„Ne tiek parodoms tapau, kiek tam, kad save pasitikrinčiau: ar kažką duodu žmonėms, ar neduodu, ar kažką įnešu. Juk norisi, kad žmonės būtų laimingi, šypsotųsi“, - sako tapytojas Bronius Uogintas.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Į „Laiptų“ galerijoje atidaromą tapytojo Broniaus Uoginto darbų parodą skubėjo visi nors kiek menu besidomintys šiauliečiai. Vieni, kaip šiauliečiai menininkai Sigitas Prancuitis, Aldona ir Antanas Visockiai, kurie kartu su šiuo dailininku beveik vienu metu baigė Vilniuje dailės institutą, skubėjo susitikti su bičiuliu ir pamatyti, kaip pasikeitė jo darbai. Kiti miestiečiai smalsavo pamatyti garsios dailininkų šeimos atstovą ir jo ne modernius, o klasikine maniera sukurtus paveikslus. Trečius galbūt sudomino tas faktas, kad parodos atidarymo metu buvo galima išgirsti griežiant įžymųjį smuiko virtuozą Raimondą Butvilą.   
Pats Bronius Uogintas sakė labai norintis susitikti su pirmaisiais, padovanoti malonių akimirkų antriesiems ir pasidžiaugti kartu su trečiaisiais, kad nuostabus smuikininkas visam laikui sugrįžo į Lietuvą.

Nes dėl kokių kitų priežasčių Bronius Uogintas pirmą kartą būtų rengęs savo pirmąją parodą Šiauliuose, „Laiptų“ galerijoje.
- Praėjusiais metais Vilniaus rotušėje buvo mano 65-mečiui skirta paroda, paskui - dar viena. Buvo dar parodos Kretingoje, Panevėžio teatre. Todėl kai pernai mano senas geras bičiulis Ričardas Jakutis pasiūlė surengti parodą Šiauliuose, „Laiptų“ galerijoje, pasakiau, kad 2012-aisiais būtinai tai  padarysiu.
Todėl, kai šiemet Ričardas paskambino ir pranešė, kada darbus atvežti, ėmiau ir atvežiau.
Be to, Šiauliuose yra mano mamos Bronės Mingilaitės-Uogintienės šaknys; ji, kaip ir dailininkas Antanas Gudaitis, muzikas Saulius Sondeckis, yra šiaulietė. Tik karas pamaišė čia jai likti – kai senelių namus subombardavo, teko pabėgti.

- Todėl jūsų paveiksluose – ir Šiaulių katedra, ir Kryžių kalnas?
- Praktiškai jie nutapyti iš natūros, tačiau natūrą aš visada truputį pakeičiu taip, kaip man reikia. Mano darbuose teisybė yra mano paties suriktavota.
Kai gyvenau Vilniuje, tai Vilnių daugiausia ir paišydavau. Anuometinio sostinės vykdomojo komiteto pirmininkas Vileikis kartą manęs dėl to ir paklausė: kodėl tavo paveiksluose, nesvarbu paišai žiemą, pavasarį ar rudenį, visada medžiai be lapų? Atsakiau, kad taip atsidengia architektūra. Tada jis: o tu, vadinasi, mane palaikai, jog aplink Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią reikia visus medžius iškirsti, kad matytųsi architektūra. Paprieštaravau: kaip tik nereikia – dėl šito jūsų nepalaikau. Juk aš darbe paišydamas architektūrą galiu nukirpti medį arba šaką, pridėti arba kažką kita pakeisti – tai juk ne nuotrauka.

Kadangi dabar persikėliau gyventi į Palangą, į  tėvų studiją, tai nutariau, kad reikia važinėti po Lietuvą ir medinę architektūrą paišyti, nes ji dega. Va ir Tytuvėnų vienuolynas sudegė, ir Šventosios Barboros medinė bažnytėlė prie Kauno, prieš dvidešimt metų tėvo tėviškėje be nė vienos vinies pastatyta bažnyčia irgi buvo padegta. Matyt, dėl kokio vario, dėl kokio kieliko.
Tai skaudu, todėl ir norisi, kol tos medinės architektūros dar yra, ją nupaišyti. Daug Žemaitijos apvažiuota: apvažiuoju kokias tris bažnyčias, nusipaišau ir po kiek laiko vėl važiuoju. Tokį esu susistatęs grafiką.
Daug tų bažnyčių esu nutapęs, nupaišęs, tik čia parodoje jos visos netilpo.

- O natiurmortai su gėlėmis – dar viena iš jūsų temų?
- Mama paišydavo labai daug natiurmortų, o ir mane visos gėlės patraukia savo piešiniu.
Dalyvauju pleneruose. Pavyzdžiui, čia eksponuojamas Padubysio malūnas, kuriame filmavo Vytautas Žalakevičius „Niekas nenorėjo mirti“. O netoli nuo to malūno yra turistinė Zalensų sodyba, kurioje, kai nebūna lankytojų, rengiami plenerai dešimčiai dailininkų. Tai kaip ten tapydamas peizažus neatkreipsi dėmesio į labai gražius gėlynus.
Tačiau čia, „Laiptuose“, irgi ne visi mano natiurmortai sutilpo – net trisdešimt devynis darbus dar namo parsivežiau, nes čia sukabinome tik keturiasdešimt. O juk visų net neatvežiau – daug turiu 2010-2012 metų darbų, nes galėjau parodą padaryti vien iš 2012-ųjų kolekcijos. Bet pagalvojau, kad geriau bus, jei parodoje įvairesnių bus.
Visokių dydžių buvau atvežęs. Bet pagal esamas sales reikia derinti: prieš atveždamas maniau, kai kur po keturis grupuoti, bet kai pasižiūrėjau vietoje, viską teko keisti. Visada reikia turėti daug darbų, kad galėtum atranką vietoje daryti, nes pakabintas darbas atrodo visai kitaip nei studijoje.
Prisimenu, kai vieną mamos darbą nuvežė į kažkokią parodą Anglijoje, tai jį vienut vieną pakabino ant sienos ir net tą sieną perdažė pagal darbo koloritą. Būna ir taip, kai ekspozicija daroma.

- Jūsų parodoje daug portretų
- Atvežiau ir smuikininko Raimondo Butvilos, mano mamos pusseserės sūnaus, portretą.
Jis padarytas prieš daugiau negu dvidešimt metų, kai Raimondas eidavo repetuoti į filharmoniją, kur jam klasė buvo paskirta, o mano Vilniaus studija yra kaip tik Aušros Vartų gatvėje.
Tai jam ir pasiūliau: ateik repetuoti į studiją, o aš tave galėsiu paišyti – du zuikiai bus nušauti. Taip ir pasidarė tas portretas.
Kol kas šis portretas yra mano kolekcijoje, bet kadangi Raimondas Butvila visam laikui su žmona grįžo iš Venesuelos į Lietuvą, žadu jį jam padovanoti. Raimondas sako – kad labai jau didelis. Sakau: ant lubų galėsi pakabinti, kaip kad Laimonas Noreika, kuris turėjo didelę dailininkų  (ir aš jo kelis portretus dariau) darbų kolekciją, ir apgailestavo, jog paveikslai jau nebetelpa ant sienų. Tai žinote, ką tie draugai pasiūlė? Kabink, girdi, ant lubų – kai skaitydamas knygą akis pakelsi, tai ir ant lubų paveikslus matysi...

Ir Sauliui Sondeckiui žadu jo portretą, kuris čia eksponuojamas, padovanoti. Kada Saulius Sondeckis nupaišytas? Į Vilnių važinėjau, kai sutiko pozuoti - su juo esu seniai pažįstamas.
Mūsų šeima visada su muzikais draugavo: ir su Sondeckiu, ir su Dvarionais, kurių sklypas ribojasi su mūsų Palangos studija. Kaip ir iš Šiaulių kilusio dailininko Antano Gudaičio namo sklypas kampu sueina.
Rugsėjo 3-iąją per Bronines (mes juk trys Broniai – ir mama, ir tėvas, ir aš) dailininkai, muzikai, kurie tuo metu Palangoje būdavo, pas mus sueidavo švęsti. Ateidavo ir režisierius Juozas Miltinis su  Vaclovu Blėdžiu, nes tądien kaip tik teatro gastrolės ten baigdavosi, o Miltinio ir gimtadienis kaip tik tą dieną būdavo.

- Jūsų darbai – tokie realistiniai...
- Kiekvienas dirba pagal savo dūšią. O mano toks mąstymo būdas – vieniems priimtinas, kitiems nepriimtinas. Mane taip išauklėjo tėvai.
„Laiptų“ galerijoje paprašė, kad aš čia atvežčiau ir tėvų darbų. Tai ir pakabinau mamos dar niekur nerodytą autoportretą (turiu juos kelis) ir tėvo seną darbą – jo tėviškę. Į parodos atidarymą atvežiau mamos sodintos obels žydinčią šaką šalia pamerkti...

- Ar nebuvo sudėtinga būti Uogintu jaunesniuoju renkantis profesiją, o ir paskui tapus jaunu dailininku?
- Nei mama, nei tėvas nenorėjo, kad aš būčiau dailininkas – kaip jie sakė, ubagas. Tačiau kažkaip intuityviai su Jurkūnu būdami aštuoniolikos linksmai nuėjome į institutą, išlaikėme ten egzaminus ir pradėjome mokytis. Tik tiek, kad ten iš mūsų buvo reikalaujama visai ko kita nei iš kitų – jautėme nemažą spaudimą ir atsakomybę.
O tėvai su tuo susitaikė. Ir kaip nesusitaikys, jei visi keturi studijoje - tėvas, mama, sesuo Gintarė ir aš -  kartu tapydavome, pavyzdžiui, Juozo Miltinio portretą. Miltinis būtinai prieidavo prie kiekvieno darbo ir vis stebėdavosi, kodėl keturi Uogintai taip skirtingai jį tapo.

Ir kardiologas profesorius Algimantas Marcinkevičius, kai jį trise tapėme, vis lėkė prie mūsų pasižiūrėti, kaip čia yra, kad gaunasi trys visiškai skirtingi portretai.
Mudviejų su tėvų niekas niekada ir nepainiojo – labai jau skiriasi mūsų darbai, o ir kol jis buvo gyvas, aš pasirašinėdavau kaip Bronius Uogintas jaunesnysis.
Beje, Broniumi mane pavadino todėl, kad pokaryje, kai gimiau, buvo tokia mada - sūnus vadinti tėvų vardais. Bet mano bobutė, mamos mama, dėl baltų plaukų vaikystėje vadino Pūkiu, tai aš visiems instituto dėstytojams, visiems draugams iki šios dienos esu Pūkis, ne Bronius.

- Parodą Šiauliuose atidarėte ir vėl skubėsite prie naujų darbų?
- Taip, nors būna dienų, kai ir nesidirba. O pastarieji man buvo gan didelės įtampos ir pasikeitimų metai. Anksčiau mano darbai buvo tamsūs, dabar, sako, šviesūs – visi stebisi. Ir aš stebiuosi.
Ne tiek parodoms tapau, kiek tam, kad save pasitikrinčiau: ar kažką duodu žmonėms ar neduodu, ar kažką įnešu. Juk norisi, kad žmonės būtų laimingi, šypsotųsi, o ne degintų bažnyčias. Ir tą mūsų architektūros paveldą man norisi bent paveiksluose išsaugoti, nes baigęs Dailės institutą dešimt metų dirbau restauracinėse dirbtuvėse, kai Vladas Drėma pakvietė sudaryti Lietuvoje freskos restauravimo grupę.

Apie dailininką
Bronius Uogintas, meno pasaulyje vadinamas Uogintu Jaunesniuoju, gimė 1946 metais Vilniuje, garsių Lietuvos dailininkų Broniaus Uoginto bei Bronės Uogintienės šeimoje.
Vos pabaigusį monumentaliosios tapybos studijas Vilniaus dailės akademijoje, menotyrininkas Vladas Drėma jį pakvietė restauruoti senąsias Lietuvos bažnyčių freskas. Po dešimties metų darbo restauratoriumi Bronius Uogintas visą laiką pradėjo skirti tik kūrybai.
Menininko darbų turi įsigiję Lietuvos dailės, M. K. Čiurlionio dailės muziejai, Tretjakovo galerija, privatūs kolekcininkai Lietuvoje ir užsienyje.

Bronės Mingilaitės-Uogintienės (1919-1983) autoportretas.

Šiaulių katedra – tokią ją mato dailininkas Bronius Uogintas.

Kryžių kalnas pagal Bronių Uogintą.

Vadimo SIMUTKINO nuotr.