelektualesnė publika, vyresni žmonės. Nebūtinai tie patys, kurie ateidavo į „Skamp“ ar „Inculto“ koncertus.
Visai neseniai koncertavome Šiauliuose, „Saulės“ koncertų salėje, buvo labai smagus pasirodymas, susirinko kultūringa publika. Tai labai džiugina. Manau, kuriuos tokia muzika ir stilius domina, tie labai gerai priima. Tai visiškai kitoks projektas nei mes darėme iki tol, kitoks emocinis užtaisas.
- Pačioje pradžioje tiesiog darėte tai, ko jums tuo metu reikėjo, viskas klostėsi natūraliai?
- Galima taip ir pasakyti. Šios dainos gimė labai seniai, tik mes neturėjome kur ir kaip jas atskleisti platesniam klausytojų ratui. Pernai atsirado daugiau laisvo laiko, tad sukūrėme tokį formatą, kuriuo galėjome plačiau pateikti tas dainas.
Būna, kad kartais tokie projektai prasideda gerai apgalvojus marketingą, siekiant sukurti produktą, bet mes siekėme kitokio rezultato, viską darėme ne specialiai.
- Kaip sugalvojote tokį sceninį įvaizdį, dainas, šokius?
- Realiai viskas gimė todėl, kad mano ir Erikos muzikiniai skoniai sutampa labai siauroje vietoje. Jai labiau patinka hip-hop'as. Tuo tarpu man visiškai kitokia muzika – indie rokas, instrumentinė, disco. Bet mums abiems labai patinka retro, amerikietiška muzika, kažkiek bosanovos, kažkiek svingo, seni miuziklai, Frank Sinatra ir panašiai. Tad mudu ir nutarėme, kad jeigu tokiame stiliuje sutampa muzikinis skonis, tai ir estetinis pateikimas turi būti būtent toks.
Todėl taip ir išėjo, kad pasirodydami su „The Ball and Chain“ turime polinkį į retro stilistiką. Laikomės tokio principo: jeigu klausaisi muzikos, tai užsimerkęs turėtum įsivaizduoti kažkokius vaizdinius pagal tą muziką bei atvirkščiai – jeigu matai mus ant scenos, užsikimšęs ausis turėtum įsivaizduoti būtent tokią muziką. Mes siekiame vientisumo muzikoje ir scenoje.
- Ar šis projektas bus ilgalaikis? Ar turite kokių nors tolimesnių ateities planų?
- Prieš gerą pusmetį išleidome studijinį albumą, tad kol kas negalvojame apie naujų dainų įrašus. Praktiškai visus albumo singlus jau pristatėme, tad ketiname padirbėti su kitais projektais. Tai nereiškia, kad esame įgavę kažkokį pagreitį, kad turėsime koncertus platesnėje erdvėje, festivaliuose. Tiesiog šis projektas yra sukurtas, jis gyvas, bet tolimesnių ateities planų neturime. Atvažiuojame pas jus groti (juokiasi, – aut. pastaba).
Įtemptas koncertinis grafikas
- Atvykę į koncertą kituose miestuose, ar randate laiko pasivaikščioti miesto gatvėmis, aplankyti įžymias vietas?
- Pakankamai retai, sakyčiau. Stengiamės pasimėgauti, susipažinti su miestu, tačiau bet kuriame pasaulio mieste labai praverčia pažįstamas žmogus, kuris galėtų aprodyti tą miestą, kuris galėtų pasakyti, patarti, kur nueiti, ką pamatyti. Kartais taip ir būna, pavyzdžiui, Kaune turime draugų ar kartais socialiniame tinkle parašo kas nors žinutę, būna įvairių momentų.
Bet nemeluosiu, kai koncertinis grafikas yra įtemptas, norisi labai tikslingai išnaudoti laiką ir visiškai nesinori tiesiog blaškytis po nežinomą miestą.
- Tad šiuo metu turite daug pasirodymų, koncertų?
- Veiklos, ačiū Dievui, yra labai daug. Ne ką mažiau veiklos yra ir šeimoje, su vaikais. Todėl labai skaičiuojame savo laiką, bandome visur suspėti, kad dar laiko liktų ir pabūti su vaikais.
- Savo laiku „Fojė“ muzikantai yra pasakę, kad grupė turi būti kaip šeima, tik tada ji bus sėkminga. Kaip yra judviejų atveju: ar lengviau pavyksta sutarti, kai abu šeimoje esate artistai, laiką leidžiate ne tik ant scenos?
- Vienaip ar kitaip, mes esame jau labiau subrendę. Kai žmonės kuria muziką jaunystėje, viską daro iš kažkokio impulso. Tai yra gerai bei įdomu, žinoma, bet mūsų amžiuje (jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad esame seni, iš tikrųjų aš dar jaučiuosi kaip paauglys) kai kuriame meną, norisi suteikti jam kitokį užtaisą. Kai dirbame kartu, ieškome bendro sutarimo. Aišku, atsiranda susiliejimas, kuris paveikia ir asmenines sritis.
Būna ir atvirkščiai, kai asmeniškumai paveikia profesinius dalykus. Bet kai esame labiau subrendę, susitvarkome su tuo, nepaisant to, kad tenka nutraukti repeticijas, arba tenka nutolti nuo kūrybinės veiklos ilgesniam laikui. Bet esame abu nutarę, kad jeigu tai pradės trukdyti asmeniniams santykiams, nutrauksime šio projekto veiklą. Tačiau viskas yra saiko ribose.
Kūryba šalyje yra menkinama
- Savo kūrybą realizuojate Lietuvoje, tačiau nemažai autorių, menininkų, kūrėjų ar paprastų žmonių pasisako, kad čia yra mažai perspektyvų. Ką galėtumėte atsakyti į tokią kritiką?
- Aš manau, kad Lietuvoje tikrai yra mažai perspektyvų. Ne dėl to, kad trūksta talentų, bet mūsų rinka yra ne tik maža, bet ir blogai išvystyta. Galima būtų iš dalies kaltinti valdžią. Dėl to, kad trūksta vietų pasirodymams, iniciatyvos. Kaip kūrėjas galiu pasakyti, kad kartais kyla toks jausmas, lyg menininkams būtų pritaikyti ne mokesčiai, bet akcizas.
Dažnai valdžia tarsi nori pasakyti, kad gal jūs užsiimkite kuo nors rimtu, nes kultūra mūsų šalyje yra nereikalinga. Geriau žaiskit krepšinį ar panašiai. Netgi mokslo srityje, vienos brangiausių studijų yra muzika, aktorinio meistriškumo. Tai yra visiška nesąmonė, mano nuomone.
Kitas dalykas, mūsų srityje trūksta verslumo, kad kūrėjai atpažintų atsiradusius poreikius. Mūsų rinka, teritorija yra labai maža, nėra daug žmonių. Be abejonės, tai galima išnaudoti savo naudai, galima keiktis ir sakyti, kaip viskas yra blogai. Tada visuomet bus blogai.
Bet kol nebus tinkamų iniciatyvų iš valdžios sukurti tinkamas sąlygas kūrėjams bei kol neatsiras nauja žmonių karta, kuri matys, kaip iš vienos ar kitos muzikos galima sukurti verslą, kultūrinę vertę ir tuo pačiu gauti dvasinį užtaisą, tol niekas iš esmės nejudės į priekį.
Bet aš esu saikingas optimistas. Manau, kad viskas gali ne tik gerėti, bet ir gerės. Išskyrus gal valdžios sritį.
Sugrįžta su visiškai kitokia programa
- Dėl koncerto Šiauliuose. Ko iš jūsų galėtų tikėtis klausytojai, ar pateiksite jiems kokių staigmenų?
- Grosime duetu, o tai visuomet yra iššūkis. Žmonės kartais nelabai tiki, kad net ir dviese mes galime užvesti publiką, sukurti energijos užtaisą. Bet mes galim! Iš vienos pusės, kai atliekame muziką su grupe, tai be abejonės yra daugiau šėlsmo. Šiuo atveju atsiranda daugiau intymumo, bendravimo, vaidybinių elementų. Abi programos yra labai skirtingos, tačiau žiūrint mano akimis, jos abi yra dinamiškos.
Būna linksma, kai prieina žmonės ir komentuoja, kad labiau patiko ta programa, arba šita. Bet pamatyti, kad jose abejose yra kažkoks cinkelis, man pačiam tai džiugu.
- Kai atliekate savo muziką ant scenos, ko tikitės iš klausytojų?
- Aš jau nieko nesitikiu iš klausytojų. Savaime aišku, kad turi būti kažkokia abipusė pagarba, visi esame civilizuoti žmonės. Muzika ne tik gydo, bet gali suteikti labai teigiamas emocijas, gali pakeisti žmogaus būklę. Todėl labiausiai prašome klausytojų, kad ateitų su atviromis ausimis bei širdimis, atsineštų šypseną. Padaryti visa kita jau yra mūsų darbas.
- Ką galėtumėte pasakyti tiems žmonėms, kurie galbūt svarstys, ar ateiti į jūsų koncertą šį šeštadienio vakarą?
- Ką aš galiu pasakyti – ateikit (juokiasi, - aut. pastaba)! Nejaučiu didelio įsipareigojimo rėkti, kad ateikit į mūsų koncertą, bus labai smagu ir panašiai. Muzika nėra ir neturėtų būti kaip produktas, ant kurio būtų klijuojama etiketė, kuri žadėtų daugiau nei yra.
Jeigu žmogus nežino, ko tikėtis iš mūsų, tada gali būti labai maloniai nustebintas. Kita vertus, jeigu jis tikisi sunkios muzikos arba techno vakarėlio, tai aišku, šiam vakarui derėtų pasirinkti ką nors kita (juokiasi, - aut. pastaba).
- Ar laukiate šio koncerto?
- Žinoma, man šitoks dueto formatas labai patinka, jis reikalauja labai daug dėmesio, daug emocinio pasiryžimo, todėl man pačiam yra malonu taip koncertuoti. Tai savotiškas iššūkis.
