Iliuzionistas Arvydas Stonys: „Iliuzionisto menas ne tik profesija. Su šypsena aš einu ir per gyvenimą, o tai užkrečiama. Jei bent tą akimirką žmogus nusišypso, gyvenimas jau atrodo gražesnis.“

Arvydo STONIO asmeninio archyvo nuotr.

Lina ABROMAVIČIENĖ
Lietuvos iliuzionistų klubo prezidentas, Baltijos iliuzionistų asociacijos viceprezidentas, kuršėniškis Arvydas Stonys, iliuzionistas jau beveik 25-erius metus. Iliuzionisto amatu susidomėjo ir pirmuosius fokusus išmoko iš cirke dirbusio tėvo ir jau penkerių pradėjo rodyti triukus draugams. Tačiau netrukus visų stumdamas ir mušamas mažo ūgio berniukas svajonę tapti iliuzijų meistru  palaidojo. Paauglystėje vėl prisiminė triukus ir jais ilgą laiką džiugino tik artimuosius, kol galiausiai įžengė į didžiąją sceną ir joje sėkmingai dirba iki šiol.

Pats mažiausias klasėje
Dabar pažiūrėjus į A. Stonį sunku patikėti, jog kadaise jis buvo pats mažiausias klasėje ir bendraamžių skriaudžiamas vaikas. Vaikystės išsipildžiusi svajonė – tai asmeninė pergalė, kuri parodė, jog A. Stonys nėra toks jau mažas žmogus. Kaip sako A. Stonys, dabar rodyti triukus – vienas malonumas ir vaikystės bei jaunystės bėdos beveik pamirštos.
Pirmuosius fokusus A. Stonys pradėjo rodyti penkerių. Jį mokė šviesios atminties cirke dirbęs tėvas, kuris sukūręs šeimą ieškojo žemiškos profesijos, tad cirko artisto darbą metė.
„Susidomėjęs iliuzijų pasauliu, pirmą kartą pabandžiau triuką su degtuku – suspaudžiau kumštį ir degtukas stovėjo, o pavertus kumštį žemyn – jis laikėsi. Šio triuko niekas negalėjo pakartoti“, - prisimena A. Stonys.

Antrojoje klasėje A. Stonys buvo užguitas: „Kadangi buvau mažas, man sakė: sėdėk – mažas, kokius čia fokusus rodai. Tą kartą apsiverkiau ir grįžęs į namus visus savo daiktus susidėjau į dėžutę. Tada ir pasakiau, jog niekada gyvenime fokusų nerodysiu“, - savo sunkų iliuzionisto kelią prisimena A. Stonys.
Mokyklos metais A. Stonys savo fokusus rodė tik patiems artimiausiems žmonėms ir tik ypatingų švenčių proga – niekam svetimam. Reikėjo laiko, kol pasiryžo įžengti į sceną.

Bėgimas nuo armijos atvedė pas iliuzionistą
Seniau mokytis iliuzijų meno, anot A. Stonio, buvo galima tik iš knygų, todėl visus triukus teko išmokti savarankiškai. Baigęs Kuršėnų vidurinę mokyklą – dabartinę Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnaziją, A. Stonys sugrįžo prie vaikystės svajonės.

„Pasakysiu sąžiningai, bėgau nuo armijos. Kadangi turėjau sveikatos problemų, mane išbrokavo. Sakė, kad pailsėti ir po penkerių metų ateiti į armiją. Tada man buvo vos 18-ka. Paskaičiavau, kad kai ateisiu į armiją, tada man aštuoniolikmečiai vyrukai spardys užpakalį. Pradėjau galvoti, kaip išsisukti. Bėgdamas nuo kariuomenės, įstojau į Šiaulių technikos mokyklą ir televizijos gamykloje susipažinau su šviesios atminties iliuzionistu Genučiu Vingru. Jis man davė gerą ir tvirtą pradžią iliuzionisto mene, kurios man trūko“, - prisimena A. Stonys.

Dabar A. Stonys, pats auginantis dvylikametį sūnų Kostą ir penkerių metų Džiugą, vaikus moko fokusų meno. A. Stonys pastebėjo, jog iliuzijų pasaulis įdomesnis mažesniajam. „Manau, jog jaunėlis tikrai bandys eiti mano pėdomis. Jei tikrai norės, aš jį mokysiu, parodysiu savo triukus, tačiau prievarta nestumsiu“, - apie atžalas kalba iliuzionistas.

Smagiausiai dirbti užsienyje arba vaikams
Pasak A. Stonio, sunkiausiai triukus rodyti vaikams, nes jie yra pagrindiniai vertintojai. „Jei paruošiu naują triuką, bėgu parodyti vaikams. Jų reakcija geriausiai pasako, ko vertas triukas. Jei vaikas nesusidomės, suaugęs žmogus taip pat nesižavės. Taip yra ir su triuko paslaptimi. Jei vaikas nepastebi, kaip yra atliekamas triukas, suaugęs tikrai nepastebės“, - sako A. Stonys.
Pasak A. Stonio, vaikai labai pastabūs ir, jei pamato, kad kažkur kišama ranka, garsiai rėkia „va va va... matau“ – todėl triuką tenka šlifuoti.

Suaugusiems rodyti triukus atrodo kiek sudėtingiau. Anot A. Stonio, taip yra dėl to, jog pasirodymo metu reikia įjungti smegenis bei mokėti kiekvienoje situacijoje išsisukti.
A. Stonys atvirauja, jog visgi smagiausia yra dirbti užsienyje, nes ten žmonės labiau moka džiaugtis pasirodymais. „Lietuvoje žiūrovas yra susikaustęs, įsivaizduoja, jog daug yra artistų matęs, todėl pakankamai šaltai reaguoja. Lietuviams atsipalaiduoti padeda tik alkoholis. Užsieniečiams parodžius triuką, kad kažkas dingo – jie kaip vaikai džiaugiasi. Jie moka atsipalaiduoti ir į triuko atlikimą nesigilina – tiesiog džiaugiasi pasirodymu“, - žiūrovų skirtumus pastebi A. Stonys.

Jaunystėje A. Stoniui įdomiausias buvo pats išėjimas į sceną ir triukų rodymas, dabar profesionalus iliuzionistas nori, kad būtų ne tik įdomu, bet ir gražu. Anot A. Stonio, pasirodymai su gražiais spalvingais kostiumais, dekoracijomis suteikia šventišką nuotaiką tiek artistams, tiek žiūrovams.

Koja kojon su naujovėmis
A. Stonys daugumą pasirodymų rengia kartu su jaunuoju iliuzionistu Mantu Wizard. „Mes esame labai panašūs. Dabar jaunieji iliuzionistai labai inovatyvūs – ieško naujesnių ir įdomesnių triukų, todėl ir pats stengiuosi žengti koja kojon su jais ir rodyti kuo naujesnius triukus.

Vyresnės kartos atstovai dažnai prie naujų triukų nesitaiko. Ne paslaptis, jog posovietinės valstybės atstovai dažnai triukų mene yra užstrigę kažkur laike. Europoje visi daugiau mažiau bando vytis visas naujoves. Aš taip pat bėgu iš paskos ir bandau spėti kartu su gyvenimu. Kaip man sekasi tai padaryti, įvertinti gali tik žiūrovas“, - sako A. Stonys.
Dažnai žmonės A. Stonio klausia, kada iliuzionistas išeina į pensiją. Į šį gana keblų klausimą A. Stonys atsako gana šmaikščiai: „Iliuzionistui dirbti nebederėtų tada, kai į sceną reikia eiti su lazdele – būtų graudu žiūrėti.“

Anot A. Stonio, kiekvienas gyvenimo tarpsnis įdomus ir gražus savaip. Yra žmonių, kurie inkščia, kad yra seni. O yra tokių, kurie grožį įžvelgia kiekviename gyvenimo tarpsnyje. A. Stonys sako, jog fokusininkui svarbiausias bruožas – užsispyrimas ir kantrybė – be šių savybių iliuzionistas scenoje neužsibūtų. „Tam, kad pavyktų naujas triukas, repetuoti reikia ne dešimtis, o šimtus kartų. Pats triukas – priemonė išeiti į sceną. Būna, kad nepavyksta triukas ir po kelių šimtų kartų bandymų jį perduodu Mantui“, - draugiškais santykiai su kolega M. Wizard džiaugiasi A. Stonys.

Sunkiausi metai pasivogė didžiąją dalį iliuzionistų
A. Stonys prisimena 1992–1993 metus, kurie buvo labai sunkūs iliuzionistams. Iš tuo metu dirbusių 17 iliuzionistų beliko vos 3. Tarp stipriausiųjų buvo ir A. Stonys. „Visi iliuzionizmo meną metė, nes nebegalėjo išgyventi. Kai mus išretino, likome tik trys. Dabar džiugu, kad atsirado daug jaunesniosios kartos iliuzionistų, tačiau ir dabar iš to duonos nevalgysi“, - atvirauja A. Stonys.
Kad išgyventų ir nemestų vaikystės svajonės, A. Stonys taip pat dirbo ir kitus darbus – vežiojo picas, dirbo taksistu, kino mechaniku. Prieš dešimt metų A. Stonys, pajutęs, kad turi per daug laisvo laiko ir per mažai pinigų, ėmėsi savo verslo. Dabar turintis keletą verslų, kaip pats sako, sukasi tarytum bitė.

„Jei vieną vakarą neturiu ką veikti – atsigulu prie televizoriaus ir gurkšnoju alų, kaip daugelis vyrų tai daro, tai kitą vakarą televizoriaus negaliu žiūrėti – man reikia bėgti, lėkti ir skubėti. Tada aš gyvenu. Džiaugiuosi, jog verslas ir menas vienas kitam netrukdo.
Lietuvos iliuzionistų klube šiuo metu yra16 iliuzionistų, tarp kurių nemažai jaunų žmonių. Mūsų tikslas – suvienyti jaunus ir vyresnius ir padėti jauniesiems mokytis fokusų meno. Iliuzijos menas yra priemonė nešti šypsenas žmonėms, nešti gėrį, todėl sakau, ačiū Dievui, kad yra iliuzionistų, darančių mažus stebuklus ir linksminančių kitus“, - apie mylimą darbą pasakoja A. Stonys.

Menas praskaidrina dieną
Net paprasčiausią dieną nuėjęs apsipirkti į prekybos centrą, A. Stonys sugeba pradžiuginti žmones. „Kai pamačiau visą dieną sėdinčią išvargusią kasininkę, kuri turi su visais pasisveikinti ir išklausyti pirkėjų priekaištus, parodžiau patį paprasčiausią triuką. Kasininkės veidu nubėgo šypsena, o tai teikia malonumą ir man“, - sako A. Stonys.
Dažnai iliuzionisto klausinėja, ar jis galėtų pradanginti banko pinigus. A. Stonys tvirtina, jog fokusininkas ir vagis yra skirtingos profesijos, todėl tokie dalykai jo gyvenime neegzistuoja.
„Daugeliui įdomu, kodėl pasirinkau iliuzijos meną, tačiau reikia gerai pagalvoti, kas ką pasirinko. Esu linkęs galvoti, jog menas pasirinko mane. Nuo kokios septintos klasės buvau užsispyręs tapti traukinio mašinistu“, - neišsipildžiusią kitą svajonę prisimena A. Stonys.

Kodėl atsidūrė scenoje, A. Stonys ilgą laiką ieškojo paaiškinimo, tačiau dabar profesionalus artistas mano, jog tai nulėmė vaikystėje patirtos patyčios. „Mažą mane visi mušė. Į sceną atvedė noras pasirodyti, kad esu žmogus. Dabar esu jau ne dėl to – man tiesiog patinka šis darbas, o ir gyvenime iliuzionisto gebėjimai linksminti kitus malonūs širdžiai“, - sako A. Stonys.

Du iliuzionistai scenoje neišsitenka
Papasakojęs apie savo profesinio kelio vingius, A. Stonys gyrė ir savo jaunąjį kolegą Mantą Wizard, su kuriuo puikiai sutaria scenoje, nors tai retas reiškinys.
„Dažniausiai du šokėjai, du aktoriai, du dainininkai vienoje scenoje išsitenka, tačiau dviem iliuzionistams – scena dažnai tampa per maža“, - sako A. Stonys.
Neseniai Šiaulių respublikinės ligoninės Moters ir vaiko klinikoje projekto „Šypsenų lietus“ atlikę pasirodymą vaikams, iliuzionistai parodė dalelę to, kas vyksta realiame iliuzionistų gyvenime.
„Mes rodėme, kaip vyresnis iliuzionistas konkuruoja su jaunesniu. Taip yra ir gyvenime, tačiau su Mantu mes puikiai sutariame ir nekonkuruojame. Prisimenu, kai prieš 14 metų Mantas Wizard atėjo mokytis fokusų. Iš pradžių buvau jo mokytojas, vėliau tapome kolegomis, draugais – dabar mūsų santykiai kaip tėvo ir sūnaus, todėl su Mantu scenoje visada išsitenkame“, - juokauja A. Stonys.