„Ši vieta – gimta ne gimta – mane labai pririšo, o ir kitokio darbo nei čia neįsivaizdavau, tai ir tolimi horizontai neypatingai viliojo“, - apie Šiaulius, kuriuose gyvena ir dirba beveik šešis dešimtmečius, sako Aloyzas Gudavičius.
Vadimo SIMUTKINO nuotr.

Romualda URBONAVIČIŪTĖ

Naujasis Šiaulių miesto garbės pilietis kalbininkas profesorius Aloyzas Gudavičius – labai užimtas žmogus. Jei jis neskaito paskaitų studentams Šiaulių universitete, jei nevadovauja savo magistrantams, doktorantams, tai yra išvykęs į mokslinius renginius užsienyje.

Beje, ir apie tai, kad taps Garbės piliečiu, profesorius sužinojo vienoje iš tarptautinių konferencijų, kuri vyko Urale. Žinia Aloyzą Gudavičių, kaip pats sako, nudžiugino – malonu patekti į gražią garbių šiauliečių kompaniją, juolab kad beveik visas jo, gimusio Kalniškiuose, Šaukėnų valsčiuje, gyvenimas yra susijęs su Šiauliais.

- Šiauliuose aš nuo 1953 metų – kaip tais metais įstojau į Šiaulių pedagoginę mokyklą (neoficialiai ji tebebuvo vadinama Mokytojų seminarija), taip iš čia ilgesniam laikui niekada ir nebuvau išvažiavęs. Na, gal metams, pusei metų į stažuotes, į darbus užsienyje.
Pirmą kartą išvykau į aspirantūrą Vilniaus universitete – kiek mažiau nei trejiems metams. Tačiau ir tuo metu pedagoginiame institute paskaitų turėjau, ir šeimą Šiauliuose, tai iš tų trejų metų didesnę dalį čia praleidau.
Buvo tada minčių ir apie gyvenimą sostinėje, tačiau, matyt, nelabai norėjosi, o ir esu sėslus žmogus. Manęs netraukė kitos vietos, juolab kad tėviškė, tėvai čia pat buvo.  
Taigi ši vieta – gimta ne gimta – mane labai pririšo, o ir kitokio darbo nei čia neįsivaizdavau, tai ir tolimi horizontai neypatingai viliojo. Nesu pasaulio pilietis.

- Kaip ir kodėl pasirinkote mokslininko kalbininko karjerą?
- Tai nulėmė atsitiktinumai ir neatsitiktinumai. Baigus pedagoginę mokyklą reikėjo nuspręsti, kur stoti, kokią specialybę pasirinkti. Pasirinkau rusų kalbą ir literatūrą iš dalies todėl, kad pedagoginėje mokykloje buvo labai puiki rusų kalbos dėstytoja Janina Misevičienė (paskui abu kartu institute dirbome).
Be to, pagalvojau: lietuvių kalbos vis tiek neužmiršiu. O vokiečių ar anglų kalbas studijuoti gal ir drąsos pritrūko, nes pedagoginėje mokykloje rengė mokytojus: mokė metodikų, muzikų, tad fundamentaliems dalykams ne tiek jau daug likdavo laiko.

Taip ir pasirinkau – Šiaulių pedagoginiame institute studijavau rusų kalbą ir literatūrą, o baigęs pradėjau pats institute dėstyti ir jau reikėjo pasirinkti, kurioje srityje dirbti. Pasirinkau kalbą, nes literatūra man atrodė ne toks konkretus dalykas.
O stodamas į aspirantūrą pasirinkau ir kalbos mokslo temą, kurią pasiūlė Vilniaus universiteto docentė M.  Zakarjan: rusų ir lietuvių kalbų gretinamosios semantikos tyrinėjimus. Beje, mokslininku savęs nenorėčiau vadinti. Mokslininko vardas dabar gerokai devalvuotas. Docentai ir profesoriai dažniausiai yra pasiekę tik tam tikrą kvalifikacinį lygį. Mokslininkas turėtų būti kai kas daugiau.

- Pasirinkote kalbą, tačiau eiles tikriausiai rašėte?
- Pedagoginėje mokykloje - tikrai ne. O paskui yra buvę tokių laikotarpių, kai rašiau. Bet ne pasauliui, ir ne sau.

- Be mokslinės veiklos jūs nuolat institute/universitete turėjote ir administracinių pareigų. Kodėl?
- Taip, turėjau pareigų visokių – beveik visas, kurios čia, universitete, o prieš tai institute, yra įmanomos. Tik niekada nebuvau niekieno pavaduotoju. Nežinau, kodėl taip buvo, kad į pavaduotojus man eiti niekas ir nesiūlė. Gal žemaitiškas charakteris nepalankus.
Buvau Rusų kalbos (kartais per įvairias perturbacijas ji vadinosi Rusų kalbos ir literatūros) katedros vedėjas, fakulteto dekanas, paskui vėl kažkas.  

- 1991 metais tapote rektoriumi ir steigėte Šiaulių universitetą.
- Manau, ne visai tikslu sakyti, kad tai buvo steigimas, greičiau tam tikra reorganizacija – tuo metu daug aukštųjų mokyklų reorganizavosi, tapo universitetais. Tai buvo didelio virsmo laikotarpis.
Jei būtų buvęs kitas rektorius, tai gal irgi taip pat būtų buvę, nors aš nemėgstu sakyti, kaip būtų buvę, jei būtų buvę...
Tačiau, ką tikrai galiu pasakyti –  šis universiteto steigimas ar reorganizacija tikrai nėjosi lengvai. Dar amžinatilsį rektorius Vytautas Bendikas buvo pradėjęs šį darbą - buvo norima steigti Šiaurės Lietuvos akademiją, bet vis atsirasdavo kažkokių kabliukų. Man atrodo, tada trūko diplomatijos, todėl viskas buvo numarinta keletui metų.

Paskui ta idėja atgimė. Pagelbėjo Mokslininkų sąjungos Salduvės skyrius, kuriai tada vadovavo profesorius Vaclovas Tričys, ir nepasipriešino tuometinis Politechnikos institutas, nes vienam pedagoginiam institutui patapti universitetu būtų buvę sunku ar net neįmanoma.
Tačiau negaliu sakyti, kad visi mus tada palankiai sutiko: o prašom, prašom - tik būkit universitetas... Žinoma, kai kas į tai žiūrėjo palankiai, kiti – ne.
Tačiau procesas vyko, vyko ir galop įvyko, nes būtina buvo tai padaryti. Visa ta istorija detaliai aprašyta mūsų su profesoriumi Broniu Prėskieniu knygoje „Nuo mokytojų instituto iki universiteto“.

- Šešeri jūsų rektoriavimo metai universiteto kūrimosi laikotarpiu, ko gero, buvo patys sunkiausi?
- Kiekvienu laikotarpiu yra specifinių problemų. Tada reikėjo pertvarkyti visą studijų procesą, nes  atsirado dvipakopės studijos – bakalaureatas ir magistrantūra, reikėjo programas keisti, šalinti sovietizacijos reliktus.
Apskritai tai buvo dar ir kovų tarp partijų metai. Daug kas mūsų institutą vadino raudonuoju, daug buvo karingų patriotų politikų, todėl reikėjo laviruoti, laikytis neutralumo, kad kuo mažiau universitetas nukentėtų.
Buvo tuo laikotarpiu problemų, buvo. Tačiau kad būtų buvę kažkokių ypatingų dalykų – vis dėlto nepasakyčiau.

- Ar sunku būti pirmuoju asmeniu?
- Sunku nesunku – tiesiog yra toks darbas. Ir nėra kalbos, kad tam diplomatijos nereikia.
Man, kaip rektoriui, sunkiausia buvo, kai reikėdavo priimti sprendimus, pabloginančius žmonių padėtį. Tačiau priimti tokius sprendimus reikėdavo ir tekdavo su tuo susitaikyti.
Per dėstytojų atestacijas pažeminti kai kieno statusą, nes mokslo laipsniai ir pedagoginiai vardai kartais būdavo suteikiami ne už mokslo darbus, o kitus dalykus. Reikėjo vos ne masiškai rusistus atleidinėti. Dėl to ir teismų buvo, ir visko.
Tačiau tai reikėjo padaryti žiūrint į visumą. Galima tame net atvirkštinę analogiją su šiais laikais įžiūrėti: dabar kovojama, kad kažkokiai žmonių grupei būtų geriau, o ne visiems.
Aš nepritariu reikalavimams, kad tokiai ar anokiai grupei reikia atlyginimus, pensijas didinti. Juk Lietuva yra viena, tai jei kažkam paduosi didesnį šaukštą, tai kitiems automatiškai klius mažiau. Mano nuomone, valstybėje turi būti tvarka: prieš įstatymus yra visi lygūs. Tik, aišku, tie įstatymai turi būti protingi ir teisingi. Manau, kad dabar taip dar nėra, todėl ir įtampos daug.

- Atrodo, ilgiausiai buvote Senato pirmininku – net dvi kadencijas.
- Aš dar ir iki rektoriavimo buvau Senato pirmininku. Senatas visada tą patį darė: programas tvirtindavo, teikdavo pedagoginius vardus, spręsdavo kitus mokslo ir studijų klausimus.
Tik, sakyčiau, universiteto Senatas pasidarė kvalifikuotesnis, o problemų atsirado daugiau ir didesnių. Ypač tai tapo akivaizdu, kai prasidėjo ryškus posūkis į fakultetų savarankiškumą. Aišku, Senate ne visi viską išmanydavo – toli gražu, bet priimdavo tam tikrus sprendimus daugiausia rektorato iniciatyva. Taip ir turi būti, nes tiesioginis valdymas vis tiek yra rektoriaus, o Senatas tam pritaria arba nepritaria. Buvo ir tokių atvejų, kai nepritardavo.

- Lygiagrečiai su moksliniu ir administraciniu darbu jūs užsiėmėte ir pedagogine veikla.
- Kai buvau rektorius, tai nedaug paskaitų turėjau.
Tačiau kai jau grįžau į normalų profesoriavimą, tai reikėjo poros metų kvalifikacijai atstatyti. Ir ne tiek dėl pedagoginio darbo, kiek dėl mokslo sferos: reikėjo ir paskaityti daugiau, ir daugiau padirbėti, kad, taip sakant, kondiciją atgaučiau, nes kaip ten bebūtų, administravimo darbas daug ir laiko atima, ir jėgų.
Formą šiek tiek atgavau ir dabar normaliai turiu paskaitų – galėtų ir mažiau būti.

Jaunų žmonių – studentų - pasirengimo lygis irgi galėtų būti geresnis. Nors šiaip aš jais nesiskundžiu, nes dabar su bakalaurais mažai dirbu – tik istorikams dėstau lenkų kalbą, bet ir tos nedaug, tik tiek, kad jie išmoktų perskaityti reikalingus tekstus ir juos su žodynu išsiverstų.
Dirbu su magistrantais ir doktorantais, turiu kalbų semantikos, gretinamosios semantikos, etnolingvistikos kursus. O ši publika yra linkusi į mokslą ir studijas, todėl su jais įdomu ir dirbti.
Žinoma, bendra situacija nėra labai dėkinga gilesnėms mokslo studijoms, nes retai kuris žmogus gali atsidėti tik joms. Dauguma magistrantų ir doktorantų dirba ir tik atlekia į paskaitas. Todėl, nors ir sakau jiems, kad jų pirmas darbas yra studijos, suprantu, kad jie turi iš kažko gyventi, ir tenka eiti į kompromisus.

- O ar jums likdavo, ar lieka laisvo laiko, kurį galėtumėte skirti pomėgiams?
- Anksčiau žvejodavau, bet jau kažkiek metų tik svajoju – va, vėl pradėsiu... Bet tam tinkamas laikas vis neateina.
Ir hobių turėjau – kolekcionavau, knygas rinkau. Tik dabar nebėra, kur tų knygų dėti.
Buvo ir tų hobių, ir laisvo laiko buvo, tačiau nepasakyčiau, kad aš viską tvarkingai susidėliodavau, jog laikas veltui nenueitų.
Dabar, žinoma, ir tinginys prisideda. Bet su juo kol kas dar kovoju.

- Sportuojate?
- Mankštą daryti tingiu. Anksčiau trupučiuką bėgiodavau, o dabar tik nueinu sekmadieniais krepšinio palošti, nors tai gal ir netiktų tokiame amžiuje. Bet šiek tiek išeikvoju kalorijų.
Manau, kad ne tiek svarbu kalorijų gauti kuo mažiau, nes valgymas yra didelis malonumas, kiek stengtis jų kuo daugiau išeikvoti.
Vis dėlto dukra mane pakritikuoja ir prižiūri, kad cukraus nepadauginčiau, kad visokių pyragėlių nevalgyčiau. Tačiau vis tiek valgau.

- Dukra ir anūkas pasuko jūsų pėdomis, abu – kalbininkai?
- Na, dukra baigė anglų filologiją, dirbo universitete, tarptautinėse programose, o dabar kaip ir vertėja yra. Vadinasi, kalbininkė.
Anūkas baigė tris biomechanikos semestrus Gedimino technikos universitete, bet nusprendė, kad tai ne jo sfera – muzika visą laiką domėjosi, „Dagilėlyje“ dainavo, grojo. Tai ir įstojo į muzikos pedagogiką. Atrodo, tuo yra patenkintas.

- Jūs neįsivaizduojamas be barzdos...
- Tai, ko gero, dėl mano žemaitiškos natūros – stilių nelabai kaitalioju.
Užsiauginau barzdą plėšiniuose Leonidui Brežnevui nurodžius kelti žemės ūkį ir grįžęs ja pašiurpinau visą instituto valdžią, nes tais laikais tai buvo nepriimtinas stileiviškumas, o dar ir  fotoateljė mano nuotrauką buvo įdėję į langą. Tačiau per daug neužkliuvau.
Paskui buvau barzdą ir nusiskutęs, ir po kiek metų vėl užsiauginęs vėl norėjau nusiskusti, bet aplinkiniai pradėjo sakyti, kad neverta – niekas nebepažins.