Susidomėjęs fotografijos ištakomis, Martynas Juras stengiasi su senąja fotografija supažindinti ir kitus žmones, bendrauti su jais. Vasarą vaikiną galima sutikti ne tik gimtuosiuose Šiauliuose, bet ir Pakruojo dvare ar Kaune.
Asmeninio archyvo nuotr.

Mindaugas LAURINAITIS

Vos tik susitikus vakare, jaukioje kavinėje, sulaukėme prašymo, kad užduotume kiek kitokius klausimus: „Daug kas klausia manęs, kodėl aš taip darau, kaip aš tai darau, todėl norėtųsi, kad šis interviu būtų kiek kitokiu kampu“. Tad apie aistrą fotografijai, ilgas valandas, praleistas brandinant gerą kadrą, gimtojo miesto gatves, fotografijos ištakas bei atgimimą Pakruojo dvare, ir kalbėjomės su, kaip jis pats save vadina, XIX amžiaus fotografijos ambasadoriumi Martynu Juru.

Pirmoji pažintis su fotoaparatu

- Kaip susidomėjai fotografija ir kas Tave paskatino fotografuoti?
- Tas impulsas buvo dar vaikystėje, kai palėpėje radau senelio fotoaparatą. Man tada buvo gal šešeri metai, jau tada atsirado stiprus noras fotografuoti. Bet gyvenimas susiklostė taip, kad pasukau kitur. Baigiau mokslus gimnazijoje. Tada įstojau studijuoti filosofiją ir visuomenės mokslus čia, Šiaulių universitete. Bet vėliau nusprendžiau, kad reikia kažko kito ir grįžau prie fotografijos.
Fotografija yra toks procesas, kad tu gali suderinti visas vaikystės svajones. Tu ir fotografuoji, ir meistrauji, atradinėji, užsiiminėji savotiška archeologija, savotiška alchemija.

- Tad kokių nors būtent fotografijos studijų neturėjai?
- Esu baigęs fotografijos technologijos studijas Vilniuje. Ten gavau žinių bagažą, kuris leidžia man būti savarankiškam. Skaitydamas XIX amžiaus fotografijos šaltinius aš galiu juos laisvai interpretuoti, suprantu, apie ką ten yra kalbama, pasisavinu reikiamą informaciją ir panaudoju ją savo kūrybiniams sprendimams, idėjoms.
Laikausi tokio principo, tuo laiku žmonės labai eksperimentavo, kūrė, buvo galybė įvairiausių išradimų, patentų. Dalis tų žinių tiesiog nunyko. Ne dėl to, kad jos buvo prastos ar netinkamos, bet atsirado įvairūs metodai ar priemonės, leidžiantys padaryti paprasčiau ir greičiau. Vertinant iš dabartinio žmogaus perspektyvos, tas žinias galima suderinti, pažvelgti į jas kitaip.

- Tad, kol priėjai prie fotografijos ištakų, teko išbandyti ir šiuolaikinę techniką?
- Žinoma, esu fotografavęs ir su skaitmeniniais fotoaparatais, puikiai moku elgtis su jais. Bet kažkaip norėjosi, kad fotografija turėtų savo kūną. Kad žiūrovas galėtų matyti ne tik kompiuterio ekrane, tačiau patirtų tiesioginį sąlytį. Kad ir bendravimas vyktų visais šešiais pojūčiais. Palengva eksperimentavau su įvairiomis medžiagomis ir mažais žingsneliais priėjau prie to, ką dabar darau.

Bendraminčių rasti pavyksta

- Ar Lietuvoje pavyksta rasti bendraminčių, kurie domėtųsi senąja fotografija?
- Aišku, kad yra tų žmonių, kuriems tai yra įdomu. Gal nėra tiek daug, bet pasaulinės tendencijos rodo, kad daugelis žmonių nori grįžti prie ištakų, eksperimentuoti. Tas judėjimas įgauna pagreitį ir dalis jau atėjo iki mūsų.

- Ar nebando užsikrėsti ta idėja? Galbūt vyresnieji yra perėję senąją mokyklą, juostelių ryškinimą, tačiau dabar dauguma dirba su skaitmenine technika.
- Būtų smagu, jeigu dar kas nors iš šiauliečių užsikrėstų šia idėja.

- Kaip tada teorinės žinios, ar jos ką nors duoda menininkui?
- Žinoma, kad duoda. Jeigu tu išmanai formules, tada gali jas kaip nors naudoti, bandydamas išgauti kažkokį efektą ar bandydamas tas priemones pritaikyti prie savo koncepcijos. Tos žinios yra naudingos. Nesinori būti diletantu ir aklai eksperimentuoti, nes tai yra labai brangu, atima daug laiko ir pastangų. Jeigu nėra žinių, tai nežinojimas gali greitai ir atbaidyti nuo to.

- Ne vienas kritikas bei menininkas yra pasakęs, kad fotografija ir poezija yra giminingi menai. Kaip yra pačiam, ar nekyla mintis imtis plunksnos?
- Aš seniau rašydavau, mane spausdindavo ir „Nemune“, esu dalyvavęs „Poetiniame Druskininkų rudenyje“, poezija buvo mano pirmoji aistra. Aš tada rinkausi, ar noriu rašyti, ar fotografuoti. Pradžioje rašiau, bet po to pradėjau labiau gilintis į fotografiją ir truputį užleidau literatūrą. Bet viduje jaučiu kažkokį kaltės jausmą, kad reikėtų prie to dar sugrįžti. Noriu suderinti šias dvi savo aistras, galbūt viename kūrybos albume.

Siekia nepriklausomybės

- Tad savo kūrinių nekuri specialiai tam, jog vėliau galėtum parduoti, iš to pasipelnyti?
- Jeigu savo darbus kursi dėl pasipelnymo, tai tada nedarysi to, ką tu nori, ką jauti ir būsi iš dalies valdomas. Savotiška vergystės forma. Mano požiūris yra, kad reikia būti laisvam, laisvam nuo industrijos, kuri gamina medžiagas ir įrangą, kad viską galėtum pasidaryti pats. Todėl norisi išlaikyti tokią savo poziciją, žinoma, kažkoks laviravimas turi būti, nes reikia gyventi.

Fotografija yra bendravimas

- Ne per seniausiai rengei parodą ir kvietei žmones įsiamžinti ambrotipuose. Ar tai buvo pirmas toks kartas, kada kvietei žmones?
- Norėjau atiduoti duoklę savo miestui, savo gimtinei ir norėjau tos idėjos bacilą skleisti visiems, kad žmonės, kurie nėra su tuo susidūrę, kad jie pamatytų realiai, kaip tai vyksta. Kad galėčiau bendrauti su žmonėmis ir suprasti, ką jie galvoja, kaip jie supranta, ko jiems trūksta. Vienas pagrindinių to projekto arkliukų buvo bendravimas. Viena didžiausių fotografijos dovanų yra bendravimas su žmogumi.

- Kokių emocijų buvo kupini žmonės, atėję į Tavo studiją ir išvydę kūrybinį darbą?
- Mane šokiravo tai, kiek žmogus gali ilgai žiūrėti į savo atvaizdą ambrotipuose. Žmogus žiūri į tuos darbus dvidešimt minučių ir analizuoja, koks jis pats yra, nes kiekvienas žmogus turi viziją, kad kaip būtų gerai, jeigu aš būčiau fotogeniškas ir gerai atrodyčiau tame kadre. Galbūt jie tiesiogiai to ir nepasako.
Bet po to užsimeta švarką ar striukę, jau laikas išeiti. Tačiau apsirengęs dar grįžta vėl pasižiūrėti. Žmogui nebesinori skirtis su ta savo dalele, atrodytų, kad tenai būtų palikę kažką.
Labai patiko dirbti su paaugliais, nes buvo iš Janonio gimnazijos ir iš Daukanto atėję. Tikiuosi, kad bent vienam jų koks nors impulsas kils. Norisi jaunąją kartą ugdyti, parodyti tuos dalykus. Nes dalis jaunesnių žmonių neturi sąlyčio su fotografija, pirmine, kokia ji buvo seniau.

- Ar pats dažnai išeini į miestą be fotoaparato?
- Išeinu. Labai mėgstu pasivaikščioti, stebėti mėgstu, turiu savo maršrutus. Taip vyksta kadro branda. Kai jau įvyksta apsisprendimas, tu ateini ir žinai milimetro tikslumu, kur stovėsi ir fotografuosi.

- Ar yra buvę, kad nepavyktų padaryti kadro arba gailėtumeis, kad nepasiėmei fotoaparato ir pražiopsojai gerą vaizdą?
- Žinai, tas „nepavyko“ nuo tavo mąstymo priklauso. Tai gali būti gera pamoka, įkvėpimas. Kaip tu traktuosi tą nepavyko: gal kaip kokį nors ženklą. Nufotografuoji ir atrodo, kad nepavyko, padedi į stalčių. Po metų ar kitų išsitrauki ir pažiūri kitaip – iš tų nepavykusių kadrų susidėlioja puikiausias ciklas, kuris bus geriausias tavo ciklas. Tad negalima apsiriboti tokiu mąstymu, reikia stengtis už kadro ribų išeiti.

XIX amžiaus fotografijos ambasadorius

- Vasarą fotografuoji Pakruojo dvare. Papasakok plačiau apie tai.
- Čia mūsų bendras projektas, pamatysime, kaip viskas vyks. Realiai fotografija Lietuvoje prasidėjo 1839-aisiais metais Verkių dvare ir Vigešteino guverneris padarė pirmąjį dagerotipą. Tad man norėjosi tai išbandyti: dvaras, panašios priemonės kaip fotografijos priešaušryje, kad galėčiau pajusti tą potyrį. Aišku, vieta yra įdomi, rūbai, rekvizitas, žiūrėsim, kas iš to išsivystys.

- Kodėl būtent Pakruojo dvaras – ar jie pasiūlė, ar galbūt tu kreipeisi į juos su šia idėja?
- Suradome vienas kitą. Sutapo mūsų planetos (juokiasi, - aut. pastaba).

- Ar žmonės atvyksta, domisi?
- Taip, papasakoji, parodai jiems. Gal jie po to sugalvoja, kad būtų smagu nusifotografuoti. Esu savotiškas fotografijos ambasadorius, XIX amžiaus tradicijų puoselėtojas. Manau, kad senoji fotografija kada nors taps kultūros paveldo dalimi. Reikia po truputėlį reprezentuoti, aiškinti.

- Ar nekyla minčių fotografuoti ir kituose dvaruose?
- Esu atviras idėjoms ir pasiūlymams. Nenoriu prisirišti prie vienos vietos. Jeigu kas nors pasiūlys sumanymą, aš jo ir imsiuosi.

- Kokių sumanymų turi ateityje?
- Čia kaip ta krentanti žvaigždė – jeigu pasakysiu, tai neišsipildys. Ketinu daryti tai, ką darau. Panaudosiu kitas priemones. Noriu daryti dagerotipus. Noriu pakeliauti. Noriu studijuoti. Viskas susidėlios natūraliai.

- Ką galėtum palinkėti pradedantiems fotografams?
- Nesustoti ir daryti tai, ką žmogus nori ir kad tai taptų jo gyvenimo būdu. Gal jis nebus profesionalu šioje srityje, bet fotografija gali tapti kasdienio gyvenimo dalimi. Ji gali būti reliktas, geriausia dovana. Noriu, kad visi džiaugtųsi fotografija, pažintų ją, bent iš dalies gyventų ja.

Pakruojo dvaras. 8x10 cm ambrotipo skaitmeninė kopija. Ant vartų parašyta „Vartai į rojų“.

 Bernardo Maksimavičiaus portretas. 16x16 cm ambrotipo skaitmeninė kopija.

Raimondos Kolupailaitės-Linkevičienės portretas. 16x16 cm ambrotipo skaitmeninė kopija.

Meditacione. Martynos Švėgždos von Bekker rankos. 16x16 cm ambrotipo skaitmeninė kopija. Bendras projektas Meditacione. Ambrotipas bus naudojamas ant Martyno Juro naujo disko viršelio.

Asmeninio archyvo nuotr.