„Jūsų kolegos ir šiaip klausytojai manęs dažnai klausia, kodėl aš nepasirinkau studijuoti muzikos, kodėl stojau į psichologiją. Bet dabar, žiūrėdama į savo dainų tekstus, aš matau atsakymus. Juose tiek daug nuorodų į tai, ką studijavau“, - pasakoja Ieva Narkutė.
Lino VASILIAUSKO nuotr.

Jolanta GRUBLIAUSKAITĖ
Gruodžio 1 dieną koncertų salėje „Saulė“ įvyks Ievos Narkutės su grupe akustinis koncertas. Mergina yra pelniusi nemažai apdovanojimų: jai įteikta Sauliaus Mykolaičio dainuojamosios poezijos sezono debiuto premija, ŠAMA metų atlikėjos, T.Ė.T.Ė. metų vokalistės statulėlės. Akivaizdu, kad Šiauliuose augusi, J. Janonio gimnaziją baigusi mergina turi nemažą savo klausytojų ratą. Tačiau didžiausią šlovę jai atnešė daina „Raudoni vakarai“, kuri tapo filmo „Tadas Blinda. Pradžia“ garso takeliu, pagal šį kūrinį Maskvoje ant ledo ugnis kūreno Agnė Ditkovskytė ir Povilas Vanagas. Taigi, apie „Raudonus vakarus“ ir ne tik kalbame su gera nuotaika spinduliuojančia Ieva Narkute.
- Kokia buvo jūsų muzikavimo pradžia?
- Pradžių pradžia yra tokia, kad mane pagamino muzikantų šeimoje. Kai mano mama baiginėjo Muzikos akademiją, apsigynė visus diplominius darbus, planavo eiti švęsti išleistuvių vakarėlio. Tačiau kaip tik tuo metu aš nusprendžiau ateiti į pasaulį. Vakarėlio mama, žinoma, neaplankė. O aš, galima sakyti, dalyvavau mamos mokslų baigimo ceremonijoje. Man atrodo, kad čia pati didžiausia pradžia.
O paskui, kai augi muzikantų šeimoje, namai būna pilni įvairiausių instrumentų, natų, tėvai nuolat kalba apie muziką, ore sklando muzikiniai terminai. Tai nori ar nenori, muzika visada būna šalia. Atsiranda ir veiklos, susijusios su muzika. Pavyzdžiui, pianino pamokas aš pradėjau lankyti būdama šešerių metų. Net anksčiau nei išėjau į mokyklą.
- Kada atsirado kūrybos rezultatas – dainos?
- Dainos atsirado paauglystėje. Tuo laikotarpiu, kai niekas tavęs nebesupranta, kai sprendi egzistencinius klausimus, kai pirmą kartą nelaimingai įsimyli.
- Kaip atsidūrėte scenoje?
- Viskas prasidėjo draugų namuose. Mes būdavo susirenkame pas ką nors namie, aš prisėsdavau prie pianino ir dainuodavau. Iš pradžių atlikdavau „koverius“: klasika tapusių „The Beatles“ kūrinius ir panašiai. Kiek vėliau pati pradėjau rašyti dainas. Šalia buvo puikių draugų, kurie mane stipriai palaikė. Atsirado drąsos paviešinti tai, ką darau.
Mano pirmąja scena, turbūt, galima pavadinti Šiaulių universiteto Dailės galerijos patalpas. Po pamokų su draugais ten nueidavome, atsisėsdavau prie pianino, draugai apstodavo aplink ir pradėdavau groti. Žmonės, kurie ateidavo į parduotuvę apsiprekinti ar kokią parodą lankydavo, buvo mano pirmieji nepažįstami klausytojai. Nežinau, ar jie manęs klausydavo. Bet kartais pasakydavo gerą žodį.
- Išgarsėjote slapyvardžiu Jieva? Kokia jo istorija?
- Mano slapyvardis neturi kažkokios konkrečios reikšmės. Buvo tokia situacija, kad norėjau užsiregistruoti internetiniame puslapyje, kuriame galėčiau talpinti savo įrašus. Man reikėjo prisiregistruoti. Pabandžiau pasivadinti Ieva, bet toks vartotojas jau buvo. Pirmas dalykas, kuris šovė į galvą – pridėti „J“ raidę. Ir pridėjau. Taip atsirado Jieva. Vartotojai, parsisiųsdami mano kūrybą, būtent tokį vardą ir matydavo. Tad galima sakyti, kad slapyvardis atsirado visiškai atsitiktinai.
- Ar pati kuriate dainų tekstus ir muziką?
- Muziką visu šimtu procentu kuriu pati. O su tekstais irgi buvo istorija. Maždaug prieš 10 metų, kai pradėjau rašyti dainų tektus, atsirado nemažai klausytojų, kurie juos smarkiai kritikavo. Komentuodavo, kad tekstai lėkšti, siūlydavo paskaityti daugiau poezijos. Aš jų paklausiau – skaičiau daugiau. Tuomet sekė periodas, kai atlikdavau Marcelijaus Martinaičio, Justino Marcinkevičiaus kūrybą. Net nežinau, ar ko nors pasimokiau iš tos poezijos, ar tekstai tapo mažiau lėkšti.
Tik supratau, kad vėl noriu rašyti pati. Man labai patinka pats rašymo procesas – džiugu, kai viską galiu padaryti pati. Kitų autorių tekstus dabar imu tik ypatingais atvejais. Neseniai su Vytautu V. Landsbergiu darėme filmą. Jis paprašė manęs parašyti keletą partizaninių dainų su kokių nors poetų ar baladžių tekstais. Aš priėmiau iššūkį, bet paskutiniu metu vėl rašau pati.
- Kas jus įkvepia?
- Mane labiausiai įkvepia žmonės ir jų istorijos. Su draugais ne kartą esu plepėjusi, kad nemoku rašyti apie gamtą. Čia ne dėl to, kad man ji nepatinka, ar aš joje nebūnu. Ne! Bet visos mano dainos yra psichologinės – apie žmonių santykius, apie tai, kokie jie laimingi ar nelaimingi, kaip jie kažką randa ar praranda. Jūsų kolegos ir šiaip klausytojai manęs dažnai klausia, kodėl aš nepasirinkau studijuoti muzikos, kodėl stojau į psichologiją. Bet dabar, žiūrėdama į savo dainų tekstus, aš matau atsakymus. Juose tiek daug nuorodų į tai, ką studijavau.
- Tikriausiai jau daug kartų pasakota istorija, bet visgi... Kaip gimė „Raudoni vakarai“?
- Iš tiesų, atsibodo ją pasakoti. Bet... tebūnie. Buvo dvylikta klasė. Aš beveik niekada neskaitinėdavau skelbimų nei mokykloje, nei universitete. Bet tą kartą užmečiau akį į stendą, kuriame buvo pakabintas skelbimas su informacija apie konkursą moksleiviams. Jie galėjo siųsti piešinius, rašinius arba dainas rezistencine tematika. Paskaičiau tą informaciją, pagalvojau, kad gal ir įdomu būtų parašyti kokią dainą. Čia buvo ruduo.
O po to atėjo žiema. Mokyklos draugus apėmė tokios nuotaikos, kad po pusmečio visi išsiskirsim, kad neaišku, kas kuriam pasaulio krašte atidursim. Tuomet sumąsčiau, kad Kalėdų proga savo labai geriems draugams reikia numegzti po pirštinių porą. Aš suskaičiavau, tuo metu tokius turėjau net devynis.
Grįžusi namo papasakojau šį sumanymą tėčiui. Jis tik pasijuokė, kad neva per porą savaičių tokio darbo tikrai neatliksiu. Tuomet mes susilažinom, ar spėsiu iki Naujųjų metų apmegzti draugus, ar ne. Pralaimėjusysis turėjo rašyti patriotinę dainą minėtam konkursui. Taip išėjo, kad lažybas pralaimėjau. Buvau numezgusi 7 ar 8 poras. Ir ką... teko rašyti „Raudonus vakarus“. Bet aš tikriausiai šiek tiek sukčiavau. Nes tą dainą jau buvau pradėjusi rašyti kiek anksčiau. Norėjosi pačiai. Taigi, iki konkurso pabaigos spėjau pribaigti dainą.
Pirmasis dainos klausėsi ir vertino tėtis. Paklausė, pakraipė galvą ir sako: „Žinai, gal ir neblogai. Bet kažkurioje vietoje reikėtų įterpti žodį Lietuva. Tada daina stipriau ir patriotiškiau skambėtų“. Šiek tiek pakoregavau tekstą, nuėjau pas draugą ir už kelis butelius alaus įrašiau „Raudonus vakarus“. Išsiunčiau į konkursą, patalpinau internete. Net nežinau, kodėl klausytojai juos taip smarkiai siuntėsi ir pamėgo. Ir tas buvo, žinot, prieš kiek laiko? Maždaug septynerius metus.
- Istoriją pasakoti atsibodo, o pati daina dar miela?
- Tas atsibodimas labai įdomus ir nepastovus dalykas. Kartais atrodo, kad tos dainos gyvenime nebenoriu dainuoti, o kartais taip įsijauti ir vėl maloniai ją atlieki. Labai gerai pamenu vieną įvykį. Kai tik atsikrausčiau į Vilnių, man buvo pasiūlyta Olego Ditkovskio koncerto pertraukos metu atlikti kelias dainas. Prieš kiekvieną dainą juk padarai kažkokią įžangą. Tai pamenu, pristatydama „Raudonus vakarus“ sakiau: „Va, dabar pagrosiu jums seną dainą“. Ir aš girdžiu, kaip Olegas Ditkovskis stovėdamas užkulisiuose nusiprunkščia. Juk tai yra žmogus, kurio senos dainos, turbūt, skaičiuoja dešimtmečius. O aš, mažametė, mat „senas“ dainas dainuoju. Taip, kad šiai dainai dar tikrai ne laikas atsibosti ir neturiu teisės nepatenkinta dainuoti.
- Turite artimiausią širdžiai dainą?
- Turiu tokią dainą, kurią iki pat šiol atlikdama susigraudinu. Ji vadinasi „Apie Šiaurę“. Aš ten dainuoju apie tai, kaip išeisiu į Šiaurę. Viską, kas mane nervina ir silpnina, paliksiu už nugaros. Ten viskas bus švaru, viską galėsiu pradėti iš naujo ir aš apsivalysiu, būsiu daug stipresnė, nesuviliojama moteris. Ta daina lyg pažadas ar grasinimas. Nors ją parašiau prieš keletą metų, bet ji vis dar išlaiko svorį. Gal dėl to, kad daugelyje situacijų galiu pritaikyti ją sau ir taip padrąsinti save. Tie, kurie apsilankys mano koncerte Šiauliuose, galės išgirsti šią dainą. Tikiuosi, kad ir klausytojai pajus tą stiprybę.
- Užsiminėte apie Šiaulius. Ką jums reiškia šis miestas? Koks jausmas čia sugrįžti?
- Aš gimiau Kaune, bet dviejų mėnesių mane atsivežė į Šiaulius. Čia aš ir užaugau. Baigiau J. Janonio gimnaziją. Tai buvo labai gera mokykla. Iki pat šiol palaikome ryšius su mokytojais, visa bendruomene. Man labai patinka ten grįžti. Nežinau, gal čia tos mokyklos bruožas, kad janoniečiai visada jaučiasi janoniečiais. Ir visai nesvarbu, kiek laiko praėjo nuo mokslų baigimo.
O apie jausmą sugrįžus į gimtą miestą... Jis yra dvejopas. Vienaip jautiesi, kai grįžti čia pas savo tėvus, visai kitaip jautiesi, kai parvažiuoji koncertuoti. Pamenu, kai pernai suorganizavau pirmą autorinį savo koncertą ir grįžau čia koncertuoti su grupe, tai man, turbūt, buvo baisiausias koncertas gyvenime. Prieš koncertą aš taip smarkiai jaudinausi, kad galvojau, numirsiu. Mačiau, kaip į salę renkasi mano tėvai, kaimynai, draugai, mokytojai, auklėtojai, gydytojai ir visi kiti. Vilniuje į koncertus taip pat ateina pažįstami žmonės. Bet tokių, kurie tave pažįsta kaip nuluptą nuo pat vaikystės, kur kas mažiau.
- Studijos baigtos. Kuo užsiimate šiuo metu?
- Aš koncertuoju, repetuoju, garso takelius filmams kuriu, darau įrašus. Dėsim visas pastangas, kad ilgai brandintas albumas 2013 metais išvystų dienos šviesą. Darbo tikrai yra. Nors, pavyzdžiui, kai paskambina močiutė ir klausia: „Ieva, ar tu dirbi ką nors?“, atrodo, norėčiau papasakoti, kad visaip kaip muzikuoju, bet ji, kaip ir daugelis žmonių, mano, kad muzika – nelabai darbas.

Ieva Narkutė pianino pamokas pradėjo lankyti anksčiau nei mokyklą – būdama vos šešerių metų. Nuotraukoje užfiksuota akimirka iš jos koncerto Šiaulių 1-ojoje vaikų muzikos mokykloje.
Asmeninio archyvo nuotr.

Ievos Narkutės koncertų salėje „Saulė“ vasario mėnesį vykęs pasirodymas. „Koncertuoti Šiauliuose – didelė atsakomybė. Prieš užlipdama ant scenos taip smarkiai jaudinuosi, kad širdis keliuose atsiduria. Juk salėje sėdi žmonės, kurie tave pažįsta kaip nuluptą nuo pat vaikystės“, - sako atlikėja.
Asmeninio archyvo nuotr.